2020 05 19

Matas Baltrukevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Krikščionybė ir politika: trys iššūkiai

Matas Baltrukevičius. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Tarp politikos ir religijos istoriškai visada tvyravo tam tikra įtampa. Pirmuosius krikščionis valdžia persekiojo už tai, kad jie negarbino imperatoriaus, jo nesudievino. Vėliau buvo daug valdovų, kurie siekė krikščionybę ir popiežių išnaudoti savo tikslams, nes jie visų pirma buvo politikai, o tik paskui – dvasininkai.

Šiandien taip pat susiduriame su įvairiais iššūkiais. Aptarsiu tris – politizuotą požiūrį į religiją, labai siaurą krikščioniškų vertybių suvokimą ir vienos tobulos krikščioniškos partijos ilgesį.

Tikiu, kad šie klausimai dabar yra aktualūs. Gyvename laikais, kai socialiniai tinklai ir žiniasklaidos priemonės dažnai daro didžiulę įtaką arba netgi iškreipia tikrąją padėtį. Tad žmonės apie tai, koks Lietuvoje yra krikščionių požiūris į politiką, dažnai susidaro ne tiesiogiai iš Bažnyčių vadovų veiksmų, bet būtent iš nuomonės formuotojų pozicijų ir žiniasklaidos, taip pat ir krikščioniškos.

Politizuotas požiūris į religiją

Vatikanas, kaip politinis subjektas, istoriškai yra išgyvenęs įvairiausių laikų. Pirmieji popiežiai jokios politinės valdžios neturėjo, ne vienas buvo nužudytas civilinės valdžios įsakymu, o vėliau situacija kito. Kai kurie popiežiai viduramžiais labiau priminė politikus, o ne dvasininkus, o jų aplinkoje netrūkdavo įvairių intrigų – didikų šeimų mūšių dėl galimybės užimti Šventąjį Sostą ar kilmingiems giminaičiams palankios tarptautinių santykių politikos.

Apaštalų rūmai Vatikane. Unsplash.com nuotrauka

Nors dabar Vatikanas politinės valdžios požiūriu gerokai labiau primena pirmuosius amžius (tik gerai, kad popiežiai yra gana saugūs), kartais į Vatikaną vis dar žiūrima kaip į didžiulį intrigų dvarą, kuris siekia miglotų politinių tikslų ir savo čiuptuvais yra apraizgęs visą pasaulį. Tuomet ir katalikybė pateikiama visų pirma kaip politinė struktūra, kuri gyvena kaip ir kitos politinės bendruomenės.

Tad vis dar kartais į popiežių žiūrima kaip į konstitucinį (ar net absoliutinį) monarchą, kardinolai tampa parlamentarais, vyskupai – vietos valdžia federacinėje valstybėje.  Ir, žinoma, visur partijos. Intrigų dvaras su dviem pagrindinėmis frakcijomis – konservatoriais ir liberalais. Pirmieji nori visus paversti lefebristais, antrieji – turbūt apskritai sunaikinti katalikybę.

Be abejo, vienai ar kitai frakcijai įsivyravus, prasideda ir milžiniškos tarptautinių santykių intrigos. Prieš trejus metus vienas Lietuvos portalas išvertė į lietuvių kalbą „Life Site News“ apžvalgininko Steve‘o Jalsevaco tekstą, kuriame buvo išvardytas toks „beveik šėtoniško sąmokslo prieš Donaldą Trumpą“ dalyvių sąrašas: Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga, abortą ir kontracepciją skatinančios organizacijos, gyventojų skaičiaus kontrolės organizacijos, George’as Sorosas, klimato kaitos aktyvistai, Vakarų žiniasklaida, LGBT ir feministiniai judėjimai, marksistai ir anarchistai, Amerikos švietimo įstaigos, masonai, korporacijos ir multimilijonieriai, karingasis islamas, popiežius Pranciškus ir Vatikanas.

Šių sąmokslo teorijų šaknys paprastai glūdi JAV, tačiau kartais vienokiu ar kitokiu pavidalu pasiekia ir Lietuvos viešąją erdvę. Kartais jos skamba dar absurdiškiau, kaip vieno pažįstamo įsitikinimas apie „klierikų liberalų sąmokslą Vatikane“. Sunku būtų įsivaizduoti, kokią įtaką Vatikano politikai gali turėti žmonės, kurie dar tik pradėjo rengtis tapti dvasininkais.

Popiežius Pranciškus sveikina tikinčiuosius. EPA nuotrauka

Turbūt visose krikščionių denominacijose yra skirtingų pažiūrų į politiką. Nesutarimai yra gana natūralus dalykas – ypač tais klausimais, kurie nėra vienareikšmiškai apibrėžti tikėjimo tiesomis, tačiau krikščionybės supolitinimas iš esmės yra ateistinis veiksmas. Eliminuojamas Dievo vaidmuo, netikima, kad Bažnyčios vadovai yra ir Jo įrankiai. Galiausiai abejojama nesutariančiųjų gera valia ieškoti tiesos.

Vieno klausimo politika

Krikščioniškoje viešojoje erdvėje gana dažnas naratyvas yra tai, kad šiuolaikinis pasaulis mus puola, o mes turime išsikasti apkasus ir iš paskutiniųjų gintis.

Paprastai čia turimi omenyje gyvybės apsaugos klausimai ir šeimos politika. Siekiama kuo aktyviau pasinaudoti kiekviena proga įsivelti į naujus „vertybinius karus“. Čia slypi dvi esminės problemos. Pirma, krikščioniškos vertybės imamos suvokti labai siaurai. Antra, politikams, kurie remia krikščioniškas vertybes, atleidžiama praktiškai viskas – jie gali būti nekompetentingi, įsipainioję į skandalus ar nenuoširdūs, bet tai tampa nebesvarbu.

Kaip krikščioniškas vertybes politikoje supranta vyskupai, gana gerai atskleidžia priešrinkiminiai laiškai tikintiesiems. Be abejo, gyvybės apsauga ir šeimos politika čia dažnai figūruoja, bet pats klausimų sąrašas gerokai platesnis.

„Atkreiptinas dėmesys į tai, kuriuo būdu norintieji mums atstovauti yra prisidėję ar prisideda prie socialinio stabilumo, geresnės sveikatos apsaugos, paramos auginantiems vaikus stiprinimo, rūpinimosi vargstančiaisiais – seneliais, bedarbiais, ligoniais, našlaičiais – skatinimo. Ar programiniai pažadai kyla ir iš jų vertybinės pozicijos?

Asmuo, trokštantis prisiimti atsakomybę atstovauti Lietuvai, teišsiskiria padorumu ir sąžiningumu, kompetencija ir išmanymu, pastovumu ir ištikimybe saviems įsitikinimams, nesavanaudišku noru tarnauti žmogui ir visuomenei, pagarba piliečių religiniams įsitikinimams.

Rinkdami siekime bendrojo gėrio, kuris ne skaldo, bet vienija ir yra neatsiejamas nuo krikščioniškųjų vertybių.“ (Ištrauka iš 2019 m. vyskupų laiško, parašyto prieš Europos Parlamento rinkimus, – paryškinta autoriaus.)

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Tai, ką skaitome – gerokai daugiau negu nevyriausybinių krikščioniškų organizacijų kartkartėmis pateikiamos rekomendacijos, už ką balsuoti, paprastai pagrįstos vos keliais klausimais. Praeityje tarp krikščioniškas vertybes ginančių politikų yra atsidūrę tiek skandalistų, tiek ir kandidatų, kurie save laiko pagonimis.

Be to, reikia nepamiršti, kad politikai kartais savo pažiūras keičia siekdami praktinės naudos. JAV prezidentas Donaldas Trumpas daugelį metų garsėjo kaip abortų šalininkas. Knygos „Baimė: Trumpas Baltuosiuose rūmuose“ autoriaus Bobo Woodwardo šaltinis pasakoja istoriją, kaip dabartinis JAV prezidentas, išgirdęs, kad jeigu nepakeis savo požiūrio į abortus, neturi galimybių tapti respublikonų kandidatu, iškart nutaria pakeisti poziciją ir dar pasitikslina, koks terminas (pro life) šiai pažiūrai apibūdinti vartojamas, kad nesipainiotų.

Prieš abortus pasisako ir Brazilijos prezidentas Jairas Bolsonaro. Žmogus, kuris paklaustas apie Covid-19 aukas sako: „Ir ką?“, nepriima pagalbos degant Amazonės miškams ir yra pasisakęs už skurdžiau gyvenančių asmenų sterilizaciją.

Be to, įsivėlimas į vertybinius karus vargu ar kur nors veda. Labai retai tai būna diskusijos, kurių dalyviai siekia rasti pagrindą bendram sutarimui. Taip, svarbu kovoti su dezinformacija, tačiau tai turi būti prasminga, logiška ir daroma kompetentingų žmonių. Visgi darbai visada yra prasmingesni už žodžius. Prasmingiau viešinti tokių organizacijų kaip Krizinio nėštumo centras veiklą, negu eikvoti energiją įrodinėjant savo tiesas, ypač tais klausimais, kur politiniai sprendimai jau yra senokai priimti, o pokyčių perspektyvos menkos. Galiausiai žmonės, kuriems Bažnyčios pozicija šeimos ir gyvybės klausimais rūpi, paprastai ją ir žino.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas. EPA nuotrauka

Tobulos krikščioniškos partijos ilgesys

Politika ir religija yra susipynusios nuo barbarų antplūdžio į Europą laikų. Katalikų Bažnyčia tuomet buvo vienintelė veiksminga institucija, tad ir tapo organizacija, kurios vaidmuo labai išsiliejo į visiškai politinius vandenis.

Dar XIX a. pradžioje popiežius Pijus IX abejojo dėl sąžinės ir žodžio laisvės reikalingumo, tačiau laikai labai pasikeitė. Bažnyčia dabar savęs jau nelaiko viena iš politiškai valdančiųjų pasaulį. Laikai, kai buvo karūnuojami valdovai – tolimoje praeityje. Dabar Bažnyčia pabrėžia, kad ji yra kartu su valdomaisiais ir kalba ne kaip valdovė, bet gausiai piliečių grupei atstovaujanti institucija.

Aišku, kartais atskirose šalyse kyla pagundų mėgautis privilegijuota pozicija ar jos siekti. Bet istorinės pamokos paprastai yra skaudžios.

Tarpukariu Lietuvoje kunigai dalyvavo politikoje. Absoliuti dauguma iš jų – Krikščionių demokratų partijos gretose. Kai 1926 metais rinkimus laimėjo valstiečiai liaudininkai, būtent krikdemų veikla (ir 1925 metų Lenkijos konkordatas su Šventuoju Sostu, kuriuo pastarasis faktiškai pripažino Vilnių Lenkijai) lėmė, kad valdantieji labai atsargiai žiūrėjo į bendradarbiavimą su Vatikanu. Po 1926 metų tautininkų perversmo krikščionys demokratai tik kelis mėnesius buvo Antano Smetonos sąjungininkai, o vėliau nauja valdžia ėmėsi riboti krikščioniškų organizacijų veiklą, nes baiminosi, kad per jas krikščionys demokratai stiprins savo politinę įtaką. 1931 metais iš Lietuvos buvo išsiųstas tuometinis nuncijus Riccardo Bartoloni.

Prezidentas Antanas Smetona. Wikipedia.org nuotrauka

Ispanijos katalikai per pilietinį karą (1936–1939 m.) nelabai turėjo ką pasirinkti – daugelis jų stojo į Francisco Franco pusę, nes kairieji vykdė antikatalikišką politiką, išžudė nemažai kunigų, vienuolių ir pasauliečių. Karą laimėjus F. Franco, Bažnyčios padėtis Ispanijoje liko dviprasmiška – gauta daug privilegijų, bet kartu įvesta vyskupų skyrimo kontrolė, o režimui nepaklusnūs kunigai atsidurdavo kalėjimuose. Religijos, tėvynės ir diktatoriaus simbiozė tapo valdančiųjų ideologija. Vaikams leista duoti tik katalikiškus vardus, uždrausti abortai ir kontraceptinės priemonės, gausiai remta naujų bažnyčių statyba, kunigai gaudavo algas. Tačiau režimui žlugus Ispanijoje prasidėjo galinga sekuliarizacijos banga. Bažnyčia tapo nepriklausoma nuo valstybės, bet daugelio tų, kuriems F. Franco režimas buvo nepriimtinas, akyse jos reputacija tapo sutepta.

Išskirtinė padėtis susiklostė Italijoje kone per visą Šaltąjį karą buvo dvi pagrindinės partijos, besivaržiusios dėl pergalės rinkimuose: krikščionys demokratai ir komunistai. Pastarieji niekada taip ir nelaimėjo rinkimų, bet keletą kartų buvo labai arti to. Iki pat devintojo dešimtmečio pradžios jie buvo lojalūs Sovietų Sąjungai ir nemenkai jos kontroliuojami. Tad, už ką balsuoti rinkimuose, daugeliui katalikų būdavo labai aišku. Tai gana retas pavyzdys, kai katalikybės tapatinimas su konkrečia partija vėliau nebuvo žalingas – politinė įtampa šalyje natūraliai nuslopo komunistams imant reformuotis, ir politinis paveikslas pakito.

Tačiau dabar laikai kitokie. Bažnytinė teisė draudžia kunigams dalyvauti politikoje: „Dvasininkai ir vienuoliai neturi aktyviai dalyvauti politikoje ir politinių partijų veikloje, nebent kompetentingos bažnytinės valdžios sprendimu tai būtų reikalinga Bažnyčios teisėms ginti ar bendram gėriui skatinti“ (Kan. 287 § 2).

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Tiesa, agitacijos apraiškų kartais pasitaiko. Kaip ir sprendimų palikti kunigystę dėl politikos. Galbūt rinkėjams atrodytų paprasčiau, jeigu egzistuotų viena aiškiai krikščioniškas vertybes ginanti politinė jėga. Tačiau iš Bažnyčios mokymo paprastai neplaukia tiesioginės nuostatos, tik principai. Jokiame katekizme neparašyta, kokio dydžio turėtų būti pridėtinės vertės mokestis. Nerasime ir patarimų dėl energetinės nepriklausomybės.

Tad, iš šalies žvelgiant, kiek keistai atrodė bandymai prieš pernykščius Prezidento rinkimus nustatyti, kuris kandidatas yra krikščioniškiausias. Lyg kompetencija, išsilavinimas, patirtis būtų ne mažiau svarbūs dalykai. Juk rinkome valstybės vadovą, o ne krikščionio etaloną.

Visus statymus dėti ant to paties langelio visada yra rizikinga. Akivaizdžiai flirtuoti su atskiromis politinėmis jėgomis reiškia kitas paversti savo priešais. Palaikyti nedemokratišką režimą reiškia sulaukti už tai milžiniškos sąskaitos tada, kai jis žlugs. Be to, turbūt kiekvienoje politinėje ideologijoje rasime bent minimalių sąlyčio su krikščioniškomis vertybėmis taškų.

Nuo politikos nepabėgsime

Visada buvo, yra ir bus politikų, kurie norės panaudoti religiją savo asmeniniams tikslams. Jeigu krikščioniškoje viešojoje erdvėje nebus kalbama apie politiką apskritai, tai šią nišą užpildys kažkas kitas ir nebūtinai tai darys atsakingai ir be manipuliacijų. Kelti klausimus, skatinti diskusijas yra svarbus uždavinys.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Svarbiausia niekada nepamiršti kelių dalykų. Pirma, Dievas yra. Turime melsti savo krikščioniškų Bažnyčių lyderiams išminties ir pasitikėti tuo, kad mūsų maldos išklausomos.

Antra, krikščioniškos vertybės yra kur kas daugiau negu keli klausimai. Negalime palaikyti pataikaujančių politikų ar tų, kuriems trūksta kompetencijos. Niekada negalima pamiršti, kad, jeigu jau veliamės į vertybinius karus, privalome išsaugoti pagarbą oponentams ir siekti abipusio supratimo. Kitaip diskusija neturi jokios prasmės.

Trečia, Šventasis Raštas ar Bažnyčių mokymas nėra tiesioginis raktas į politinius sprendimus. Garantuotų atsakymų ten nerasime. Todėl skirtingos krikščionių politinės pozicijos yra normalus dalykas. Padėtis, kai žmonės, kuriems svarbios krikščioniškos vertybės, palaiko skirtingas politines jėgas, gali būti naudingesnė.

Parengta pagal pranešimą, skaitytą Krikščioniškos žiniasklaidos konferencijoje 2020 metų gegužės 9 dieną.

Autorius yra politologas, buvęs „Bernardinai.lt“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas.