2020 05 17

Benediktas Jurčys OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Į kokį gyvenimą aš (ne)noriu sugrįžti?!

Kun. Benediktas Jurčys OFM. „Vilties bėgimo“ archyvo nuotrauka

Prieš atsakydamas į klausimą, noriu pasidalinti mintimis apie mūsų „Vilties miesto“ bičiulių popandeminį ryžtą ir troškimą nerti gilyn. Kūrybingai išgyvenę karantino laikotarpį, dabar jaučiame, kaip svarbu išlikti kartu atrastoje gelmės ir prasmės dimensijoje. Tam jėgų dar turime. Mums reikia išgirsti ir išvysti, ko dar nesame patyrę. Pabandykime kartu išjausti visus jungiantį žmogaus gyvybės grožį, prasmę ir jėgą, kurią galima padauginti tik palaikant prasmingą bendruomenės santykį.

Pandemija pakoregavo mūsų įpročius, pradedame suvokti, kas iš tikrųjų teikia prasmę gyvenimui. Išryškėjo esmė, kad tarp visų prioritetų svarbiausia yra žmogaus dvasinė, psichinė ir fizinė sveikata. Klausiu: ar karantino metu susimąstėme, kas dar be viruso COVID-19 kenkia mūsų sveikatai? Išvardykime. Pradėdami nuo to, kad dauguma žmonių didžiąją laiko dalį – iki 80 proc. – praleidžia uždarose erdvėse. Tikrai tai nėra geriausia aplinka žmogaus sveikatai ir veikai…

Žmogui nuolat reikia ugdyti vilties motyvaciją, lavinti gebėjimą pasirinkti, tapti prasmės elgeta, kurti grožį. Ir dar: vardan gyvenimo, kad jis būtų gyvas, dinamiškai prasmingas, prie biologinio gyvenimo mes turime pridėti troškimą, kuris naujai organizuotų gyvenimą, modeliuotų viltingą ateitį. Jėzus mums išsakė savo troškimą: „Aš atėjau uždegti žemėje ugnies ir taip noriu, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49). Gyvenimas be troškimo, be ugnies jau yra užgesęs, o tai reiškia, kad žmogus miršta anksčiau negu jo biologinis kūnas.

Mes girdime nusivylusiuosius: mano gyvenimas baigtas, jis be ateities, be krypties, nėra čia ką veikti… Gyvūnus tikriausiai nekankina mintys apie mirtį ir prisikėlimą. Tai liudija viena – žmogaus gyvenimas nėra vien tik biologinis procesas. Atsiradusi ir užvaldžiusi žmogų gyvenimo (arba mirties) baimė kartais atstumia pačius artimiausius; netgi šeimos narys tampa grėsme, vengiama bet kokio santykio, priklausomybės nuo kito. Tai panašu į dvasinę anoreksiją, kurios išraiška – užsisklendusi širdis… Taip nutinka, kai žmogus užsidaro, nors turėjo atsiverti gyvenimo troškimui, Dievo duotai gyvybės ugniai.

Reikia susivokti, kad mes buvojame nuolatiniame santykyje ne vien tik su žvaigždėmis, dangaus paukščiais ir baltomis lelijomis, bet ir su Dievu, kuriame esame, gyvename ir judame, kad vienas kitą mylėtume, kaip Jėzus mums mylėjo. Kalbame apie troškimą mylėti!

Praėjusio karantino sekmadienio vakarais, po laidos „Viltis stipresnė už baimę“, tęsdavau šias diskusijas su ikonografu Borisu. Vienas kito klausdavome: į kokį gyvenimą aš (ne)noriu sugrįžti?! Apskritai tenka dažnai girdėti: neberandu kelio atgal į savo gyvenimą, nors jis ir miręs, tačiau tai – mano gyvenimas. Gera, kam pavyksta grįžti į Dievo mums duotą gyvenimą, apstu naujų galimybių dar šiandien.

Sulaukę garbaus amžiaus mes liudijame, kad tai, ką sakė Jėzus iš Nazareto, yra tikra: Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Dievo Sūnus – Jėzus, kuris yra mūsų vienintelis Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Anot Šv. Pranciškaus Asyžiečio, šiame kelyje galiu viską pradėti iš naujo… Galiu pakilti, ir toks yra mūsų „Vilties miesto“ bičiulių troškimas: norime būti laimingi, kad kitiems savo laime tarnauti.

Nušalęs augalo pumpuras tikrai neišsiskleis, o sužeistas žmogus, įveikęs sunkumus, patirs, kad žaizdos sugyja ir turi savyje galią išsiskleisti. Kiekvienas iš mūsų esame dieviškos jėgos rezervas. Reikia susivokti, kad mes buvojame nuolatiniame santykyje ne vien tik su žvaigždėmis, dangaus paukščiais ir baltomis lelijomis, bet ir su Dievu, kuriame esame, gyvename ir judame, kad vienas kitą mylėtume, kaip Jėzus mums mylėjo. Kalbame apie troškimą mylėti!

Štai kokie mes galingi ir skirtingi, ir tai – mūsų jėga ir turtas. Tegu mus jungia tai, kas skiria, nes skirtumai praturtina.