Jonas Paulius II – šventasis, matęs visą žmogaus grožį

Kaip kūdikiui pirmieji jo gyvenimo metai yra vieni reikšmingiausių, to meto patirtys įsirėžia net sąmoningai jų nesuvokiant ir sielos gelmėse formuoja pamatinį požiūrį į tikrovę, panašiai viskas vyksta ir pirmaisiais tikėjimo metais. Kai kurie įvykiai, susitikimai (tiesioginiai ir ne tik), girdėtos įžvalgos ar kasdienės patirtys tampa tikinčiojo tapatybės šerdimi. Taip šv. Jonas Paulius II tapo ir mano tikėjimo šerdies dalimi.

Kaip vaikas, tik paaugęs apmąstydamas prisiminimus, suvokia tėvų pamokymų ar pavyzdžių reikšmę, taip ir man tik daug vėliau ėmė po truputį atsiskleisti šio šventojo įžvalgų bei gestų prasmė. Reikšmingu istoriniu periodu Katalikų Bažnyčiai vadovavęs popiežius iš artimos kaimynės Lenkijos – gyvybingas, nuoširdus, šiltas, pačia kilniausia šio žodžio prasme – žmogiškas. Ne vienam iš mūsų jis svarbus ne tik kaip tikėjimo vadovas, bet ir lietuviškos tapatybės stiprintojas. Juk jo vizitas Lietuvoje 1993 metais daugeliui yra pastangų, įdėtų atkuriant nepriklausomybę, vainikavimas, kulminacija. Ir tikriausiai dėl to popiežių šv. Joną Paulių II galėtume vadinti „mūsų popiežiumi“. Bet apie tai pastarosiomis dienomis jau priminė ne vienas reportažas bei straipsnis.

Šv. Jonas Paulius II. EPA nuotrauka

Esu įsitikinusi, kad visa jo veikla, politiniai žingsniai, būdas vadovauti Katalikų Bažnyčiai, laikysena, kūryba bei įžvalgos atskleidžia jo pamatinį požiūrį į žmogų. Būtent dėl jo šis šventasis yra „mano popiežius“. Neretai apibūdinant šv. Joną Paulių II nuskamba žodžiai – jis mylėjo gyvenimą. Ir ta meilė gyvenimui buvo labai konkreti. Ilgai negalvodami tikriausiai pasakysime, kad tokia meilė labiausiai skleidžiasi kūryboje, o šv. Jonas Paulius II buvo ne tik aktorius, bet ir pats rašė pjeses, poeziją. Ir vis dėlto atrodo, kad kūryba šiam šventajam buvo tik įrankis, vienas iš būdų kalbėti apie atrastą lobį – žmogų. Į jo teologinius bei filosofinius veikalus, pjeses, poemas ar dienoraščio įrašus verta žvelgti kaip į vieno didelio paveikslo dalis, paveikslo, kuriame Jonas Paulius II bandė perteikti visą Kūrėjo šedevro grožį. Rodos, meilė gyvenimui veržėsi susižavėjimu žmogumi, nuostaba ir konkrečiu įsipareigojimu visada saugoti ir puoselėti žmogiškąjį kilnumą.

Jis tikėjo žmogaus laisve be jokių kompromisų, iki galo, dėl jos net aukojant save. Tai ne tokia laisvė, kuri skelbia žmogų esantį autonomišką individą, neturintį jokių saitų, su istorija, aplinka ar net savo artimaisiais susijusį tik tiek, kiek pats panorės. Tai laisvė, įsišaknijusi tikrovėje, apimanti bei gerbianti visa, kas yra duota. Ši laisvė turi kryptį, kitaip sakant, laisvas ne tas, kuris yra išsivadavęs nuo rūpesčių, įsipareigojimų, atsakomybės, o tas, kuris renkasi tai, kas yra gera ir jam, ir jo artimui. Laisvas žmogus ne tik kuria savo istoriją, bet gali sukurti geriausią jos versiją.

Šv. Jonas Paulius II, 2000 m. Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Tikėti žmogaus laisve yra tikras vargas. Tai reiškia, kad reikia pasitikėti gera valia, gerbti jo sprendimus, leistis į pokalbį, net jei nesutinki su jo nuomone ar pasaulėžiūra. Mano laisvė įpareigoja saugoti ir kito žmogaus laisvę.

Jis tikėjo, kad žmogus turi būti mylimas, nes tik meilė pridera žmogui, tik ji yra tinkamas atsakas, matant žmogaus kilnumą ir grožį. Bet meilė, apie kurią kalba šv. Jonas Palius II, nėra sentimentalus jausmas ar savininkiškas rūpestis dėl kito. Meilė – tai savęs atidavimas, buvimas dėl kito. Jei ieškotumėte rakto, padėsiančio suprasti šv. Jono Pauliaus II mąstymus apie žmogų, siūlau prisiminti žodį dovana. Ir suprantu, kaip sentimentalu ir banalu sakyti – mes esame dovana vieno kitam. Tik sentimentalumui nebelieka vietos tikrai suvokus, kad dovanojimas, apie kurį kalba šv. Jonas Paulius II, reiškia save atiduoti iki galo, iki mirties. Mirti dėl kito (tą galima daryti ir mažais kasdieniais patarnavimais) yra meilė.

Šv. Jonas Paulius II tikėjo ir tuo, kad žmogus gali mylėti. Nepaisant jo sužeistos ir nuodėmingos prigimties, silpnumo ir vangumo, puikybės, tinginystės ir kitų ydų, žmogus gali mylėti. Suprantu, jei šalia sudėjus žodžius mirtis, atidavimas, meilė, pastaroji ima rodytis kaip sunkus darbas, nepakeliama ir nepageidaujama našta (kartais taip ir būna). Meilei nuostabą ir polėkį grąžinti gali mylimojo (juo gali būti ir vaikas, sutuoktinis, gimdytojai, draugai) pažinimas, žvilgsnio į savo artimą, kurį dabar turėtume mylėti, atnaujinimas. Tiesa apie žmogų yra graži, todėl ji įkvepia, skatina mylėti.