2020 05 17

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Serialo „Giminės“ scenaristas B. Bušma: aš ne rašytojas, o rašyti gabus žmogus

Serialo „Giminės“ scenarijaus autorius Bronius Bušma ir režisierius Saulius Vosylius. Tomo Lukšio / BFL nuotrauka

Tikriausiai daugelis menininkų ir aktorių gyvenimą įsivaizduoja kaip labai spalvingą ir nesustojančią ruletę, pilną įvykių, spektaklių, repeticijų ir panašiai. Deja, prasidėjus karantinui darbai sustojo visiems, tad belieka atsigręžti į kitas, galbūt seniai užmirštas, bet širdžiai mielas veiklas.

„Kaip tik dabar sėdžiu ir rašau knygą apie „Gimines“ – o būtent apie Skirmantą Valiulį, jis kaip tik buvęs žurnalistikos dėstytojas, garsus kino kritikas“, – pradeda Skuodo rajono kraštietis, pirmojo lietuviško serialo „Giminės“ ir dviejų knygų paaugliams „Strazdanota vasara“ bei „Būk geras, Jackau, nemirk!“ autorius BRONIUS BUŠMA.

Papasakokite plačiau apie būsimą knygą, kada planuojate išleisti?

Liko dar trečdalis, galvojau, kad baigsiu anksčiau, bet pastaruoju metu ilgai ir sunkiai rašau, nors man visi sako, kad lengvai rašau, nes mano tekstai lengvai skaitomi. Bet man tai didelė kančia. Jeigu viskas pavyks, planuoju knygą išleisti rudenį. Vadinsis „Kaip jie kūrė „Gimines“. Be to, šią knygą rašau trečiu asmeniu – jis, Bušma, kūrė scenarijų, tačiau knygą rašo kitas Bušma. Psichologas Gediminas Navaitis yra sakęs, kad tas, kuris apie save knygoje rašo trečiu asmeniu, nori save iškelti, bet aš jam niekaip neprisiruošiu paskambinti ir pasakyti, kad tai netiesa – visai nenoriu savęs išsikelti. Rašydamas apie scenaristą Bušmą, galiu iš jo pasišaipyti, pasijuokti, nes tas mūsų kūrinys – serialas – buvo su visokiais cirkais, todėl man ir norisi šitaip rašyti.

Esate baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir mokėtės aktorystės meno.

Kad mėgstu rašyti, pajutau dar ketvirtoje klasėje.

Gyvenau Paluobės kaime, Skuodo rajone, ėjau į pradinę Nausėdų mokyklą, ten ir parašiau pirmąjį eilėraštį. Jau tada jaučiau norą rašyti. Rašiau daug. Paskui mama visus mano eilėraščius sudegino prakurom, vis plėšdavo lapus iš sąsiuvinio, kol sudegino viską. Kai įstojau į konservatoriją (dabartinę LMTA), į aktorinį, ten irgi rašydavau. Mokantis reikėjo kurti įvairius etiudus, pasirašyti ištraukas, ir draugų prašydavau, kad leistų jiems sukurti siužetėlius. Rimtai pradėjau kurti, kai baigus konservatoriją mus pašaukė į kariuomenę – ten, raketiniame divizione, po žeme sėdėdavau naktimis ir jau rašiau apsakymus.

Grįžęs pradėjau redakcijoms siųsti savo darbus, ir jie buvo spausdinami. Taip, norėjau būti artistu, bet juo netapau – prireikė ketverių metų, kad tai suprasčiau. Kiti iškart suvokia, kad negali būti artistai, o man reikėjo pasimokyti ir baigti, kad suprasčiau, jog juo netapsiu.

Kai pradėjote rašytojo kelią, kas buvo Jūsų autoritetai, į ką lygiavotės?

Jaunystėje  skaitydavau daug knygų, tai jau buvo įdiegta šeimoje. Mano knygų ratas nėra labai didelis, bet savitas. Turiu keletą autorių, kuriuos galiu eiti ratu ir skaityti vis iš naujo.

Galite jais pasidalinti?

Pastaruoju metu grožinės literatūros nebeskaitau daug. Labiau prie širdies publicistika – esu „pergraužęs“ visą partizanų literatūrą, net buvau pradėjęs rašyti scenarijų apie generolą Povilą Plechavičių. Bet, be visų šių dalykų, tikriausiai geriausia knyga man yra Balio Sruogos „Dievų miškas“, paskui – Axelio Munthės „Knyga apie San Mikelę“, Gabrielio Garcíos Márquezo „Šimtas metų vienatvės“. Iš lietuvių kūrėjų žaviuosi Sauliaus Šaltenio darbais, dar velniškai patinka Juozo Apučio kūryba. Niekada nemėgau Antono Čechovo ir dabar nemėgstu. Kai konservatorijoje reikėjo laikyti rusų literatūros egzaminą, dėstytojai atvirai prisipažinau, kad nemėgstu Čechovo, o ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl… Nelabai išmanau poezijos, ypač dabartinės.

Serialo „Giminės. Po dvidešimties metų“ herojai (aktoriai Petras Dimša, Rimgaudas Karvelis, Gediminas Girdvainis). Wikipedia.org nuotrauka
Serialo „Giminės. Po dvidešimties metų“ aktoriai Petras Dimša ir Gediminas Girdvainis. Tomo Lukšio / BFL nuotrauka
Serialo „Giminės. Po dvidešimties metų“ aktoriai. Tomo Lukšio / BFL nuotrauka

Kaip gimsta Jūsų knygų personažai?

Imant knygas, apsakymus „Strazdanota vasara“ ir „Būk geras, Jackau, nemirk!“, mano herojai daugiausia paaugliai. Ir iš kolegų sulaukdavau prašymų rašyti pasakojimus vaikų žurnalams. Man patikdavo jiems rašyti. Tie veikėjai man gyvi. O šiaip visi personažai ateina iš mano vaikystės, jie visi turi prototipus – iš kaimo ar internato. Apie miestą nelabai moku rašyti, jis mane slegia. Didelis miestas man nėra įdomus, nėra mylimas. Nesu rašęs apie jį ir tikriausiai nemokėčiau – tai būtų netikra, nejaučiu miesto dvasios. Niekada neaikčiojau dėl Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“.

Viskas, apie ką rašau, yra iš kaimo – man kaimietis yra doras, paprastas, artimas. Paradoksalu – Vilniuje gyvenu jau daug metų, bet rašydamas noriu pabėgti… O ir „Giminės“ buvo ne apie miestietį, bet apie girininką…

Seriale vaidino patys geriausi to meto aktoriai. Kaip sekdavosi su jais sutarti?

Pamenu, buvo cirkas! Mokiausi tada konservatorijoje. Kur dabar Vilniuje yra Teatro ir muzikos istorijos muziejus, seniau būdavo Jaunimo teatro repeticijų salė, ir šalia viename kambariuke tada gyveno aktorius Antanas Šurna. Jis jau buvo suvaidinęs Herkų Mantą. Ir kartą, kai pas jį lankėmės, jis parodė scenarijų, kurį kažkas jam buvo davęs, ir pasakė: „Aš šito šūdo nevaidinsiu“, ir numetė į šoną…

Kai režisierius Saulius Vosylius pasikvietė Šurną į kabinetą dėl vaidmens seriale „Giminės“, žiūrėjau į jį ir laukiau, kada numes mano scenarijų sakydamas: „Aš šito šūdo nevaidinsiu.“ Bet scenarijus jį užsikabino, ir ilgainiui mudu labai susidraugavome. Nors visi aktoriai girdavo mane už gerus dialogus, vis bijodavau, kai tai išgirsdavau. Man juk niekas nebuvo paaiškinęs, kokie tie dialogai turi būti. Nebijojau rašyti, bet prieš filmavimus mane užklupdavo baimė.

Po metų ar dvejų sėdėdamas ir rašydamas scenarijų pradėjau girdėti aktorių balsus – kuriu aktoriui vaidmenį ir girdžiu, kaip jis sakys žodžius. Pavyzdžiui, Vytautas Rumšas, kai neišmokdavo teksto, kalbėdavo „Mmm, nu, jo, taip…“ Aš jam sakydavau: „Vytai, nori aš tau visus šiuo žodžius surašysiu tose vietose, kur reikia sakyti?“, nes tiksliai girdėdavau. Su moterų tekstais būdavo kiek kitaip, meilės scenų man neidavosi rašyti, todėl „Giminėse“ jų ir nėra. Ir kaltino mane tada visi, kad pats nesu mylėjęs. Bandėme mes ten seksuoti, nieko neišėjo. (Juokiasi.)

Šiaip su aktoriais dėl teksto neturėjau problemų, visi buvo draugai, visi gerai sutardavo, kartais ką nors savo pasiūlydavo, bet į priekį daug ko nepasiūlysi – visąlaik vėluodavome su scenarijumi, nelabai spėdavau rašyti. Kažkas manęs prašė suskaičiuoti, kiek esu serialams serijų parašęs, tai iš viso 360 (su „Dapkais ir Butkais“, „Atžalomis“, „Rojumi Lietuvoj“ ir kitais serialais – aut. past.).

Kaip kilo mintis į serialą pasikviesti vaidinti Amerikos lietuvę, aktorę Rūtą Lee?

Čia jau kitas serialas, labai pasikeitęs. Audriaus Siaurusevičiaus, tuometinio generalinio LRT direktoriaus, dėka serialas „Giminės. Po 20 metų“ buvo pratęstas, ir viską dėliojome iš naujo. Atvirai pasakius, šis serialas nebuvo man prie širdies, nes viskas pasikeitė – ir teatras, ir kinas, ir dailė, ir pagaliau gyvenimo būdas. Pasisekė tik parinkti gerus aktorius – prie filmavimų prisijungė Rūta Ščiogolevaitė ir dar vienas labai talentingas aktorius – Saulius Bareikis. Vis galvoju, kad jam taip ir nesugebėjau parašyti gero teksto, jo verto. Ir su režisieriumi Vosyliumi vis galvojome, bet nepavyko jo personažui parinkti daug medžiagos ir įpinti į siužeto eigą. Dėl to jaučiuosi kaltas.

O Rūta Lee? Atvažiavo į Lietuvą, kažkas iš grupės pasakė, kad galėtų vaidinti seriale. Man reikėjo jai sukurti porą naujų epizodų. Pagal Reginos Varnaitės (seriale ji atliko Paulės Šakalytės vaidmenį – aut. past.) siužetą, jaunystės draugas Anupras pabėgo į Ameriką ir paliko ją vieną Lietuvoje, sakė grįš, bet negrįžo. Tada sugalvojau, kad atvažiuoja Rūta Lee (seriale ponia Ona – aut. past.) iš Amerikos ir atveža Anupro žiedą…

Rūta greitai, per vieną dieną, atvažiavo ir suvaidino, beje, gerai. Vėliau norėjo ir toliau vaidinti „Giminėse“, bet aplinkybės taip susiklostė, kad nebeišėjo.

Jums lengviau kurti grožinį tekstą ar siužetą serialui?

Sunkiau grožinį tekstą. Mano manymu, novelė ar apsakymas yra literatūros viršūnė, ten kiekvienas žodis svarbu. Net skyrybos ženklas tinkamoje vietoje. Rašant didesnės apimties kūrinį, vienas ar kitas sakinys prapuola, bendrame kontekste neišryškėja, o rašant novelę – atvirkščiai. Tam reikia labai daug fantazijos. Man būdavo nesunku sugalvoti siužetą, daug esu prirašęs. Kažkada poetas Vladas Dautartas barė mane, kodėl taip nesaugau savo fantazijos, rašau įvairiausiomis temomis, bet jų neišplėtoju – juk tai esąs didelis turtas. Tačiau užbaigti ir parašyti man kančia, greitai pavargstu, ypač dabar. Aš iš lėto rašau, labai daug kartų perrašau.

Kuri Jums asmeniškai „Giminių“ serialo scena pati svarbiausia, arčiausiai širdies?

Negaliu vienos serijos išskirti. Bet, pavyzdžiui, su Leonardu Zelčiumi beveik visos scenos, mano manymu – serialo pagrindas. Labai ieškojau, kaip jį pavadinti, kol sugalvojau tą „dieduką“ kaip sąvoką, man senelis netiko, kiti irgi netiko, ir kai suradau tą atitikmenį, labai padėjo judėti toliau. Patiko jo scenos – tokios stiprios, vyriškos… Aš truputį politikuojantis toks esu, pasižiūriu Seimo posėdžius, o kai rašiau „Dapkus ir Butkus“, nuolat žiūrėdavau ir posėdžių medžiagą imdavau. Pažiūri kokią nesąmonę Seime ir iš ten perkeli į scenarijų. (Juokiasi.)

Dar labai patiko Antano Šurnos su Vytautu Paukšte duetas, kur abu apie valstybę kalba – nors pats dūšioje žemaitis esu, bet vis tiek lietuvis… „Giminėse“ yra daug tokių vietų, ir dabar kartais įsijungiu „Mediateką“ pasižiūrėti, nes rašant knygą reikia atgaminti kai kurias scenas, kartais užklumpa toks jausmas, kad ten ne mano scenarijai. Ir knygas, ir kitus kūrinius atsivertęs tikiu, kad ten gabesnio žmogaus rašyta.

Kodėl taip save nuvertinate?

Atvirai pasakius, nelabai save laikau rašytoju. Buvo kažkada madinga turėti vizitines korteles, ir kai 2000-aisiais išėjau iš televizijos ir likau tik kūrybiniame darbe, užrašiau: „Bronius Bušma. Rašytojas.“ O paskui grįžęs namo visas korteles sukarpiau, suplėšiau ir sudeginau. Nepatiko man tas pavadinimas, nelaikau savęs rašytoju. Jei aš rašytojas, tai kas tada Šaltenis, kas tada Aputis, Márquezas? Save pavadinčiau rašyti gabiu žmogumi.