2020 05 15

Zigmas Tamakauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Lietuvos Steigiamasis Seimas – Vasario 16-osios akto gairių subrandintas vaisius

Kauno miesto teatras (dabar Muzikinis teatras), kuriame 1920 m. gegužės 15 d. buvo išrinktas Steigiamasis Seimas. Šaltinis: Lietuvos albumas, Kaunas, 1921.

Šiais metais vis dažniau girdime minint Lietuvos Steigiamąjį Seimą ir jo šimto metų sukakties jubiliejų. Tikriausiai ištikę virusų skersvėjai neleis mums, kaip daugelis gal tikėjosi, tinkamai minėti šios istorinės datos, nebus ir triukšmingo šurmulio minint panašias datas. Gal jo ir nereikia. Svarbiausia, kad šią datą, tą įvykį, įtvirtinusį 1918 m. Vasario 16-osios aktu pažymėtą mūsų valstybės prisikėlimą, gyvai pajustume savo širdyse. Pajustume mūsų garbingos Lietuvos istorijos puslapių sklaidoje. Tad ir dabar šiek tiek pasklaidykime šiuos puslapius.

Lietuvos Seimas turi savo istoriją, siekiančią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Daugiau kaip šimtmetį trukusi rusų okupacija neleido Lietuvai toliau plėtoti savo valstybingumo. Iš politinio žemėlapio buvo išbrauktas Lietuvos vardas. Pažymėtina, kad pirmą kartą į Lietuvos, kaip valstybės, įvardijimą, pasikėsinta jau ir anksčiau – vadinamajame Ketverių metų Seime lenkų daugumos balsais sprendžiant 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucijos turinį.   

Po Pirmojo pasaulinio karo naujai susikūrusių ar atsikūrusių valstybių žvilgsniai krypo į demokratinio valdymo idealą, susijusį su Didžiąja prancūzų revoliucija ir Anglijoje atsiradusiu parlamentarizmu.

Lietuvos visuomenės aktyvioji dalis savo valstybės atgavimo idėją taip pat siejo su parlamentiniu valdymu, nors būta ir monarchistinių nuotaikų. Buvo sutarta, kad Lietuva savo politinio gyvavimo gaires galutinai turės išspręsti laisvai išrinktame Lietuvos Seime. Tokia nuostata nurodyta ir istoriniame 1918 m. Vasario 16-osios akte: „… Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“ Taigi, Lietuvos Taryba, vėliau pavadinta Valstybės Taryba, laikydama save vienintele teisėta tautos atstove ir jos valios reiškėja, atliko pirmąjį parlamentinį valstybės atkūrimo darbą, padėdama Seimo konstitucinį pagrindą. Buvo priimti Lietuvos valstybės laikinosios onstitucijos pamatiniai dėsniai, kurie nurodė išrinktam būsimajam Seimui nustatyti valstybės valdymo formą bei priimti Konstituciją. Nepaprastai sunkiomis sąlygomis, aidint Nepriklausomybės kovų šūvių garsams, 1919 m. birželio 16 d. buvo sudaryta Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo projektui rengti komisija. Tų pačių metų spalio 30 dieną Valstybės Taryba šį įstatymą priėmė. Pažymėtina, kad šis Rinkimų įstatymas užtikrino lygias teises rinkimuose abiejų lyčių rinkėjams ir kandidatams į Seimą. Tai buvo didelis atsikūrusios valstybės demokratinis laimėjimas, stebinęs kitus Europos kraštus. Vadinamosiose pažangiose Vakarų Europos šalyse dėl savo teisių moterims ilgokai teko pakovoti. Įstatymas leido piliečiams rinkti sulaukus 21 metų, o būti renkamiems – nuo 24 metų. 

1920 m. balandžio 14–16 d. vyko rinkimai į Lietuvos Steigiamąjį Seimą. Tai buvo pirmasis Lietuvos parlamentas, išrinktas tiesioginiuose, demokratiniuose visuotiniuose slaptuose rinkimuose. Rinkimai į Lietuvos Steigiamąjį Seimą nevyko tik Lenkijos užgrobtame Vilniaus krašte ir Prancūzijos administruotame Klaipėdos krašte. 

Kanauninkas J. Tumas-Vaižgantas kalbėjo: „… jau stovime angoje savojo, Dieve brangus, lietuviškojo Steigiamojo Susirinkimo. Ar įtikėtina? Ar tai ne sapnas? Minių minios liūliuoja, galvų galvos marguoja nuo miesto lig aukštojo kalno. Gaudžia muzika…, vėliavos plevėsuoja lyg burės, pavėjui paleistos. Mums muzika taria, mūsų širdis virpina triumfo galingasai maršas, kad mes, Dovydai menki, nugalėjom Goliatus ir laisvi patapom gyventi. Mes dedam čia meilę savo žemės močiutės ir garbę tautos…“ 

Rinkimus laimėjo krikščionių demokratų blokas, iš 112 išrinktų atstovų gavęs 59 vietas. Šį bloką sudarė Lietuvos krikščionių demokratų partija, Lietuvos darbo federacija ir Lietuvos ūkininkų sąjunga. Dvidešimt aštuonios vietos atiteko Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai, dvylika vietų – Lietuvos socialdemokratams. Likusios vietos atiteko įvairių tautinių mažumų atstovams ir nepartiniams. Steigiamajame Seime atstovauta visiems Lietuvos socialiniams sluoksniams. Jame buvo 15 ūkininkų, tiek pat – valdininkų ir tarnautojų, 13 pedagogų, 11 teisininkų, 11 gydytojų ir vaistininkų, 10 kunigų, 7 darbininkai, 4 amatininkai ir kt. 

Malonu pažymėti, kad į Lietuvos Steigiamąjį Seimą buvo išrinktas dabar žinomo muzikanto – altininko, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus, daugelio tarptautinių muzikos konkursų laureato Petro Radzevičiaus, muzikos pedagogės Dalios Radzevičiūtės, ekonomisto Augustino Radzevičiaus ir anglisto pedagogo Jurgio Radzevičiaus tėtis – Petras Radzevičius, atstovavęs Lietuvos krikščionių demokratų partijai, ėjęs šiame Seime sekretoriaus pareigas bei turėjęs sprendžiamąjį balsą.

Pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis įvyko prieš 100 metų – 1920 m. gegužės 15 d. Kauno valstybės teatro salėje (dabar čia – Kauno valstybinis muzikinis teatras). Vyraujant pakiliai šventiškai nuotaikai, posėdį pradėjo ir kalbą pasakė Lietuvos valstybės Prezidentas Antanas Smetona. Pirmajam istoriniam posėdžiui pirmininkauti jis pakvietė vyriausią amžiumi Seimo narę, žinomą visuomenės veikėją, rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Ji savo kalboje pasidžiaugė, kad mūsų tauta daug kentėjusi pagaliau priėjo „laisvės slenkstį“: „…ilgiau kaip šimtą metų kentėm įvairios rūšies prispaudimų. Mažai tautai, kokia mes buvom ir tebeesam, reikėjo be galo daug moralinių jėgų, kad būtų galima pradėti ir, pradėjus kovą – kovot su priešais, pasiryžusiais mus pasmaugt. Su priešais, laikiusiais visą žandarų ir kitų visokių savo tarnų armiją vienam tikslui – panaikint, išraut iš šaknų ir pamatų visa, kas lietuviška: ir kalbą, ir raštą, ir tautos vardą, ir net tautos atminimą. Norėta Lietuvos vardą išbrėžt iš istorijos lapų.“ Nepasisekė atėjūnams atlikti šio juodo darbo. Ji per skausmus, anot poeto Maironio, pakilo į garbę – susirinko Lietuvos žmonių atstovai spręsti patys savo likimo. Ta proga skambėjo bažnyčių varpai, iškilmingai buvo aukojamos šv. Mišios, paradiniu žingsniu žygiavo mūsų kariuomenė, pagerbusi Lietuvos žmonių laisva valia išrinktą Steigiamąjį Seimą.

Steigiamojo Seimo pirmininku buvo išrinktas garbus Lietuvos sūnus Aleksandras Stulginskis, neturtingų kaimiečių vaikas, dėl savo darbštumo ir gabumų baigęs aukštuosius mokslus, 1917-ųjų metų Lietuvių konferencijos Vilniuje dalyvis, Vasario 16-osios akto signataras. 

Pirmiausia Steigiamojo Seimo pirmininkas A. Stulginskis pasiūlė priimti Deklaraciją – iškilmingą pareiškimą pasauliui, patvirtinantį Vasario 16-osios akto turinį, kad „Lietuva yra nutraukus visus valstybinius ryšius, kuriais ji buvo kadaise sujungta su kitom valstybėm, kad Steigiamasis Seimas taria Lietuvą esant atstatytą kaip nepriklausomą valstybę.“ Pasiūlyta Deklaracija buvo priimta vienbalsiai. Ji skelbė: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką, etnologinėmis sienomis ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių su kitom valstybėm.“ Taip buvo padėti Lietuvos valstybės ir jos demokratinės santvarkos teisiniai pagrindai. 

1920 m. birželio 10 d. Steigiamajame Seime buvo priimta Laikinoji Lietuvos valstybės konstitucija, kurioje buvo nusakytos, be kitų dalykų, ir Seimo funkcijos: „Steigiamasis Seimas yra suvereninės Lietuvos galios išreiškėjas“, jis leidžia įstatymus, ratifikuoja sutartis su kitomis valstybėmis, tvirtina valstybės biudžetą, prižiūri įstatymų vykdymą ir t. t. Seimui taip pat buvo atsakingas ir Ministrų kabinetas. Šioje Konstitucijoje buvo numatyta, kad Steigiamojo Seimo pirmininkas eina ir valstybės Prezidento pareigas. Tad Aleksandras Stulginskis tapo ir pirmuoju konstituciniu Lietuvos Respublikos Prezidentu.

Steigiamojo Seimo nariai rodė didelį veiklumą ir patriotizmą. Jie 1920 metų spalį stojo ginti savo šalies nuo įsibrovusios į Lietuvą Lenkijos kariuomenės. Mūsų kariai prie Giedraičių ir Širvintų nugalėjo žymiai gausesnę ir geriau ginkluotą priešo kariuomenę. Šiose žūtbūtinėse Nepriklausomybės kovose su lenkais žuvo Steigiamojo Seimo narys, krikščionių demokratų partijos atstovas – karininkas ir šaulys Antanas Matulaitis. 

Tomis Nepriklausomybės kovų dienomis buvo įgaliotas dirbti vadinamasis Mažasis Seimas, sudarytas iš pirmininko ir šešių Steigiamojo Seimo narių. Sustabdžius lenkų puolimą, 1921 metų vasarį Seimo nariai vėl grįžo į savo tiesioginį darbą Steigiamajame Seime. Šis epizodas galėtų būti pavyzdžiu ir mūsų dabarties Seimo nariams, kurių daugeliui taip trūksta patriotinės dvasios, veiklumo, pareigos ir atsakomybės jausmo. 

Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė daugybę įvairias valstybės sritis reguliuojančius įstatymus. Ypač paminėtini Žemės reformos ir Piniginio vieneto – lito įvedimo įstatymai. Įdomu pastebėti, kad priimant piniginį vienetą daug ginčytasi dėl jo pavadinimo. Buvo siūlyta lietuviškus pinigus pavadinti ruginiais, grašiais, muštiniais, muštukais, doleriais, auksinais, lyromis, lietais, vyčiais ir kt. Sudarytos Ekonominės komisijos sekretorius Vaclovas Vaidotas pasiūlė „lito“ pavadinimą, o jo šimtąją dalį vadinti „centu“. Šį pasiūlymą Seimas balsų dauguma priėmė.

Žemės reformos įstatymas buvo priimtas 1922 m. rugpjūčio 9 d., o auksu padengti litų ir centų banknotai  apyvartoje pasirodė tų pačių metų spalio 2 dieną. Lietuvos banko organizatoriumi ir pirmuoju jo valdytoju tapo kunigas, ekonomikos profesorius, Steigiamojo Seimo narys Vladas Jurgutis, kiek vėliau pavadintas „Lito tėvu“. Žemės reformos įstatymas pakirto antilietuviškai nusiteikusių dvarininkų ekonominę galią. Žemė buvo paskirstyta ją dirbantiems ūkininkams, ginklu gynusiems savo tėvynę savanoriams – Lietuvos kariams. Žemės ūkio reformos įstatymą sėkmingai realizavo vienas iš krikščionių demokratų partijos kūrėjų – kunigas Mykolas Krupavičius. Šiais metais spalio mėn. turėtume minėti šio daug nusipelniusio Lietuvai iškilaus Prelato 135-ąsias gimimo ir gruodžio mėn. – jo mirties 50-ąsias metines.

Paminėtina, kad Steigiamasis Seimas 1920 m. rugpjūčio 6 d. ratifikavo Lietuvos ir Rusijos taikos sutartį. Vienas reikšmingiausių Lietuvos Steigiamojo Seimo nuveiktų darbų – 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta Valstybės konstitucija, įtvirtinusi vadovavimo valstybei parlamentinę sistemą. Pagal šią Konstituciją – Seimas turėjo būti renkamas trejiems metams visuotiniu, lygiu balsavimu. Seimo veikla turėjo apimti įstatymų leidimą, valstybės biudžeto ir jo naudojimo klausimą, svarbiausių tarptautinių sutarčių, nepaprastosios padėties tvirtinimo, karo ir taikos klausimus. Seimas trejiems metams turėjo išrinkti ir valstybės Prezidentą. (Dabar Lietuvos Respublikos Prezidentas renkamas visuotiniuose rinkimuose penkerių metų kadencijai, o Seimas – ketveriems metams.) Seimo daugumai nepaklusęs Prezidentas dviejų trečdalių balsų dauguma galėjo būti nušalintas nuo pareigų. Ministrų kabinetas galėjo veikti turėdamas Seimo pasitikėjimą. Svarbu pažymėti, kad Steigiamojo Seimo priimtoje Konstitucijoje pirmą kartą buvo nurodyta, kad valstybinė kalba yra lietuvių, suvereninė valdžia priklauso tautai. Tokia nuostata įrašyta ir mūsų dabartinėje, 1992 metais priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Svarbu, kad tai matytų bei suprastų beklimpstantys į kosmopolitinio liberalizmo liūną kai kurie mūsų dienų veikėjai ir tie, kurie nori ignoruoti šį Konstitucijos skirsnį, mūsų tautos dvasines vertybes, patriotizmo nuostatą.

Konstitucijos priėmimu buvo įgyvendinta pagrindinė Steigiamojo Seimo konstitucinė misija. Paskutiniajame posėdyje, apibūdinęs Steigiamojo Seimo nuveiktus darbus, jo pirmininkas Aleksandras Stulginskis kalbėjo: „Mums malonu konstatuoti, jog, Steigiamajam Seimui stovint valstybės ir tautos priešaky, Lietuva tapo ne tik pripažinta žymios daugumos pasaulio valstybių nepriklausoma de jure, bet taip pat buvo priimta į Tautų Sąjungos narius. Pagaliau mes džiaugiamės sėkmingai nutiesę valstybei pagrindus, sudarę Konstituciją ir parengę visa tai, kas yra būtinai reikalinga tolimesniam valstybės rūmų statymui tęsti.“

Prisimename jau mūsų minėto rašytojo Vaižganto Lietuvos Steigiamajam Seimui skirtus sveikinimo žodžius, prasidėjus jo pirmojo posėdžio dienai: „Sveikiname Naujos Valstybės Steigiamąjį Seimą ir visomis širdimis velijame jam, kad jis ir praėjęs paliktų tautos atminimuose toks pat skaistus, koks skaistus rodės ir laukiamas.“

Lietuvos Steigiamasis Seimas, atlikęs labai svarbų mūsų valstybės kūrimo darbą, tikrai ryškiu puslapiu įeina į Lietuvos istoriją, į jos atmintį. Tikimės, kad gegužės 15 dieną Lietuva vienokiu ar kitokiu būdu, svarbiausiai – savo širdies gelme, minės 1918 m. Vasario 16-osios Aktu nubrėžtų gairių subrandintą vaisių – Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmojo posėdžio 100-ąsias metines.