Pandemija ir semiotika. K. Nastopka: laisvę paneigia bejėgiškumas, nepriklausomybę – paklusnumas

Literatūrologas, semiotikas prof. Kęstutis Nastopka. Arūno Sartanavičiaus nuotrauka

Algirdas Julius Greimas 1957 m. Amerikos lietuvių skaitytojams pateikė Albert’o Camus „Maro“ (1947) ištraukos vertimą, pristatydamas romaną šiais žodžiais: „Tai visų pirma maro – Dievo rykštės kronika; tai, kiek giliau žvilgtelėjus, jau nebe maras, o bet kurį pavienį žmogų pralenkianti nelaimė: karas, okupacija, rezistencija. Tai pagaliau esminė, neišvengiama žmonijos būties sąlyga.“

Šiuo metu, kai pasaulį krečia virusas COVID-19, apie A. Camus „Marą“ kalbama itin daug, galbūt jame ieškant to, ko kitais būdais nepavyksta atrasti, išsiaiškinti, o dar pasiekia žinios, kad ne vienoje šalyje auga šio romano pardavimai. Akivaizdu, kad šis reiškinys apima kur kas daugiau nei tik biologinius procesus, o tokiu atveju humanitarų svarba tik išauga, ypač kai kalbėti tenka apie bendruosius vaizdinius, vertybes ir prasmę.

Ką ši pandemija reiškia karantiną išgyvenančiam semiotikui? Ir kaip ją gali padėti suprasti semiotika, reikšmės teorija? Savo požiūriu į pandemiją, kaip į ypatingą sociokultūrinį reiškinį, maloniai sutiko pasidalinti keturi A. J. Greimo mokiniai, jo įkurtos mokyklos semiotikai iš Lietuvos ir Prancūzijos: Kęstutis Nastopka (Vilniaus universitetas), Saulius Žukas, Jacques‘as Fontanille (Limožo universitetas) ir Ericas Landowski (Prancūzijos nacionalinis tyrimų centras, Paryžius).

K. Nastopka apie pandemijos iššūkį

Greimas, primindamas Camus romaną, apibūdino marą kaip pavienį žmogų pralenkiančią nelaimę, tokią pat kaip karas, okupacija ar rezistencija. Rezistencija lyg ir netikėtai atsiduria vienoje gretoje su kitomis nelaimėmis kaip iššūkis individo suverenumui.

Iššūkį Greimas aiškino kaip dviejų individualių subjektų komunikaciją. Adresantas manipuliuoja sakymo adresatu, versdamas jį atsakyti. Adresato tylėjimas būtų suprastas kaip savo nekompetentingumo pripažinimas. Greimas tai vadina prievartine komunikacija. Karantino atveju individualiu subjektu manipuliuoja visuomenė, prisiėmusi atsakomybę už kiekvieną savo narį.

Subjekto laisvę Greimas apibūdina kaip galėjimą daryti, o nepriklausomybę – kaip galėjimą nedaryti. Laisvas individas gali daryti tai, kas atitinka jo veikimo programą, nepriklausomas – gali nedaryti to, kas jam nepriimtina. Abu drauge šie modalumai priskiriami suverenumo kodui. Visuotinės nelaimės akivaizdoje galėjimas daryti pakeičiamas negalėjimu daryti, o galėjimas nedaryti – negalėjimu nedaryti. Laisvę paneigia bejėgiškumas, nepriklausomybę – paklusnumas. Suverenumo kodui priešpriešinamas pavaldumo kodas. Individas gali pasirinkti, tačiau negali nepasirinkti. Pasirinkdamas pavaldumo kodą jis patvirtina savo solidarumą su visuomene, jo nepasirinkęs būtų laikomas nekompetentingu subjektu.

Camus romane apie miestą užklupusį marą pasakoja įvykių liudytojas daktaras Bernaras Rije. Jis kovoja su maru žinodamas, kad tai yra nesibaigiantis pralaimėjimas. Šitokį pasipriešinimą gresiančiam pavergimui daktaras aiškina išdidumu. Pasak Greimo, išdidumo kodas susieja laisvę ir paklusnumą.

Liudijimą apie maro patirtį Rije perteikia kitiems. Jis kalba visų nelaimės ištiktųjų vardu: „Nebuvo nė vieno jo sielvarto, kuris tuo pačiu metu nebūtų buvęs kitų sielvartu.“ Maro apsuptyje Rije pažįsta draugystę, kurią pasiglemžia draugo mirtis, miršta dar prieš tremtį išvykusi gydytis žmona. „Maro ir gyvenimo lošime vieninteliai žmogaus laimikiai – tai žinojimas ir atmintis“, – reziumuoja pasakotojas.

Teigiamas pavaldumo kodo balansas – solidarumas su nelaimės ištiktaisiais. Paryžietis žurnalistas Ramberas beviltiškai stengiasi ištrūkti iš maro gniaužtų. Maras jam atrodo abstrakcija, kuri kėsinasi į jo asmeninę laimę. Tačiau, jau susitaręs dėl nelegalaus išvykimo, Ramberas netikėtai praneša daktarui, kad lieka jo pagalbininku, nes „gėda vienam būti laimingam“.

Bus daugiau.