2020 05 14

Massimo Faggioli

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Vatikanas ir pasaulis po pandemijos

Popiežius Pranciškus ir JTO generalinis sekretorius Antonio Guterresas. EPA nuotrauka

Prof. Massimo Faggioli yra Bažnyčios istorikas ir teologas, dirbantis Villanovos universitete (JAV). Straipsnyje jis apžvelgia, kaip keičiasi Šventojo Sosto santykiai su Europa, JAV ir Kinija. Autoriui maloniai sutikus, versta iš publikacijos dienraštyje „La Croix International“. Iš anglų kalbos vertė Saulena Žiugždaitė.

COVID-19 pandemija stipriai paveiks dabartinę pasaulio tvarką bei tarptautinius santykius, taip pat ir Katalikų Bažnyčią.

Popiežiaus institucija tapo atskaitos tašku visam pasauliui. Iš dalies dėl to, kad dauguma pasaulio lyderių prarado patikimumą. Tačiau dar ir dėl to, kad popiežius Pranciškus nuo pat savo pontifikato pradžios nesiliovė kartojęs, kad žmonija jam yra viena šeima, gyvenanti viename pasaulyje: pasaulyje, sudarytame iš valstybinių sienų, kurios gali tapti slenksčiais naujiems žmonių santykiams.

Pastarųjų metų popiežiaus mokymas nutiesė kelią „globaliam taikos procesui“ – pradedant „Laudato si’“ (2015 m. enciklika, apie rūpinimąsi mūsų bendraisiais namais) baigiant Žmonių brolystės dokumentu (kurį Pranciškus pasirašė drauge su Didžiuoju Al-Azhar imamu, Ahmadu Al-Tayyebėjumi Abu Dhabyje 2019 m. vasario 4 d.).

Šių išskirtinių tekstų raidė ir dvasia negalėtų dar akivaizdžiau kontrastuoti su stipruolių politika, kurią šiuo metu veda vyriausybės JAV, Rusijoje, Indijoje, Turkijoje ir Brazilijoje.

Pasaulis po pandemijos: greičio mažinimas ar didžioji apylanka? 

Massimo Faggioli. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nežinome, kaip pandemijai pasibaigus pasikeis pasaulio santvarka. Šios globalios krizės pabaiga gali tapti tiek greičio mažinimu, tiek didele apylanka.

Tikriausiai ji bus panaši ne tiek į pasaulinę 2008-ųjų recesiją, kiek į 1919 metus, kai atsivėrimas naujai pasaulio tvarkai įvairioms šalims atnešė labai skirtingų padarinių.

Italijoje tai reiškė fašistų valdymo pradžią 1922–1925 m. ir du dešimtmečius iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Kita vertus, popiežius Benediktas XV suformulavo naują katalikų mokymą apie misijas 1919 metų enciklikoje „Maximum Illud“, tuo parodydamas Katalikų Bažnyčios nepriklausomybę nuo nacionalistinių ir kolonializmo institucijų.

Trečiasis dešimtmetis pasižymėjo sustiprėjusia katalikiškos tradicijos parama daugiašališkumo praktikai.

Nepaisant viso netikrumo, mes žinome, kas sudaro šiuolaikinio katalikiško mokymo stuburą, kalbant apie žmonių teises, migraciją, ekonomiką, globalizaciją ir aplinkosaugą.

Pasitvirtinusi popiežiaus analizė

Jau aiškiai matome, kad pasaulinė sveikatos krizė patvirtino popiežiaus Pranciškaus įžvalgą, jog mūsų laikai artėja prie globalizacijos pabaigos. Nepaneigiama ir daugiašalių institucijų krizė. Kaip neseniai rašė Gaïdzas Minassianas ir Marcas Semo „Le Monde“, ši krizė yra „sena, gili ir šiandien kaip niekad akivaizdi“.

Galima skirtingai žvelgti į pandemijos pasekmes pasaulio tvarkai. Kai kas dabartinį momentą vertina kaip internacionalizmo krizę, stabdančią globalizaciją kaip klestėjimo kelią. „Pandemija išjudino anachronizmą, aukšta mūro siena saugomų miestų atgimimą epochoje, kai klestėjimas priklauso nuo pasaulinės prekybos ir žmonių judėjimo. Pasaulio demokratijos turi ginti ir palaikyti savo Apšvietos vertybes“, – rašė buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris leidinyje „Wall Street Journal“.

Kiti sako, kad stebime grėsmę liberaliam demokratiniam modeliui, matant „neindividualistinių Azijos demokratijų triumfą“. Ši grėsmė kyla ir kai kuriose Europos šalyse.

JAV lyderystės pasaulyje krizė

Kad ir kaip vertintume, pandemija tikrai galėtų paspartinti galios pusiausvyros pokyčius tam tikrose pasaulio vietose. Didžiausias klausimas susijęs su Europos, JAV ir Kinijos santykiais.

Vatikanas per pastaruosius kelerius metus jau turėjo reikšmingai pritaikyti savo geopolitinę laikyseną šių trijų subjektų atžvilgiu, ypač po Donaldo Trumpo išrinkimo ir epochinės reikšmės Šventojo Sosto bei Kinijos vyriausybės susitarimo dėl vyskupų skyrimo 2018 m. rugsėjį.

Nėra mažiausios abejonės, kad atsakas į pandemiją pagilino Amerikos lyderystės pasaulyje krizę. JAV, kaip pasaulinės lyderės, teisėtumas visada buvo grindžiamas stabiliu vidaus valdymu, pasaulinių viešųjų gėrybių užtikrinimu ir gebėjimu (bei noru) koordinuoti visuotinį atsaką į krizes.

„Koronaviruso pandemija tikrina visų šių trijų JAV lyderystės elementų tvirtumą. Kol kas Vašingtonas egzamino neišlaikė“, – sakė du JAV ekspertai Azijos klausimais neseniai paskelbtame straipsnyje „Foreign Affairs“.

2014 m. lapkričio 25 d. popiežius lankėsi Europos Parlamente. EP nuotrauka

Kaip atrodys ateities Europa

Kitoje Atlanto pusėje Europos Sąjunga išgyvena lemiamą savo išlikimo momentą. Panašioje kryžkelėje stovi kelios Senojo žemyno šalys, gyvybiškai svarbios Katalikų Bažnyčiai. Pavyzdžiui, Vokietijoje netrukus iš savo posto pasitrauks Angela Merkel ir galimai iškils visiškai kitokio tipo Krikščionių demokratų partijos lyderis, toks, pavyzdžiui, kaip Friedrichas Merz’as. Dėl to galingiausia Europos tauta galimai pasuktų daug konservatyvesniu keliu.

O kas nutiks Azijoje?

„COVID-19 taip pat paspartins valdžios ir įtakos pasislinkimą iš Vakarų į Rytus“, – žurnalui „Foreign Policy“ rašė Stephenas Waltas. „Geriausiai reagavo Pietų Korėja ir Singapūras. Kinija sureagavo gerai, pasimokiusi iš savo pirminių klaidų. Europoje ir Amerikoje reakcija buvo palyginti lėta ir pavojinga, dar labiau sugadindama Vakarų „prekės ženklo“aurą“, – sakė jis.

Kai kurie ekspertai spėja, kad dorojimasis su pandemija gali sužadinti suirutę komunistinėje Kinijoje. Katalikų Bažnyčia su dideliu susirūpinimu stebi Kinijos vaidmenį tarptautiniuose santykiuose.

Šventasis Sostas ir žavingoji Kinijos ofensyva

Pekinas vykdė labai agresyvią švelniosios galios kampaniją, padalijusią Europą. Rytų Europos šalys (ir ES narės, ir ne), pradėjusios gauti pagalbą iš Kinijos vyriausybės, ėmė remti Kinijos lyderystę.

Kaip Šventasis Sostas reagavo į šią labai greitai besikeičiančią situaciją? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ji į Kinijos žavesį reaguoja palankiai, kaip ir kai kurios Europos šalys (įskaitant Italiją). Tačiau atidžiau pažvelgus, pastebimas daug niuansuotesnis ir subtilesnis požiūris.

Tai rodo ir Vatikano pareiškimai, kuriais balandžio pradžioje Kinijai dėkojama už pagalbą ir atsargų siuntas kovojant su koronavirusu. „L’Osservatore Romano“ puslapiuose ir Šventojo Sosto spaudos tarnybos komunikatuose Vatikanas išreiškė ypatingą padėką „Kinijos Raudonojo Kryžiaus draugijai ir Hebei Jinde labdaros fondui“, taip pat „vyskupams, katalikų tikintiesiems“, institucijoms ir visiems kitiems Kinijos piliečiams“. Žodžių darybos pastangos buvo aiškiai nukreiptos į tai, kad Vatikano padėkos pareiškimas nebūtų suprantamas kaip Pekino palaikymas.

Šia prieiga taip pat siekta atsverti požiūrį kai kurių visame pasaulyje garsių katalikų, kurie Kinijos vaidmenį vertina kur kas neigiamiau. Pavyzdžiui, Mianmaro kardinolas Charlesas Bo laikėsi labai skirtingos ir labai stiprios Kinijos režimui nepalankios pozicijos, susiedamas šios šalies laikyseną pandemijos atžvilgiu su jos požiūriu į žmogaus teises bei religijos laisvę. 

Lotynų amerikietis popiežius suteikia postūmį Europai

Svarbiausia, kad Vatikanas, priešingai nei kitos Vakarų šalys, nepasitraukė į provincialumą ir užsidarymą savo „parapijoje“, kurie iš dalies rodo intelektualaus politinio elito žlugimą. Visiškai priešingai.

Pranciškus daugiau energijos ir dėmesio skyrė Vatikano diplomatijai. Jis pritaikė naują būsimų popiežiaus diplomatų mokymo modelį ir Valstybės sekretoriate įsteigė „trečiąjį skyrių“, skirtą popiežiaus nuncijams.

Popiežiaus Pranciškaus žinia „Urbi et Orbi“ tuščioje Šv. Petro bazilikoje Vatikane. EPA nuotrauka

Dėl pandemijos laikinai sumažėjo Vatikano biurų veikla Vatikane, įskaitant Valstybės sekretoriatą, vyksta pokyčiai, ruošiantis ateičiai. Per pastarąsias kelias savaites popiežius ir jo padėjėjai daugiausia dėmesio skyrė Europos Sąjungai. „Tarp daugelio pasaulio vietovių, kurias paveikė koronavirusas, aš manau, kad Europa yra ypatinga“, – sakė Pranciškus Velykų „Urbi et Orbi“ kalboje. „Šiuo metu Europos Sąjunga susiduria su epochiniu iššūkiu, nuo kurio priklausys ne tik jos, bet ir viso pasaulio ateitis“, – perspėjo jis.

Pranciškus tiesiogiai kalba su Europa, kaip galbūt negalėtų nei su JAV ar Kinija. Stebina tai, kad, vadovaujant Lotynų Amerikos popiežiui, Šventasis Sostas iš naujo atrado Europos Sąjungos svarbą ir poreikį ją išsaugoti. Dar vienas įrodymas, kad Pranciškus pandemijos metu sutelkė dėmesį į Senąjį žemyną, buvo jo malda už Europos vienybę per Mišias Šv. Mortos namų koplyčioje balandžio 29 d., minint šv. Kotryną Sienietę, vieną iš Europos globėjų. Šis naujas požiūris atsirado po daugelio metų Vatikano skleisto skepticizmo dėl Europos institucijų, kurios buvo suvokiamos kaip technokratinės ir sekuliaristinės.

Katalikų socialinis mokymas ir pasaulis po COVID19

Koronaviruso pandemija kelia klausimų, kiek tvarios yra politinės idėjos ir vertybės, kurios suformavo tarptautinę tvarką pasaulyje po 1945 m. Kalbant apie Katalikų Bažnyčios mokymą bei požiūrį į žmoniją, kai kurios iš jų nėra jokie galvosūkiai. Šios idėjos apima paramą daugiašališkumui prieš nacionalizmą; įsitikinimą, kad konstitucinė demokratija, o ne diktatūra ir autoritarizmas yra labiau suderinama su Evangelija; Bažnyčios troškimą siekti taikos ir nusiginklavimo, taip pat tarptautinio socialinio ir ekonominio teisingumo, gyvenimo kultūros kontekste.

Tikintieji iš Kinijos mojuoja savo valstybės vėliava Šv. Petro aikštėje, Vatikane.

EPA nuotrauka

Kitais klausimais Vatikano laikysena bus sunkiau prognozuojama. Po 1945 m. nusistovėjusiu katalikybės ir NATO geopolitikos suderinimu buvo radikaliai suabejota po rugsėjo 11-osios įvykių, o pastaruoju metu – dėl Trumpo administracijos. Vis dar neaišku, ką ilgainiui reikš Šventojo Sosto diplomatinis atsivėrimas Kinijai. Jis susiduria su iššūkiais, kaip susidoroti su naujais ideologiniais plyšiais tarp Rytų ir Vakarų Europos.

Palyginti su ankstesnėmis pandemijomis, religijos laisvė tapo aktualia Katalikų Bažnyčios problema kai kuriose kultūrinių karų nepaliestose šalyse. Pavyzdžiui, Italijoje kilo precedento neturinti įtampa tarp Vyskupų konferencijos ir nacionalinės vyriausybės. Pandemija sukūrė labai neapibrėžtą tarptautinių santykių situaciją. O popiežiui ir Vatikano diplomatijai tenka joje laviruoti.

Skirtumas tas, kad katalikybė nepatiria to paties netikrumo dėl doktrinos: nėra tikro vakuumo, kaip Bažnyčios magisteriumas žvelgia į šiuolaikinį globalų pasaulį. Tai doktrina, kurią užgrūdino daugybė istorinių sukrėtimų, turėjusių įtakos teologijos ir magisteriumo vystymuisi: 1870 m. Vatikano Valstybės žlugimas; du pasauliniai karai ir jų padariniai; neabejotinos liberalios pasaulio tvarkos iliuzija Šaltojo karo pabaigoje; nestabilumas po rugsėjo 11-osios…

Palyginti su ideologiniais plaustais, plūduriuojančiais šių dienų horizonte, Petro laivas yra kur kas stabilesnis. Svarbus klausimas yra tai, kiek ši patikima Vatikano socialinė doktrina sugebės paveikti katalikus jų pačių vietos ir nacionaliniame kontekste.