Karo laikų fotografijose – Lietuvos kino teatrai

Panevėžio „Garsas“. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotrauka

Nuo pat XX a. pradžios, kai Lietuvoje buvo atidaryti pirmieji kino teatrai, o ir vėlesniaisiais laikais, kone per visą šimtmetį, fotografams kino teatrai ir Vilniuje, o ir kituose miestuose, miesteliuose, nebuvo dėmesio vertas objektas. Gal ir neturėjo būti, nes nebuvo kažkuo ypatingesnis už greta stovinčius pastatus. Jie priklausė namų virtinei, kurioje fotografui galbūt buvo svarbiau įamžinti gatvės gyvenimą, bet ne konkretų pastatą. Dėmesį pritraukdavo nebent bažnyčios, savais bokštais išsišokdamos miesto panoramoje.

XX a. pradžioje kino teatrai itin retai buvo specialiai statomi, jiems dažniausiai pritaikydavo patalpas jau pastatytame name – buvusiame banke, viešbutyje ar parduotuvėje, todėl architektūriniu prašmatnumu greičiausiai nelabai išsiskyrė. Ieškant Vilniaus kino teatrų senose fotografijose iki Antrojo pasaulinio karo, pavyko aptikti vos kelis jų, ir tai tik žinant, kad tame gatvės fragmente, tikėtina, bus įžiūrima kokia kino iškaba ar afiša. Po karo pastatyti kino teatrai „Pergalė“, „Lietuva“ ir keletas kitų savo architektūriniu reikšmingumu miesto erdvėje prilygo šventovėms. Sovietmečio pasipuikavimo objektus fotografams buvo privalu įamžinti. (Bet nebūtinai išaugoti padarytas nuotraukas.) Archyvuose kažkiek likę sovietmečiu veikusių kino teatrų nuotraukų.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (LTMKM) saugoma daugiau kaip šimtas Antrojo pasaulinio karo metais fotografuotų Lietuvos kino teatrų nuotraukų. Iš kur ir kaip į muziejų ši kolekcija atsirado? – mįslė. Kas jas surinko, išsaugojo? – taip pat nežinia. Bet labiausiai intriguojantis klausimas – kodėl karo metu buvo fotografuojami kino teatrai?

Panevėžio „Meno“ salė. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotrauka

Pasvalio kino salė. Juozo Adamkavičiaus / Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotrauka

Marijampolės „Palas“. Stasio Rūškio / Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotrauka

Lietuvos kino teatrų istorija nėra išsamiai tyrinėta, tačiau remiantis atskirų miestų ir miestelių istorikų, paveldosaugos vietininkų atradimais kol kas nepavyktų išleisti nė mažo fotografijų albumo, kuris padėtų įsivaizduoti, kokiuose kino teatruose Lietuvoje žmonės žiūrėjo kiną. Todėl šis LTMKM nuotraukų rinkinys yra didžiulė istorinė vertybė, leidžianti mums suprasti apie buvusią kino rodymo ir žiūrėjimo kultūrą tarpukaryje. Rinkinyje yra per dvidešimt skirtingų miestų ir miestelių kino teatrų išorės ir vidaus nuotraukų, ne tik liudijančių, kad kiną žiūrėjo ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir tokiuose kaip Naumiestis, Kybartai, Skaudvilė. Ne tik kad kinas turėjo nuolatinius namus – Biržuose „Žvaigždę“, Alytuje „Dainavą“, Radviliškyje „Lituaniką“, Zarasuose „Bangą“, Joniškyje „Gintarą“, Kalvarijose „Oriją“, Telšiuose „Džiugą“ ir „Šatriją“, Žagarėje „Mėnulį“, Skuode „Caprį“, bet ir kokie jie buvę.

Kadangi nuotraukos skirtingo dydžio ir kokybės, tampa aišku, kad tai ne vieno keliaujančio fotografo entuziasto, kraštotyrininko kaip Balys Buračas darbas. Tačiau kas tie fotografai ir kodėl fotografavo – atsakymų nedaug. Tik ant Marijampolės „Palas“ nuotraukų kitos pusės uždėtas raudonas fotografo Stasio Rūškio fotoateljė antspaudas. Pasvalyje darytų nuotraukų autorystė taip pat matoma iš antspaudo. Miestelio kino teatrą, kuriam buvo pritaikyta mokyklos aktų salė, įamžino jau tarpukaryje gerai žinomas fotografas Juozas Adamkavičius. Ypač iškalbinga nuotrauka, kurioje užfiksuotas tuščios salės vaizdas iš galo. Kvadratinio ekrano dešinėje pusėje – medinis laikrodis su švytuokle (seanso metu greičiausiai mušdavęs valandas), šalia kabo neatpažįstamas portretas, virš ekrano – Vytis, o kairiajame šone – gerai įžiūrimas Hitlerio. Ši svarbi detalė patvirtina, kad nuotaukos – iš okupacinio laiko. Net ir mažos, blogos kokybės Skaudvilės nuotraukos gana iškalbingos. Kiną ten rodė plytiniame sandėlį primenančiame name. Salėje abipus ekrano kabojo užrašas „Rūkyti draudžiama“. Tačiau daug įdomesnė informacija kitoje nuotraukos pusėje, ant kurios didelėmis raidėmis mėlynu rašalu užrašyta: „Geresnio fotografo pas mus nėra.“ Akivaizdu, kad fotografuojama buvo tikslingai ir kažkas tarsi jautė pareigą pasiaiškinti, kodėl išėjo tik tokios nuotraukos.

Greičiausiai įsakymas – nufotografuoti Lietuvos kino teatrus – buvo išsiųstas iš okupacinės valdžios štabo. Tokią prielaidą galima daryti, kai yra ir daugiau liudijimų, kad kinui vokiečiai okupuotose šalyse skyrė daug dėmesio ir pinigų. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma byla, kurioje guli kruopščiai surinkti dokumentai apie mūsų šalyje veikusius kino teatrus. Galima rasti filmų darbuotojų sąrašus, jų pareigybes, darbo užmokestį, konkrečių filmų pajamų statistiką.

Joniškio „Gintaras“. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotrauka

Žagarės „Mėnulis“. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotrauka

Vokiečiams okupavus Vilnių ir toliau veikė visi kino teatrai. Kai kurie jų – „Casino“, „Pan“, „Helios“ – buvo skirti tik vokiečių kareiviams ir karininkams. Dažniausiai pakeičiant pavadinimą. LMKM rinkinyje tarp esančių Kauno kino teatrų nuotraukų „Romuva“ matoma su „Soldatenkino“ iškaba. Kino svarbą patvirtina ir tai, kad okupuotame Vilniuje buvo nuspręsta pastatyti dar du, tiesa, laikinus (dešimčiai metų), kino teatrus. Tai buvo standartiniai medinukai, talpinantys apie 500 žmonių, specialiai atvežti iš Reicho. Karo pabaigoje medinukas prie stoties, vos atidarytas, netrukus sudegė, o kitas – „Helios“, stovėjęs prie Gedimino prospekto, vokiečiams tarnavo vos mėnesį, bet okupavus sovietams – ilgiau nei dešimtmetį.

Nemažą muziejuje saugomų nuotraukų dalį sudaro Kauno kino teatrai – jų net vienuolika. Kalbant su Kauno kino teatrų istorijos tyrinėtojais, kurie jau atliko išsamų tyrimą, paaiškėjo, kad tarpukario fotografijų, deja, jiems nepavyko aptikti. Tikėtina, kad keletas kino teatrų „portretų“ yra padaryta, tačiau jie saugiai guli entuziastų kolekcininkų albumuose. Todėl LTMKM priklausančios nuotraukos Kauno miesto istorikams – džiugus netikėtumas. Kaune, palyginti su Vilniumi, išliko nemažai buvusių kino teatrų pastatų, tačiau vieni jų jau praradę visus kino ženklus, kiti stovi lyg praeities vaiduokliai, kai kurie net su iškabomis. Kauno karo metų nuotraukose įamžinti kino teatrai nuo vieno pirmųjų – „Triumfo“, veikusio nuo 1909 m., iki naujausio – prieš pat karą atidarytos „Romuvos“. Nuotraukose galime matyti Stasio Kudoko projektuotą „Dainą“ ir dailininko Rimto Kalpoko sukurtą „Aušros“ interjero apdailą.

Visose nuotraukose kino teatrų interjerai tušti. Akivaizdu, kad nebuvo siekta užfiksuoti įvykius ar žmones. Galbūt norėta išsiaiškinti, kokia tų kino teatrų būklė, o gal vokiečiams to reikėjo dėl jų pačių saugumo.

Radviliško „Lituanika“. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotrauka

Skuodo „Capri“ salė. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotrauka

Skuodo „Capri“. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotrauka

Žiūrint šiuos okupacijos metų fotodokumentus aišku, kad į visus klausimus iškart nepavyks atsakyti. Tačiau tektų pripažinti, kad toks vokiečių karo palikimas itin svarbus mūsų kultūros istorijai. Dabar belieka išsiaiškinti, kur šie kino teatrai savuose miestuose ir miesteliuose stovėjo, koks jų pokarinis likimas. Tyrimas jau pradėtas, į jį jau įsitraukė Biržų muziejaus darbuotojos, ne tik padėjusios nustatyti kino teatro „Žvaigždė“ vietą, bet ir išsiaiškinusios, kad Biržuose dar buvęs „Odeonas“. Šiaulių miesto istorikai, „Aušros“ muziejuje turėdami didžiulį senųjų fotografijų archyvą, daug anksčiau ėmėsi savojo miesto kino teatrų istorijos tyrinėjimo. Galima viltis, kad kažkada LTMKM nuotraukų rinkinys taps fotoknyga, leidžiančia Lietuvos istorija ir kultūra besidomintiems žmonėms susipažinti su buvusiais kino teatrais.

Šiuo metu Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikia virtuali paroda apie Kauno kino teatrus. Po ją pakeliauti galite čia.