2020 05 16

Valdas Puteikis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Rašytoja D. Staponkutė: „Karantinas – kaip stovintis vanduo: klampina, atima laisvę“

Portretas.
Rašytoja Dalia Staponkutė. Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka

Sakoma, žmogus keičiasi maždaug kas septynerius metus. Nuo rezonansą sukėlusios meniškiausios metų knygos „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ pasirodymo praėjo šešeri. Ar pasikeitė jos autorė, rašytoja, vertėja ir kultūrologė, DALIA STAPONKUTĖ?

Šiuo metu ji stebi pabėgėlių stovykla virstantį Kiprą, kuriame nuo 1989-ųjų, verčia nacionalinį graikų pasididžiavimą – poetą Konstantiną Kavafį, ir jau spėjo parašyti romaną apie ikirenesansinį Kiprą, Lietuvą bei moteris politikoje.

Atrodo, kad tai, ką rašei prieš šešerius metus, šiandien tapo dar aktualiau. Ar pasikeitė tavo pačios požiūris į lietuvės emigrantės pasaulėjautą?

Mano knygoje atsispindi daugialypis lietuvės moters, išvykusios gyventi svetur, santykis su gimtąja vieta ir kalba. Jis ir liko daugialypis, nepaprastas, kupinas praradimų ir naujų pradžių. Šiuo atžvilgiu niekas nepasikeitė, tik įgavo naujų atspalvių. Kiekvienos knygos gyvenimas keičia, brandina jos autorių. Manau, kad rašytojas gyvena sekdamas paskui savo kūrinį, o ne atvirkščiai. Knygos gyvenimo jėga labai stipri. „Išėjusiai knygai“ dera „emigrantės“ metafora. Emigruodama iš autoriaus pasaulio, ji ir autorių (-ę) verčia emigruoti į nežinią, vienatvę, stebint ir buriant aplink save naujus, nepažįstamus žmones, kurių, regis, nesutiktumei gyvendama sėslesnį gyvenimą.

Tiesa, ilgai ir sąmoningai netaikiau sau emigrantės sąvokos. Knygos gyvenimas privertė mane pažvelgti į viską kitaip. Pirmiausia knyga greit išplito pasaulio lietuvių gretose. Antra, ji buvo išversta į vokiečių, graikų, vėliau rusų, t. y. radikaliai skirtingų kultūrų, kalbas, o tai leido man geriau suprasti stiprias ir silpnas savo teksto, pasirinkto žanro puses. Kitos kultūros skaitytojas įsileidžia esė savin tiek, kiek tai asmeniškai jam artima. Artumas įvyko, ir sykiu tai leido man įsiklausyti į daugybę panašių į savo patirčių – užsieniuose dirbančių motinų, mišrių santuokų, dvikalbių vaikų, paliktų ar išblaškytų po įvairias šalis šeimų ir jų narių istorijas. Kitų pasakojimai ėmė tūpti man ant rankų kaip paukščiai, laukiantys lesalo. Kaip juos visus suburti po viena išganingo žodžio „karta“ skraiste? Tai neįmanoma. Kiekviena istorija tokia unikali, kaip ir jos herojai (ne tik teigiami, beje).

Vos tik knygos gyvenimas įsibėgėjo, Europoje garsiai prakalbome apie politinių pabėgėlių krizę. Iš pradžių pabėgėliai buvo „welcomed“ (Europos lyderių frazė), o paskui jau – nebe taip „welcomed“ (lyderiai pritilo). Atsivėrė nelegalios emigracijos srautai, prekyba žmonėmis, neteisėtas okupuotų žemių pardavinėjimas (kaip mano minėtame Šiaurės Kipre, kur iš naivumo atsikraustė ir lietuviai). Lietuvių emigracijos dramos šių įvykių šviesoje ėmė atrodyti kaip nekalta burė vandenyne. Lietuvos valstybė pakeitė politiką iš tylos į drąsą ir suskubo susigrąžinti „savo“ emigrantus, prabilo pasaulio lietuvių aktyvistai.

Žodžiu, mažųjų odisėjų daugėja ne šimtais, o tūkstančiais. Todėl reikia brandesnių tekstų, globalesnio žvilgsnio, atjaučiančio „aš“. Atjautos kasdien mokausi iš graikų. Pernai dirbdama Atėnų universitete, kur dėsčiau literatūrą ir verčiau poetą Konstantiną Kavafį, apsistojau rajone, kuriame gyveno kelios šeimos afrikiečių. Kasdien apie devintą vakaro jie išeidavo iš savo nuomojamų patalpų į gatves pašokti – taip, baigiantis dienai, pasirangyti lauke – ir paplepėti tarpusavyje melodingomis Afrikos tarmėmis. Graikai žiūrėdavo į juos iš savo balkonų, linguodami galvomis ir šypsodami, be kritikos ar pykčio, na, ir be didelio žavesio ar džiaugsmo. Ramiai. Jų mikropasaulis pasikeitė ir keisis toliau pagal Aristotelio amžinojo judėjimo kinesis principą. Priešintis tam ar priimti? Gal rinktis kažką trečia? Paprasčiausiai atjausti?

Kaip gyveni koronaviruso pandemijos sąlygomis Kipre, kokios graikų nuotaikos, kokie vyksta žmonių mąstymo pokyčiai ir pan.?

Ak, geriau pacituosiu savo dar neredaguoto Konstantino Kavafio vertimą – jo eilėraščius, kiek leidžia dvasinės jėgos karantino metu, skaitau vis iš naujo. Štai 1897 m., Egipto Aleksandrija, „Sienos“: „Be apdairumo, be gailesčio, be gėdos / Aplink mane iškėlė tvirtas, aukštas sienas // Ir štai praradęs viltį tarp jų sėdžiu /
Galva tuščia: kankina toks likimas // nes daug darbų už sienų padaryt turėjau /
Ak, kai jas tvėrė, kaipgi aš nepastebėjau // Neišgirdau statybų bildesio, meistrų // Nejučiomis paliko mane už ribų.“ Aktualu, tiesa?

Karantinas nėra labai kūrybingas laikas, nes jis nėra laisvas (!), juk tai – kaip stovintis vanduo: klampina, pasikeičia savijauta, net sapnai. Tačiau jis palankus pergalvoti tai, kas buvo, kas jau padaryta. Redaguoju savo paralelinių istorijų romaną, kuris turėjo vadintis (kokia ironija!) „Karūnuotoji“. Turbūt teks keisti… Tai – lyginamasis žvilgsnis į „Europos pakraščius“, Kiprą, Lietuvą, prieš Renesansą, pasitelkiant istorines aplinkybes, kurios supo dvi jaunas moteris valdoves, Kotryną Kornaro ir Barborą Radvilaitę.

Herojų charakterius mano romane užgožia sudėtinga jų valdų situacija, kurios įkaitėmis jos ir tampa. Panašiai kaip mes šiandien tapome įkaitais globalių aplinkybių, kurios, tikėtina, pakeis net mūsų kraštą nepriklausomai nuo mūsų valios. Šiuo atžvilgiu esame viduramžių herojai, kurių valią varžo aplinkybės. Tiesa, mano dukros, kurioms dabar per dvidešimt – Nefelė (22 m.) ir Elektra (28 m.) – ir kurios yra jaunos specialistės, Londono kino studijose dirbančios 2D ir 3D animatorės, sako, kad viskas grįš į savo vietas ir nebus jokių „viduramžių“. Tik santykiai tarp šalių keisis, ekonomika taps lokalesnė, darbo jėga kai kuriose srityse gali brangti, na, ir dabar palankus laikas lošti akcijų biržose. Kai kurie jų draugai taip ir daro… Mes dažnai bendraujame per „Zoom“ arba „Messenger“.

O Kipras ir Graikija gyvena komendanto valandos ritmu. Viskas sustoję. Vieną valandą per dieną „respublikos“ leidimu galima pasivaikščioti lauke ir „jokio lauko“ po devintos vakaro. Dieną už lango +38 karštis. Gal dėl to ir virusas neplinta? Tik keista, kad politiniai signalai visose šalyse (skaitau spaudą keliomis kalbomis) vienodi: „mes pirmi“, „mūsų skaičiai atveria akis pasauliui“, „mes nugalėsime“. Kartu su plintančia kaip voratinkliai pseudomoksline retorika visa tai nemaloniai užkabina klausą. Kartais atrodo, kad atsidūriau mokslinės fantastikos filme, kur naujienas transliuoja robotai. Pasaulis išties keičiasi žaibišku greičiu, nors karantine atrodo, kad visa aplink sulėtėjo. Sulėtėjo tik mūsų bendravimas vienų su kitais. Net feisbukinį spagetį ir tą vangiau vyniojame, nepastebite? Tarp mūsų įsigalėjo atstumas ir pauzė, dėl kurių rizikuojame tapti vienas kitam ne tokie įdomūs ir jautrūs. Pagrindiniai mūsų herojai šiandien – ne žmonės, bet skaičiai, tarsi ruoštumės gyventi ir mirti kaip valstybiniai kolektyvai.

Visuomenėse – laikina, tačiau slogi disharmonija, po kurios, manau, atsiras visai kitokie žmonės, gyvenantys visai kitokį gyvenimą, kaip kad nutiko septintajame XX a. dešimtmetyje… Tiesa, pietiečiai labiau linkę džiaugtis „čia ir dabar“ akimirka net griežto karantino sąlygomis. Daug laiko kipriečiai praleidžia verandose, kalbėdamiesi telefonu arba su savo artimiausiais balkonų kaimynais. Aplink – butų remontai ir dainos, lyg išėję iš karantino visi ruoštųsi gyventi amžinai. Baikeriai naktimis, nepaisydami policijos, raižo orą. Tylos, kuria džiaugiasi mano bičiuliai šiauriečiai, nepatiriu. Tačiau skųstis negalima. Žmones jungia bendras sienų išlaisvėjimo laukimas. Linkiu, kad, vieningai įveikę virusą, šito ir sulauktume. Tai – didžiausias mano kaip žmogaus, mylinčio laisvą mintį, rūpestis šiandien. Nes ribos tarp to, ko iš tikro norime, ir to, ko mus verčia norėti, taip pat to, ką mes vienas kitą priversime daryti, labai trapios ir pavojingos.

Rašytoja Dalia Staponkutė. Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka

Esu liudininkė ne tik Kipro klestėjimo, bet ir nuosmukio, kuris prasidėjo įsisiautėjus globalizacijai, kai šalyje žlugo daug smulkaus, dažniausiai šeimyninio, verslo – o tai visada buvo kipriečių identiteto dalis. Mačiau ir tebematau begalinį vietinių nusivylimą. Mažas šeimynines kavines, restoranus, grožio salonus, butikus ir ateljė nušlavė pasauliniai prekybos tinklai.

Kipre, į kurį atvykai kaip į mylimojo kraštą, daugiau nei trisdešimt metų čia leidi didžiąją savo gyvenimo dalį: kaip keitėsi ši sala?

Tada Kipras mano vaizduotėje buvo be galo tolima ir beveik nepasiekiama trečiojo pasaulio šalis, kažkur ten, prie Sirijos… Bet kai tik atvykau, supratau, kad patekau į ekonomiškai klestinčią šalį, turinčią aukštus darbingumo rodiklius. Visą paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį šalis tiesiog klestėjo. Nepaisant to, darbo pagal tuomečiame Leningrade įgytą filosofo profesiją Nikosijoje rasti nepavyko, teko savo humanitarinį išsimokslinimą pasukioti kitomis kryptimis ir pritaikyti kitose srityse, ypač – kuriant Kipre universitetą. Ėmiausi lyginamosios literatūros, vertimų teorijos, verčiau į lietuvių kalbą Nikos Kazantzakį („Paskutinis gundymas“, „Asketika“, „Dievo neturtėlis“), šiuolaikinius Kipro ir Graikijos rašytojus bei poetus…

Esu liudininkė ne tik Kipro klestėjimo, bet ir nuosmukio, kuris prasidėjo įsisiautėjus globalizacijai, kai šalyje žlugo daug smulkaus, dažniausiai šeimyninio, verslo – o tai visada buvo kipriečių identiteto dalis. Mačiau ir tebematau begalinį vietinių nusivylimą. Mažas šeimynines kavines, restoranus, grožio salonus, butikus ir ateljė nušlavė pasauliniai prekybos tinklai. Nors jau baigiu prisijaukinti naujas kavines, tačiau globalizaciją atlaikiusi daugiau nei pusę amžiaus skaičiuojanti aludė „Platonas“, kurią paveldėjo jau trečios kartos armėnų šeimos atstovai, – pati mieliausia. Retas atvejis, nes jaunesnioji generacija pamažu praranda galimybę paveldėti senelių ar prosenelių sukurtą smulkųjį verslą, ir tai – nemenkas smūgis tautos mentalitetui. Aišku, tai neatsitiko per vieną dieną, tačiau procesas buvo smarkus ir tikriausiai negrąžinamas.

Ką darė jauni žmonės? Emigravo. Kaip Lietuvoje. Mano dukros ir jų karta – akivaizdžiausias to pavyzdys: studijos Londone, galimybių įtvirtinimas Londone… Šiandien užsieniečių privatizuotame Kipre (perkamos žemės, plėtojamas turizmas) atvykusiųjų gyvena daugiau nei vietinių. Esu ir kitos Kipro dramos liudininkė: nors 1974-aisiais, kai Turkijos armija leidosi iš lėktuvų parašiutais ir okupavo Šiaurės Kiprą, išvarydama iš namų vietinius, kurie turėjo trauktis į pietus, ten dar negyvenau, tačiau nuolat susiduriu su dideliu vietinių skausmu. Kas trečias kiprietis (taip pat Kipro turkų bendruomenės nariai) neteko savo namų, ir kiekvieną akimirką jis pasiryžęs juos atgauti. Apie tai galėčiau storiausią memuarų knygą parašyti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Globaliame pasaulyje menas ir menininkas susiduria su projektų rašytojo vaidmeniu: kad gautų europinių lėšų, jis rašomą knygą, rengiamą parodą ar koncertą paverčia projektu. Kiek pačiai tenka pasinaudoti šia praktika?

Viena vertus, sveikintina, jei šalys kultūrai skiriamas europines lėšas sugeba kūrybiškai ir švietėjiškai išnaudoti. Lietuva šiuo požiūriu yra lyderė – nepalieka nė trupinio jai skiriamų pinigų. Neretai menininkai, jų prodiuseriai, agentai šiandien geresni biurokratai ir projektų rašytojai negu kūrėjai. Pati tuo naudojuosi gana retai, nes esu įsitikinusi, kad už paimtus pinigus, peržengdamas vidinius įsitikinimus, „turi atidirbti“, todėl privalai išsižadėti laisvės. Kiekvienas projektas pirmiausia yra politinis projektas. Kad jis būtų patvirtintas, esi įsipareigojęs laikytis tam tikrų teminių ideologinių rėmų ir taisyklių, pavyzdžiui, rasizmas, ekologija, moterų krizės, pabėgėliai, seksualinė tapatybė, lyčių lygybė, translytiškumas, feminizmas, tolerancija, neoliberalizmas – tai temos, prie kurių menininkai šiandien yra tiesiog pririšti, kad gautų finansavimą. O jeigu šios temos nekyla iš mano vidinio kūrėjos poreikio? Vadinasi, tuo atveju esu jau užribyje, paraštėje.

O jei ir mėginčiau prisitaikyti, turėtų keistis pati kūryba, jos stilius, ryšys su tikrove. Ji būtų „projektinė“, „standartinė“. Man ir Vilnius, į kurį kartkartėmis sugrįžtu, išoriškai atrodo „projektinis“ ir „standartinis“: jis tapo pernelyg sterilus ir nuobodus, jame per mažai chaoso, kurio, sakoma, žmonės nemėgsta, o iš tikrųjų net labai mėgsta, nes būtent chaose pulsuoja gyvybė. Kita vertus, Vilnius, nusimesdamas Rytų Europos miestui būdingus drabužius, istoriškai ir kultūriškai šiandien išgyvena aukso amžių – nežinau kito laikotarpio, kada šis miestas būtų taip klestėjęs kaip valstybės sostinė. Jis tampa tarsi autonomiškai veikiančiu reiškiniu, atskirtai nuo visos Lietuvos. Juk kai kalbi apie Berlyną, negalvoji apie Vokietiją. Panašiai jaučiu ir Vilnių.

Jei lygintumei savo pačios ir dukrų kartų skirtumus…

Manau, tektų kalbėti apie trisdešimtmetę moterį. Nors mano jaunėlei dar toloka iki šio amžiaus, tačiau kūrybinė ir profesinė karjera įsisiūbuoja, paprastai jau baigus studijas, – nuo trisdešimties. Šio amžiaus Kipro ir Lietuvos moterys – kaip diena ir naktis. Lietuvoje trisdešimtmetės beveik visose srityse yra lyderės, dominuoja sociume ir savo gebėjimais bei dinamišku charakteriu gerokai pranoksta bendraamžius vaikinus. Vis dėlto feministinė edukacija jau pradeda duoti savo vaisių. Kipre tokių moterų kur kas mažiau. Antai stebiu savo vyresnėlę, Elektrą: ji su savo meno darbais migruoja tarp Londono ir Nikosijos, kuria vizualinius projektus Kipro valstybiniam bankui, širdimi, matau, yra kiprietė, tačiau jos netenkina gimtoji aplinka, ne visada randa bendrą kalbą su vietinėmis bendraamžėmis, kurios jai atrodo pernelyg sėslios ir neveiklios. Kipro jos įsigytai profesijai per maža, nėra rinkos. Kita vertus, Londonas jai vis tiek šiek tiek svetimas, nes ji – užsienietė, tad nelengva, net ir jos gana paklausioje 3D animacijos srityje siūlomi tik laikini kontraktai. Bet… kai davė interviu Kipro televizijai, mačiau, kad angliškai apie savo profesiją kalbėti jai daug lengviau nei graikiškai.

Tendencija, kai jaunimas tarsi pakimba ore tarp dviejų šalių, darosi vis ryškesnė. Šiuo požiūriu matau daug panašumų su savimi, kai, kasdien vartodama keturias kalbas, bandau atsakyti, ko manyje daugiau: Kipro ar Lietuvos. Skirtumas nebent tas, kad mane tas klausimas nuolat jaudina, neduoda ramybės, savotiškai graužia sąžinę, o jaunimas ties tokiomis mintimis pernelyg nekoncentruoja dėmesio. Kalba man – ne žodynas, net ne mąstymas, o jausmas; gyventi su kalba – kaip gyventi su mylimu žmogumi: jei tik nuo jo tolsti, jis darosi vis svetimesnis.

Kai rašau lietuviškai, tai darau dažniausiai ne Lietuvoje, negirdžiu aplinkui gyvų pokalbių, jaučiuosi tarsi užsidariusi į kažkokią kapsulę, todėl mano lietuvių kalba labiau išmąstyta nei iškalbėta. Elektrai ir Nefelei lietuvių kalba yra tarsi jų „pranašumo“ prieš kitus įrodymas, kaip koks slaptas lobis – be gimtosios graikų, be anglų, mokėti dar vieną – retą – kalbą dažnam kelia nuostabą. Beje, Nefelė, studijuodama tapybą Škotijoje, bakalauro darbui pasirinko lietuvišką temą – tapė lietuviško kaimo vaizdus, žinoma, perleidusi juos per savo vaizduotę ir atmintį. Šia paroda labai didžiavausi ir aš, nes stebėjimas, kaip Kipre augusi, Škotijoje studijavusi, o vasaros atostogas mano gimtuosiuose Šiauliuose leidusi dukra šiandien mato Lietuvą, kelia gilų jaudulį.

Mano kartos trisdešimtmetės jau būdavo sukūrusios šeimą ir galvodavo apie antro ar trečio vaiko gimimą. Aš irgi, būdama savo dukrų metų, norėjau kurti šeimą, turėti vaikų. Mylėti. Siekti įdomaus darbo. Taip ir įvyko. Knygos, straipsniai į mano gyvenimą atėjo kiek vėliau, vaikams pradėjus eiti į mokyklą. Dukrų karta kurti šeimos neskuba. Net pokalbiai apie šeimą ir motinystę jas erzina. Jei ir pradedu, tai jaučiuosi, tarsi būčiau nusenusi mama, kuri žūtbūt nori kuo skubiau ištekinti dukras. Gal anksčiau meilė ir mylimas žmogus moteriai atrodė aukščiau visko, o dabar aukščiau visko yra karjera?

Pasigendu jaunų žmonių avantiūrizmo ir drąsos rizikuoti, laužyti taisykles: atrodo, kad jie mėgsta viską susiplanuoti ir saugikliais apsistatyti kiekvieną dienos akimirką. Paradoksaliausia, kad net ir šimtmečius tradicijų laikęsi graikai, ispanai, prancūzai, italai pastaruoju metu šeimos nebelaiko gyvenimo ir emocijų epicentru. „Pagyvensiu sau“ užsitęsia iki keturiasdešimties, o tada jau per vėlu, jau koją kiša nusistovėję įpročiai, egoizmas, biologinis amžius. Graikai sako: „Mus tėvai augino kaip karalius, mes savo vaikus – kaip tironus“, nes apkamšėme pagalvėlėmis, saugodami nuo menkiausio pavojaus, mokėme reikalauti teisių sau, būti individualius ir nepriklausomus, siekti puikios karjeros, daryti tik tai, kas iš esmės teikia tik malonumą. Bet neišmokėme mylėti savo žmogiškų pareigų.

Rašytoja Dalia Staponkutė. Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka

Kai imu sverti vienatvę Kipre ir vienatvę Lietuvoje, pajuntu, kad svoriai identiški miligramo tikslumu. Ir vis dėlto… Šiandien, kai geriu kavą savo namo Nikosijoje terasoje, jaučiuosi ten labiau įaugusi, labiau namie, nei gerčiau kavą Šiauliuose, kur gyvena tėvai ir broliai.

Esi sakiusi, kad, susėdus šeimai prie stalo, būdavo sunkiausia nuspręsti, kuria kalba šnekėsitės.

Dar gimus dukroms natūraliai įsigalėjo įprotis man su jomis kalbėtis lietuviškai, o dukrų tėvui – graikiškai ir net Kipro tarme. Ilgai bijojau ir kovojau, kad, atitekėjus į vyro kraštą, netektų išsižadėti savęs.

Tai tapo nuolatiniais yriais prieš srovę ir pareikalavo daug jėgų. Panaudodama šias jėgas įsilieti į kiprietišką aplinką būčiau mažiau išgyvenusi tarpusavio santykių su šeimos nariais problemų. Iš pradžių labai norėjau būti namų centras, juk esu lietuvė (!), visa ko ašis, bet pastangos eidavo veltui. Matydavau, kad šeimos autoritetas dukroms yra tas, kas tvirčiau jaučiasi aplinkoje, kuri jas supa Kipre. Tėvas. Dėl šito labai išgyvendavau. „Tėvas“ ne visada palankiai žiūrėdavo ir į mano sprendimą vasaromis dukras išleisti į Lietuvą. Tokį nepalankumą suprasdavau – kuris norėtų du mėnesius nematyti savo mylimų vaikų?

Svajodavau, kad mano užsienietis vyras išmoks lietuvių kalbą, kad, dalį gyvenimo praleidę Kipre, kai jau bus užaugę vaikai, kartu vyksime gyventi į Lietuvą. Šito neįvyko ir jau niekad neįvyks. Iliuzijos senokai išsisklaidė. Žodžiu, viskas susiklostė taip, kad šiandien mes, keturi šeimos nariai, visi gyvename skirtingus, atskirus savo gyvenimus ir susitinkame tris keturis kartus per metus, dažniausiai šeimos narių švenčių proga. Tiesa, kad ir kaip visi keliautume, beveik niekada namai nebūna tušti – kuris nors iš šeimos narių juose krebžda. Pastaruoju metu daugiausia laiko juose praleidžiu aš. „Ką aš čia veikiu?“ – dažnai savęs klausiu ir turbūt atsakymo niekada nerasiu. Kita vertus, šeimai pasklidus po pasaulį, likusi viena, aš tarsi iš naujo atradau Kiprą: Aš ir Jis. Kai imu sverti vienatvę Kipre ir vienatvę Lietuvoje, pajuntu, kad svoriai identiški miligramo tikslumu. Ir vis dėlto… Šiandien, kai geriu kavą savo Nikosijos namų terasoje, jaučiuosi ten labiau įaugusi, labiau namie, nei gerčiau kavą Šiauliuose, kur gyvena tėvai ir broliai.