2020 05 17

Andrius Romaška

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Asmenybės link su Euklido geometrija. Matematiko užrašai apie gyvenimą ir muziką

Andrius Romaška Bodleian bibliotekoje, Oksforde. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Kaip viena koja matematikui man šiek tiek gaila, kad kertiniai matematikos veikalai nėra itin skaitomi plačiojoje visuomenėje. Kad ir viena iš matematikos biblijų – Euklido „Elementai“. 300 m. pr. Kr. parašytame veikale, susidedančiame iš 13 knygų, Euklidas nuosekliai įrodinėja įvairias geometrijos sąvokas, teoremas. „Elementų“ kertinė taisyklė – kiekviename knygoje esančiame apibrėžime ar įrodyme gali naudoti tik tai, ką jau esi šioje knygoje apsibrėžęs, įrodęs iki tol. Tad ir pradeda Euklidas apibūdindamas, kas yra taškas. Vėliau, pasinaudodamas taško apibrėžimu, nustato, kas yra tiesė, dar vėliau – kas yra paviršius, kol galiausiai prieina prie sudėtingesnių geometrijos teoremų. Kuo gi tiesės, kampai, geometrinės figūros turėtų būti aktualios visuomenei?

Vengrų matematikas George‘as Polya knygoje „Kaip išspręsti?“ sakosi regįs daug prasmės, jei psichologijos ar teisės mokslų studentai savo studijas pradėtų būtent nuo nuoseklumo biblijos – Euklido „Elementų“. Perpratę šią knygą, jie turėtų gana aiškiai išvystytą intuiciją, kaip nuosekliai naudojantis egzistuojančiais precedentais, nuosekliai remiantis egzistuojančia įstatymų baze, išspręsti / išnarplioti sudėtingiausią bylą su begale parametrų.

Euklido „Elementų“ principas, mano nuomone, ypač gali pasitarnauti intuityvių, bet sunkiai apibrėžiamų procesų, sąvokų, dėsnių analizei. Dažnai klausau Domanto Razausko radijo laidos „Pakartot“ LRT radijo eteryje apie lietuviškos muzikos vyksmą, Vis dažniau ir dažniau Domantas užsimena apie asmenybių trūkumą lietuviškos muzikos scenoje. Gerų muzikantų kaip ir netrūksta, bet asmenybių muzikoje – tikrai taip. Ne kartą teko iš savo aplinkos, iš savo bičiulių išgirsti panašią mintį ir apie kitus kontekstus. Štai kartą V. tarė, jog dabar neabejotinai yra specialistų laikai. Tai simbolizuoja ir dabartinio Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos išrinkimas. Šis žmogus neabejotinai visų pirma yra specialistas, o tik po to – šiek tiek asmenybė. Nenagrinėsiu viso šio „specialistų laikų“ proceso priežasčių, tai per daug platu.

Daug svarbiau yra pabrėžti, kad žodis „asmenybė“ – neįtikėtinai intuityvi sąvoka. Kai kuriuos žmones užtikrintai vadiname asmenybėmis, o kai kuriems šio apibrėžimo netaikome. Ir nėra absoliučiai jokių racionaliai apibrėžiamų šios sąvokos požymių – nei „asmenybių“ universitetą gali baigti, nei būdamas itin geras savo srities specialistas savaime tapti asmenybe. Ir visgi kartą Vilniaus Halės turguje gerdamas vyną su A. netikėtai nusprendžiau pabandyti šią intuityvią sąvoką racionaliai bei nuosekliai apibūdinti pagal Euklido „Elementus“.

Andrius Romaška vaikšto Oksforde. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vaikščiojimas

Šiek tiek nukrypstant – nugyvenus 29 metus ne taip ir sunku daryti apibendrinimus apie tai, kas esi. Jei kas paklaustų, kokia yra kertinė mano gyvenimo veikla, nesunkiai atsakyčiau, kad tai – vaikščiojimas. Kad ir kuriame mieste, kurioje šalyje gyvenčiau, itin dažnais vakarais, naktimis išeinu ir tiesiog vaikštau, kiek kojos neša. Vaikščiodamas mąstau, kiek tik turiu jėgų. Ir dabar, jau kurį laiką gyvendamas Oksforde, tiesiog išeinu ir suku ratus aplink Oksfordo universiteto koledžus.

Taip beklaidžiodamas pastebiu, kad tik neįtikėtinai retais atvejais matau žmonių, vaikščiojančių po vieną. Nesunku išvysti kokį žmogų, atsiskiriantį nuo draugų ir sukantį savo namų link ar tiesiog skubantį į darbą. Bet visiškai nematau žmonių, kurie aiškiai būtų išėję pasivaikščioti, pamąstyti, pabūti su savimi.

Taip pamažu pradedi suprasti, kad žmonės apskritai retai ką daro po vieną. Universitetų, mokyklų bibliotekose vis daugiau ir daugiau žmonių mokosi grupėmis, o ne po vieną. Baigę mokslus ir įsidarbinę jie keliauja, valgo, dirba tik kartu su savo kolegomis. Tampa apskritai itin sudėtinga išskirti periodą, kurį vidutinis žmogus praleidžia vienumoje.

Taigi minėtą naktį turguje nutariau, kad vienas iš pirmųjų reikšmingų žingsnių asmenybės link yra ne joks stebuklas, o tiesiog vaikščiojimas sau pačiam.

Andrius Romaška groja dūdmaišiu. Asmeninio archyvo nuotrauka

Atsinaujinimas

2015 metų rudenį keliavau į Škotiją mokytis škotiško dūdmaišio meno bei laikyti egzaminų. Neskubėjau ieškoti vietos, kur gyventi, planavau tai padaryti paskutinę naktį prieš kelionę. Tačiau, likus kelioms dienoms iki kelionės, pastebėjau, kad beveik visi viešbučiai / hosteliai Glazge yra užsakyti. Buvo likę vos keletas vietų Glazgo viešbučiuose po kelis šimtus svarus už naktį, tad beliko ramiai ruoštis mantą gyventi oro uoste.

Penkias dienas Glazge lydėjo štai tokia rutina – kėlimasis kartu su oro uosto valytojų darbo pradžia apie 4–5 valandą ryto, prausimasis oro uosto tualete, ėjimas pėsčiomis iki Glasgow College of Piping (šiek tiek daugiau nei 12 km nuo Glazgo oro uosto), dūdmaišio pūtimas koledže, konsultacijos su mokytojais, kelionė pėsčiomis iki oro uosto atgalios, bandymas užmigti apie 23 valandą vakaro. Jėgos itin seko. Ypač todėl, kad kas dieną man bežygiuojant 25 km nuolat lijo.

Anuomet su savimi kas dieną tampiausi ne tik dūdmaišį, bet ir nešiojamąjį kompiuterį, kurio man reikėjo keliems darbams atlikti. Kiekvieną dieną įkraudavau jo bateriją koledže. Tad, jei kankindavo nemiga po sunkios dienos ar drabužiai būdavo pernelyg šlapi, turėdavau valandą kitą prieš miegą oro uoste panaršyti internete. Nejučia pastebėjau, kad viskas, ką skaičiau tas penkias naktis, buvo mano paties rašytos istorijos. Nors man, kaip ir daugeliui žmonių, impulsą kurti nuolatos suteikia begalė menininkų, gamtos reiškinių, artimų žmonių, neabejotina, kad mano paties kūryba įkvepia labiausiai. Ypač tuomet, kai jaučiuosi itin apdulkėjęs.

Taigi vaikščiojimą sau pačiam įvardinau kaip vieną iš pradinių taškų asmenybės link, o nuolatinis atsinaujinimas, naudojant save kaip pagrindinį energijos, įkvėpimo šaltinį, yra turbūt viena pagrindinių teoremų „asmenybės Elementuose“.

„Amerikos psichopatas“ neabejotinai su manimi nesutiktų. Peržiūrėjau šią Breto Eastono Elliso knygos ekranizaciją mažiausiai dešimt kartų, o pastaruoju metu pradėjau knaisiotis ir knygoje, kurioje vaizduojamas jauno, išsilavinusio, turtingo socialinio psichopato, besidarbuojančio Volstrite, gyvenimas. Žmogelį taip įsuka Manhetenas, prabanga, vartotojiška visuomenė, Volstrito beprasmybė, kad jam džiaugsmą tesuteikia žmonių žudymas. Tiesa, autorius palieka vietos interpretacijai, jog visos žmogžudystės tebuvo Amerikos psichopato vaizduotės vaisius, nulemtas prieš tai minėtų veiksnių.

Kad ir kaip ten būtų, itin palietė viena knygos vieta. Pagrindinis veikėjas po visos išpažinties apie žmogžudystes ir savo gyvenimo tuštumą teigia, jog ši išpažintis nereiškia nieko. Amerikos psichopatas teigia nesuskaičiuojamą skaičių kartų bandęs daryti savirefleksiją, susidurti akis į akį su tiesa apie savo veiksmus. Visgi nė karto tokie susidūrimai su savimi jam nesuteikė katarsio, jokių naujų minčių apie save patį.

Man regis, čia ir yra kertinė Amerikos psichopatą supančios tuštumos priežastis – visai ne prabanga, narkotikai ar dar kas. Būtent negebėjimas naudoti savęs kaip pagrindinio energijos šaltinio atsinaujinant, negebėjimas atlikti nuoširdžių savirefleksijų ir veda prie tos tuštumos.

Andrius Romaška Balliolio koledže Oksfordo universitete. Asmeninio archyvo nuotrauka

Padėka

Šio teksto idėja užsimezgė prieš maždaug dešimt metų. Anuomet filosofijos dėstytoja Jūratė Morkūnienė pasikvietė mane po paskaitos ir pasiūlė pasiskaityti Marko Aurelijaus „Sau pačiam“. Atsakiau, jog paskaitysiu, bet nežinau, kurį jo veikalą geriau pasirinkti. Dėstytoja vėl pakartojo, ką sakiusi. Aš vėl atsakau suprantantis, kad turiu paskaityti Marką Aurelijų sau pačiam, o ne kažkam kitam, bet nežinau, nuo kurio kūrinio pradėti. Tuomet ji tarė, kad kūrinys ir vadinasi „Sau pačiam“. Abu juokėmės.

Išties šis kūrinys mane palietė. Markas Aurelijus kadais tiesiog užsirašinėjo savo mintis, kad galėtų tobulėti iš savęs paties. „Neeikvok tau likusio gyvenimo galvoti apie kitų reikalus, nebent jie teikia kokią nors visuomeninę naudą…“ „Ištirk, ko reikalauja tavo prigimtis, kad galėtum vadovautis vien tik ja…“ „Nesirūpink ateitimi; pasieksi ją, jeigu reikės, turėdamas tą protą, kuriuo vadovaujiesi spręsdamas dabarties reikalus…“

Šio teksto kontekste ne tiek svarbus „Sau pačiam“ turinys, kiek šio kūrinio struktūra. Pastaroji man primena vieną žaviausių gyvai girdėtų istorijų.

2015 metų rudenį taip pat teko viešėti Barselonoje bei mokytis stepo šokio Jimmy Slyde vardo institute. Keletą pamokų institute vedė ir žymi JAV šokėja Hillary-Marie. Kartą su ja pietavome ir šiek tiek kalbėjomės apie muziką. Hillary užsiminė, jog kadaise studijavo meno mokykloje JAV ir turėjo nuostabią mokytoją, skatinusią lankytis įvairiausių stilių koncertuose. Kartą ši mokytoja padovanojo Hillary bilietą, ant kurio tebuvo atspausdintas koncerto adresas ir užrašas, jog tai – slaptas koncertas. Hillary nuvyko nurodytu adresu, ten buvo aptriušęs Niujorko daugiabutis, ir užlipo sutręšusiais laiptais. Laiptų viršuje, buto tarpduryje, ji pamatė sėdintį Ravi Shankarą. Buvau klausęs išties nemažai Ravi Shankaro įstabios muzikos bei nemažai skaitęs apie šį kūrėją. Vis dėlto, jei reikėtų trumpai jį pristatyti – tai bene žinomiausias indų muzikos kompozitorius ir atlikėjas, sitaro (indų muzikos instrumentas) meistras, penkių Grammy statulėlių laimėtojas, Oskaro apdovanojimų nominantas etc.

Pasak Hillary, į minėtą koncertą susirinko apie dešimt žmonių, kurie susėdo ant laiptų, vedančių jo buto link. Ravi Shankaras 45 minutes, būdamas meditacinės būsenos, tiesiog dėkojo visiems mokytojams, visiems žmonėms, iš kurių jis mokėsi bei sėmėsi įkvėpimo. Jis pradėjo koncertą tik išvardinęs visus žmones, kuriems jautėsi dėkingas. Kaip ir Marko Aurelijaus knygoje „Sau pačiam“, kurią autorius pradeda nuo daugybės padėkų. Auklėtojui jis dėkoja už tai, kad šis Marką išmokė ištvermės, sugebėjimo tenkintis mažu, nešmeižti kitų, proseneliui – kad leido nelankyti viešosios mokyklos bei suteikė galimybę mokytis iš puikių mokytojų namuose etc. Žinoma, sakysite, kad dauguma autorių pradeda ar užbaigia knygas padėkomis. Visgi Marko Aurelijaus atveju padėkos buvo kūrinio dalis, taip pat kaip ir Ravi Shankaro padėkos buvo tam tikra meditacinė jo performanso dalis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šiomis žaviomis padėkomis norėjau paryškinti asmenybės nagrinėjimo kryptį. Ginkdie, nesiekiau jos stumti sociopatiškumo ar egocentriškumo link. Sofistikuotos formos padėka palaikiusiems, įkvėpusiems, mokiusiems, suteikusiems postūmį yra visa ko pamatas. Neabejotinai tai ir yra pradinio Euklido taško apibrėžimo atitikmuo „Elementuose“.

Padėka palaikantiesiems, vaikščiojimas sau pačiam ir tapimas savo paties atsinaujinimo šaltiniu – tiek stebuklų, man regis, ir sudaro asmenybę. Tikiu, jog netrukus savo aplinkoje imsiu girdėti, kad turime malonumo gyventi ne specialistų, o asmenybių laikais.