Ieškokite Prisikėlusiojo savo Galilėjoje

Ses. Fausta Palaimaitė SF. Algimanto Barzdžiaus nuotrauka

Moterys, atėjusios į kapą paskutiniais patarnavimais pagerbti Jėzaus kūno, jo neranda, bet sutinka gražiais rūbais apsirengusį jaunuolį, kuris joms sako: „Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs“ (Mk 16, 7).

Buvau kape – ilgai raudojau, kol sužinojau, kad jo ten nėra. Išmokau visaip melstis – ir kalbomis, ir rožiniais, ir atsiklaupus, ir stačia, išmokau, ką sako Šventasis Raštas. Bet Jėzus prisikėlė. Jo nėra. Yra atminimas, gyvenimo žodžių ir įvykių gili pamokomoji reikšmė. Jau galėjau visiems tai pritaikyti ir kiekvieną pataisyti, kartais net ir save. Bet Jėzaus ten nebuvo. Ir daug tokių krikščionių sutikau: krikščioniškos filosofijos ir istorijos žinovų.

Bet paskui sutikau krikščionių, kurie buvo matę gyvą Jėzų. Kai kurie iš jų neišmanė teologijos ir nemokėjo daugelio maldų, nė Jėzaus istorijos nežinojo. O aiškiai mačiau, kad jų akyse spindi Kristaus žvilgsnis.

Pasakosiu apie savo studijų kolegą iš Kenijos, su kuriuo kartu važinėjome traukinuku iš universiteto. Sėdime mudu, ir aš jam energingai aiškinu, kaip teisingai skelbti, gyventi ir tikėti… O jis man žiūri į akis savo Hakuna Matata žvilgsniu ir ramiai man sako:

– Sese, tai, ką sakai, yra ne krikščionių tikėjimas, o krikščioniška ideologija. Būna, ir už ideologijas žmonės paaukoja gyvybę… bet tai – visai kas kita nei tikėjimas.

O aš jau buvau vienuolė. Ir galvoju, kur čia tą tikėjimą gauti… nes už ideologiją galvos padėti nenoriu.

Rembrandtas. Kristaus prisikėlimas, 1636–1639. Wikimedia Commons nuotrauka

Mano draugai nebuvo nei kritiški mano žinojimams ir mokėjimams, nei turėjo didelio noro mane pataisyti. Bet aš pati sumaniau pasitaisyti. Jie man ir sako: „Lipk lauk iš kapo, jo ten nėra. Jis eina pirma tavęs į Galilėją.“ Kebliausias dalykas – kiekvienas turime savo Galilėją, o kur yra manoji, niekas nežino. Tik viduje užsidega nepaaiškinamas tikrumas: ten turi eiti. Paprastai tai būna tokios vietos, kur blaivia galva tikrai nesugalvotum, kad ten reikia.

Atėjo toks metas, kai nueidavau į koplyčią ir iki ašarų sielvartaudavau, kad yra žmonių, kurie visiškai nieko neturi, niekam nereikalingi ir net išnaudojami… ir jų milijonai. Ir jie Jėzui rūpi. Jam skauda širdį dėl jų. O aš va, sėdžiu saugiai bei patogiai ir vienuole vadinuosi, atsiprašant, pašventusi gyvenimą tupėti koplyčioje ir nieko nenorinčius žmones kankinti tikėjimo žiniomis, kad galiausiai jie galėtų nusifotografuoti su tuo sakramentu, dėl kurio kankinasi. Nebegalėjau daugiau taip gyventi – užsidegiau į misijas. Tai ir buvo pirmoji Galilėjos patirtis. Ten pirmą kartą jį ir sutikau.

Buvo visai nelogiška – važiuoti į kitą Žemės rutulio pusę, nemokant kalbos, neturint nė vieno pažįstamo žmogaus, nei aiškiai nesuprantant, ką ten darysiu. Tačiau širdis taip karštai degė, kad susiruošimas ir keliavimas į Braziliją neatrodė net sunkus.

Tenai tikrai išgyvenau tokią patirtį, kad Jėzus eina pirma manęs, šalia. Kartais, atrodo, net jausdavau jo žingsnius – atidarysi duris, ir jis stovės plačiai šypsodamasis. Arba jauti, kad už koplyčios užuolaidos, kuria ji buvo atskirta nuo įėjimo, Jėzus jau žiūri pro plyšį ir šypsosi.

Esmė – ne darbai, kurių nė nežinojau kaip daryti, ir ne kultūra, kurios suprasti tiesiog neįmanoma mūsų galvoms, net ne kalba, kuria visiškai nieko negalėjau pasakyti pirmą mėnesį. Esmė – atsiliepimas į tą postūmį, vidinį didžiulį troškimą, kai supranti, kad tikrai nemoki, tikrai neįmanoma, tikrai čia ne tu!

Ta pirma einančio Jėzaus patirtis – ne šventinė, ji kasdienė. Ji pasikartoja daug kartų per dieną, jei tik eini į misiją. Beveik matai jo nugarą, o jis tavo pastangas patvirtina savo stebuklais. Tokia evangelisto Morkaus žinia. Jėzus apaštalams liepė eiti ten, kur jis veikė, mokė, gydė, ir daryti tą patį. Su ta pačia meile. Su ta pačia aistra ir atsidavimu. Ir jis ten yra.

Salvinija Giedrimienė. „Kryžiaus kelio stotys. Nukryžiavimas“ (fragmentas), apie 1994 m. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka

Kartą lankėme ligonius, ir mus nuvedė pas Jose, kuris kentėjo nuo vėžio metastazių, ir baigėsi nuskausminamieji. Sesuo sako, kad jei jis nenumirs, tai išprotės iš skausmo per naktį. Ir mus nuveda pasimelsti. Pasimeldėme. Išėjusi iš pensiono apsiverkiau iš apmaudo:

– Tu čia mane siunti pas ligonius, o gydymo galių nesuteikei?! Ko ten man eiti?!

– Kad pastovėtum kaip Marija po kryžiumi, – atsako praeidamas Jėzus.

Kadangi su Jėzumi vaikščioti mane mokė tik vienoje vietoje – teoriškai ir praktiškai – Brazilijoje, todėl šiek tiek užtruko, kol išmokau. Negalėčiau pasakyti, kad jaučiu kokį nors tikėjimo nuosmukį, trūkumą, pabaigos baimę. Tai nuo manęs nepriklauso. Aš tiesiog einu, kur suprantu, kad privalau eiti. Ir geriau nesvarstyti apie sugebėjimus. Pakanka, kad ten tiesiog įmanoma nueiti.

Kitas keistas su Galilėja mano gyvenime susijęs dalykas yra tas, kad Jėzus manęs neima kokiems tai sisteminiams darbams… Vos tik pasirodo, kad jau jau pagavau sistemą. Vos pabudus ryte, jis man sako: „Eikime į kitus miestus ir kaimus, kad ir ten būtų skelbiama Evangelija.“ Na, kaip nori. Gali likti prie savo religinio verslo arba eiti su juo… paliekant vis dar susibūrusią minią, kuri turi visokių poreikių ir norų.

Tačiau nėra nieko nuostabiau, kaip tas ankstyvas rytas, kai Jėzus pakelia linksmas akis ir pasako, kas bus… ko aš nė nesapnavau. Toks yra misionieriškas dvasingumas, jo šiek tiek turi kiekvienas krikščionis, o tiems, kuriems Jėzus padovanojęs specialų kvietimą ir pašėlimą misijoms – šis dvasingumas yra privalomas. Kitaip misionierius išprotėtų.

Aišku, tas kasdienis ranka paliečiamas Viešpaties dalyvavimas yra toks gaivus, tikras ir tampa įprastas, kad sunku suprasti tikinčiuosius, kurie skundžiasi, jog nepatiria Dievo. Norisi jiems sakyti: bet tu niekur neini – tai taip jį sutiksi? Niekur – reiškia daugiau nei ten, kur saugu ir moku. Bet kiekvienam savas kelias, laikas, būdas ir pakvietimas.

Tad norėjau pasakyti, kad Evangelija tikrai veikia, ir, jei ilgitės prisikėlusio Kristaus, galite jį surasti jums skirtoje Galilėjoje.