2020 05 16

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Karolio Wojtylos paslaptis

Šv. Jonas Paulius II. Denniso Jarviso / Wikipedia.org nuotrauka

Artėjant šv. Jono Pauliaus II 100-osioms gimimo metinėms, įdomu iš arčiau įsižiūrėti į 263-iąjį šv. Petro įpėdinį, pirmąjį slavų kilmės popiežių, vieną iškiliausių XX a. asmenybių.

Ar Karolis Wojtyla – Dievo pasiuntinys? Ar jis turi ypatingą ryšį su Dievu? Šį klausimą sau ne kartą uždavė vokiečių žurnalistas Andreasas Englischas, lydėjęs popiežių kelionėse ir aprašęs matytus įvykius.

Šv. Jonas Paulius II žurnalistą stebino ne kartą. Štai kelios istorijos iš popiežiaus vizitų, įvykusių 1998–1999 m.  

Nelengva būti popiežiumi

Pirmuosius jauno vokiečių korespondento Andreaso Englischo tarnystės Romoje metus lydėjo vidinė sumaištis. Kodėl jo pasirinktos Vatikano gyvenimo temos leidėjus mažai domina, o kartais jis net sulaukia piktų skaitytojų laiškų? Ir kodėl pirmą kartą teigiamos reakcijos sulaukė Bild-Zeitung laikraštyje pasirodęs jo straipsnis „Ir šunys pateks į dangų“? Per vieną bendrą audienciją Jonui Pauliui II pabrėžus, jog gyvūnai taip pat esą Dievo kūriniai, A. Englischo nuomone, buvo galima daryti išvadą, kad jie turi sielą ir gali tikėtis vietos rojuje. „Tada mano redakciją užplūdo kalnai laiškų, juose gyvūnų mylėtojai, kurių augintiniai buvo neseniai nugaišę, reiškė dėkingumą popiežiui, pagaliau išdrįsusiam prabilti šia draudžiama tema.“

Pagaliau A. Englischas įsitikino, jog popiežių lydinčių žurnalistų būrelyje, kaip ir visur pasaulyje, buvo konkuruojama ir kaunamasi negailestingomis priemonėmis. Nes didžiajai pasaulio daliai šis popiežius buvo naujas. Vadinasi, kiekvienas jo judesys įdomus. Įdomi naujiena, jei jis vėluoja įžengti į bažnyčią. Didžiulis įvykis, jei pagriūna. Žmonės, kurie nenori nieko žinoti apie Šventojo Tėvo misiją, domisi, ar jis dar neperšalęs, ar neužsikrėtęs virusine infekcija. Straipsnis „Būgštaujama dėl popiežiaus sveikatos“ iš karto spausdinamas, vien dėl jo laikraštį nupirks net tie, kurie visiškai nevertina Katalikų Bažnyčios…

Šv. Jonas Paulius II. Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Tačiau vokiečių katalikiškoje šeimoje augusiam, literatūros mokslus ir žurnalistiką studijavusiam A. Englischui popiežiaus tematika įgavo visai kitą plotmę: „Staiga man tapo aišku, kokį klausimą visą laiką sąmoningai kėliau tuos kelerius laukimo bažnyčiose ir dulkėtose Afrikos bei Amerikos, Azijos arba Romos aikštėse metus: galbūt šis žmogus – iš tikrųjų Dievo pasiuntinys? Ar Karolis Wojtyla išies palaiko tiesioginį ryšį su Dievu? Atsiskyrėliui ant nuošalaus kalno artėti prie Dievo yra viena, o Jėzaus Kristaus vikarui pažinti ir perteikti šiuolaikiniam pasauliu Dievo valią – visai kas kita.“

1999 m. birželio 13 dieną A. Englischas, kurio darbas tądien buvo žiūrėti, ar viskas vyksta pagal iš anksto parengtą planą, kelias valandas laukė, kol popiežius pasirodys Radzymine, mažame miestelyje šalia Varšuvos, kuriame yra karių kapinės. Čia Jonas Paulius II ketino melstis už vieno dalinio kareivius, 1920 m. neįtikimu būdu sulaikiusius daug gausesnę sovietų kariuomenę. Šventasis Tėvas iš lėto ėjo kapinių link ir atrodė prislėgtas. Privestas prie maldai skirto suolo, atsiklaupė, mėgino susikaupti ir tarti maldos žodžius. Staiga pakėlė akis aukštyn. Jis žvelgė žurnalistui tiesiai į akis maldaujamu žvilgsniu – juo ir rankos mostu viską pasakė: „Padaryk paslaugą, palik mane vieną. Ar nematai, kad aš paverčiau ramią vietą žiniasklaidos šurmuliu su visais tais sraigtasparniais, policininkais, fotografų blykstėmis?“

Nors ir nusižengdamas savo darbo taisyklėms, žurnalistas pasitraukė į šalį. Iš tolo buvo matyti, kad popiežius tyliai verkė. Italijos valstybinės televizijos operatorius tai pastebėjo ir nuskubėjo prie maldų suolo. Nutaikė prožektorių ir filmavo verkiantį žmogų. „Ir tą akimirką aš pamačiau Joną Paulių II palūžtant, – rašė A. Englischas. – Jis verkė jau ne tyliai: raudojo pasikūkčiodamas, jo pečiai krūpčiojo, pro ašaras jis žvelgė į operatorių, nė neketinantį atstoti, apraudojo savo likimą, kad negali net paverkti, kad negailestingasis žurnalistas net šią akimirką nepalieka jo ramybėje, tikėdamasis brangiai parduoti verkiančio popiežiaus nuotraukas.“

Šv. Jonas Paulius II kalbasi su Radzymino mūšio veteranais, 1999 m.

EPA nuotrauka

Po kelių minučių popiežius susitvardė, atsistojo, palaimino kapines ir pasakė trumpą kalbą. Grįždamas prie sraigtasparnio žurnalistui linktelėjo. O šis žvelgė pavymui, stebėdamas jį, iš lėto šlubčiojantį prie sraigtasparnio ir mąstė: „O ką, jei šis žmogus yra Dievo įrankis? Galbūt tai, ką patyriau, turi visiškai kitą prasmę nei man atrodo?“

Bendras skausmas vienija

…Tūkstančiai smalsių rumunų stovėjo Bukarešto gatvių pakraščiuose, kad pamatytų savo patriarchą Teoktistą ir popiežių Joną Paulių II. Konvojus riedėjo liūdnomis pilkomis alėjomis pro N. Ceausescu socializmo laikų pastatą vienuolyno link. Iš pradžių nieko įtartino nepastebėjęs, A. Englischas nustėro, kai popiežių lydinčių kardinolų ir vyskupų autobuso policija nepraleido. Bažnyčios kunigaikščiai, atkeliavę iš pat Romos dalyvauti broliškame popiežiaus apsikabinime su patriarchu, užuot sėdėję garbingose Elenos ir Konstantino bažnyčios vietose, liko laukti prie uždarų vienuolyno vartų. Ką tai galėtų reikšti? „Aš maniau, kad nuo tos akimirkos vizitas bus sužlugęs, – rašė A. Englischas. – Ortodoksų Bažnyčia pasidavė valstybės spaudimui. Kilo grėsmė, kad visa kita bus tik vaidinimas, skirtas Rumunijos vyriausybės įvaizdžiui užsienio akims pagerinti. Su istoriniu susitaikymu tai neturėjo nieko bendra.“

Šv. Jonas Paulius II ir Rumunijos ortodoksų patriarchas Teoktistas, 1999 m. EPA nuotrauka

Antrąją vizito dieną per apmirusį Bukareštą 6 val. ryto autobusas žurnalistus nuvežė į Belu katalikų kapines. Tikra nelaimė, pasak Andreaso, buvo aukšto rango ortodoksų dvasininkų nebyli minia. Užkalbintas iš Niujorko atvykęs apkūnus popas apsimetė nemokąs angliškai, nė vienas kitas juodabarzdis ponas nesiteikė nieko atsakyti: „Užuot kalbėjęsi, ortodoksų dignitoriai sutrikę čiupinėjo savo auksines grandines su amuletais, gindamiesi kėlė rankas arba žvelgė taip, tarsi mūsų nė nebūtų.“

Popiežiui lipant iš automobilio, A. Englischas, jo veide matydamas susikaupimą, buvo įsitikinęs, kad Jonas Paulius II kažkam ruošiasi. Iš lėto ir tiesiai žengė prie vieno kapo, suteikusio amžiną ramybę katalikų vyskupui Vasilei Aftenijui (1899–1950). Atsiklaupė, pažvelgė ortodoksų patriarcho Teoktisto atstovui į akis ir parodė į kapą. Dvasininkas suprato: vyskupas Vasilė Aftenijus 1950 m. buvo komunistų nukankintas ir nužudytas, lygiai kaip šimtai ortodoksų vyskupų, vienuolių bei kunigų. Tą rytą, kaip rašė A. Englischas, popiežius paklojo pamatą abiejų Bažnyčių susitaikymui: jos abi nukentėjo nuo totalitarizmo smurto, abi laidojo nužudytus kankinius. Jonas Paulius II, buvęs Krokuvos arkivyskupas, matęs sovietinės imperijos budelių smurtą, pirmasis popiežius slavas, norėjo savo broliams, priklausantiems Ortodoksų Bažnyčiai, priminti, kad šios abi patyrusios siaubingus prievartos laikus. Tad Bažnyčios savo mirusiesiems, tokiems kaip vyskupas Vasilė Aftenijus, yra skolingos taiką.

„Štai tokia buvo to ryto popiežiaus žinia, ir ji pasiekė tikslą. Po maldos prie kapo popiežius kalbėjosi su daugeliu ortodoksų vyskupų. Jie suprato Vakarų patriarcho kreipimąsi ir tikslą“, – rašė žurnalistas A. Englischas. Kapinėse įvyko netikėtas posūkis. Vienas senas ortodoksų kunigas, dar prieš pusvalandį ignoravęs žurnalistus, žengė artyn ir puikia vokiečių kalba pasakė: „Jūs anksčiau norėjot sužinoti, ką aš manau apie popiežiaus vizitą. Turite atleisti už santūrų mūsų požiūrį į Vatikaną. Bet noriu pareikšti viena: popiežius yra didis žmogus. Jis leido mums suprasti, kad klaupiasi ir prieš mūsų mirusiuosius, prieš nukankintus ir nužudytus ortodoksų kunigus.“ Užtvanka buvo pralaužta, prabilo visi iki šiol tylėję dvasininkai.

Šv. Jonas Paulius II ir Rumunijos ortodoksų patriarchas Teoktistas, 1999 m.

EPA nuotrauka

Šv. Juozapo pakiliai niūrioje katedroje Jonas Paulius II pasidalijo savąja skirtingų Bažnyčių samprata. Kiekvieną jo žodį pasižymėjęs A. Englischas dėstė, jog, pasak popiežiaus, katalikams neturėtų kilti jokių bėdų dėl truputį kitaip Dievą garbinančios Krikščionių Bažnyčios. Katalikų Mišios – ne vienintelis būdas garbinti Dievą. Atvirkščiai. Katalikų Bažnyčia esanti dėkinga už tai, kad ortodoksai iki šių dienų tebėra išsaugoję senąsias tradicijas. Krikščionių Bažnyčia ateityje turinti būti ne vienoda ir unifikuota, o įvairialypė savo išraiškos priemonėmis; skirtingoms Bažnyčios nederėtų konkuruoti dėl Dievo palankumo. Popiežius žinojo, kad daugelyje šalių katalikai kenčia dėl ortodoksų dominavimo. Jis atvyko į Bukareštą, kad nutruktų šią liūdną istorijos atkarpą, atleistų, jei yra ką atleisti, ir pamėgintų atversti naują puslapį. Juk ut unum sint reiškia „te jie bus viena“.

Popiežius Kuboje ir neišdegęs F. Kastro planas

Begalinėje Atlanto vandenyno mėlynėje ėmė ryškėti ruda žemės dėmė. Lėktuvas perskrido salą išilgai, kad popiežius galėtų susidarytų įspūdį, kaip atrodo Kuba. Tame pačiame lėktuve skridęs žurnalistas A. Englischas buvo įsitikinęs, kad Jonas Paulius II nė karto neleido sau manyti, kad per ilgą tarnybos laiką bent viena jo pergalė būtų vertinama kaip jo paties nuopelnas. „Jei Dievas pageidauja, kad popiežius apsilankytų vienoje iš paskutinių komunistinės diktatūros valdomų šalių, tai ką turi omenyje? Ar pasikartos tai, kas ne kartą aprašyta Biblijoje? Juk šv. Petras, keliaujantis pas netikėlius, kad juos atverstų, sulaukė Dievo paramos. Ar šv. Petro įpėdinis tai patirs Havanoje?“

Vizito dalyviai būgštavo, kad Fidelio Kastro kalba šitokiame karštyje bus nepakeliamai ilga. Bet šįsyk jis kalbėjo palyginti trumpai: prisiminė mokęsis katalikiškoje mokykloje, kur nebuvo leidžiama mokytis spalvotųjų vaikams; tvirtino, kad Katalikų Bažnyčia esanti rasistinė ir engianti žmones, tačiau pagyrė popiežių, įžvelgiantį ir taisantį Bažnyčios klaidas. O popiežius tik pasakė, kad labai džiaugiasi atvykęs į Kubą.

Šv. Jonas Paulius II ir Kubos lyderis Fidelis Kastro, 1998 m.

Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Popiežiaus vizitas Kuboje buvo svarbus istorijai, todėl JAV žiniasklaida mobilizavo visa, kas gyva. Amerikai šis įvykis buvo toks svarbus dar ir todėl, kad tūkstančiai Jungtinių Valstijų žurnalistų pirmą kartą gavo leidimą atvykti į Kubą. Fidelis Kastro, kilniai dalijęs leidimus, siekė, kad kuo daugiau JAV televizijos kanalų ir laikraščių paskleistų žinią, esą popiežius Havanoje smerkia neteisėtą Kubos embargą. Havanna Libre viešbutis kelias dienas tapo didžiausiu pasaulyje spaudos centru. Visuose koridoriuose stovėjo didžiuliai pultai, generatoriai, palydovinė įranga ir daugybė filmavimo kamerų; išsekę žurnalistai miegojo čia pat, koridoriuose. Visur buvo beprotiška erzelynė. Tačiau po keturių dienų A. Englischas išvydo tai, kas kartais rodoma siaubo filmuose – JAV žiniasklaidos atstovai staiga susikrovė daiktus ir išrūko. Popiežiaus Kuboje istorija niekam neberūpėjo, nes atsirado kai kas svarbesnio pačioje Amerikoje: į viešumą iškilo Billo Clintono ir jo praktikantės skandalas. Prezidentui grėsė nušalinimo nuo pareigų procesas, ir televizijos stotims prireikė kiekvieno savo žurnalisto. JAV televizija apie popiežių daugiau nebekalbėjo.

Televizijos kanalų, besirengiančių filmuoti sekmadienines popiežiaus Mišias, skaičius nuo 160 krito iki 70. 1998 m. sausio 25 d., maždaug 9 val., išsiruošęs į Revoliucijos aikštę Jonas Paulius II turėjo priežastį būti nusiminęs. Stambiausios žiniasklaidos agentūros, privalėjusios perduoti žinią apie įtampos tarp senų priešų sumažėjimą, buvo išvykusios. O šios kelionės rengėjas kardinolas Jeanas-Louisas Tauranas perspėjo popiežių apie milžinišką plakatą, vaizduojantį Che Guevarą ir užgožiantį erdvę – Jo Šventenybei teksią šlovinti šio revoliucionieriaus darbus pustuštėje aikštėje. Atrodė, kad propagandos mašina suveikė puikiai. Kubiečiams nebuvo aiškiai pasakyta, kokie gali būti jų pasirodymo popiežiaus Mišiose padariniai, todėl daugelis manė, jog bus saugiau likti namuose. Oras taip pat nebuvo palankus: Havana tą dieną nė kiek nepanašėjo į žavų Karibų miestą. Danguje kabojo sunkūs debesys, bet nepūtė nė menkiausias vėjelis. Buvo vėsu. Tokią dieną geriausia likti namuose.

Bet, popiežiui keliaujant į aikštę, įvyko tikras stebuklas. Tūkstančiai žmonių brovėsi pro policijos postus, skubėjo senamiesčio skersgatviais ir veikiai pripildė aikštę. Jonui Pauliui II žengiant prie altoriaus, buvo susirinkę daugiau nei 100 tūkstančių kubiečių. Kaip rašė žurnalistas A. Englischas, F. Kastro režimas tąkart pralaimėjo. Asmenį, nešantį Jėzaus Kristaus žodį, net tariamai ateistinėje Kuboje norėjo išgirsti labai daug žmonų.

Šv. Jonas Paulius II ir Kubos lyderis Fidelis Kastro, 1998 m.

Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Prieš pradėdamas Mišias popiežius ilgai žvelgė į minią. „Galėjai numanyti, kas jį jaudina, – rašė A. Englischas. – Ar tai ir yra ilgai lauktasis Dievo ženklas? Ar jį padarė tie žmonės, netikėtai ir taip gausiai susirinkdami? Ar tai Dievas nori jam pasakyti: „Ir toliau taip daryk, Karoli Wojtyla? Ne žiniasklaida, ne policijos prognozės – tik Dievas, esantis Danguje, valdo šį pasaulį ir, tau padedant, mėgina išsikovoti vietą šių žmonių širdyse.“

Artėjo svarbi Mišių dalis – popiežius ketino palaiminti salą. Jis tarė reikiamus žodžius, ir tą akimirką virš minios papūtė stiprus vėjas, vėliavos suplevėsavo, debesys praplyšo, staiga sušvito saulė. Popiežius tuoj pat nutraukė Mišias. Jis pažvelgė į žmones, įkvepiančius gryno oro, tada pasižiūrėjo į stovinčius prie altoriaus žurnalistus, ir nebuvo abejonės, ką reiškia tas žvilgsnis: „Ar matot? Jis čia.“ Tada popiežius iš lėto tarė į mikrofoną: „Ar jaučiat vėją? Manau, kad šis vėjas labai svarbus. Argi Šventoji Dvasia neateina kaip ūžiantis vėjas?“ Nusijuokė ir laimingas pašventino salą.

Vėjas atgaivino žmonių minią, bet Karoliui Wojtylai, pasak A. Englischo, tai reiškė ką kita. Jis patyrė prisilietimą prie Kūrėjo, ir šis leido suprasti, kad jis teisingai pasielgė atvykęs į salą, nors Fidelis Kastro šią kelionę ir bandė panaudoti savo politiniams tikslams. „Nėra reikalo iš karto tikėtis rezultatų, reikia laukti, – rašė A. Englischas. – Juk viskas Dievo rankose, net ir Kubos likimas. Ar tai buvo prietarai, ar teologija? Popiežius neabejojo. Jonas Paulius II deramai įvykdė Dievo pavedimą. Ir buvo vertas šio ženklo.“

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.