Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Lietuvoje gyvenanti lenkų vienuolė: „Man Dievas padovanojo antrą tėvynę“

Jolanta Mariola Falat, CSSE. „Vatican News“ nuotrauka

„Su džiaugsmu nešame Dievo meilę kiekvienam žmogui, kuriam reikalinga pagalba“, – rašoma Šv. Elzbietos seserų, Lietuvoje besidarbuojančių nuo 1924 m., kongregaciją pristatančiame lankstinuke. Šiuo metu Lietuvoje gyvena dešimt seserų elzbietiečių: keturios Kaune, trys Vilniuje ir trys Alytuje. Šįkart „Vatican News“ kalbasi su Alytaus vienuolinių namų vyresniąja, lenkų tautybės sese Jolanta Mariola Falat, CSSE, kuri visai neseniai atšventė 25 metų tarnystės Lietuvoje jubiliejų.

Alytuje seserys elzbietietės įsikūrusios ilgame, siaurame ir aukštame raudonų plytų pastate. Pasirodo, kad čia prieš nepilną šimtmetį buvo taisomi garvežiai. Sesuo Jolanta pasakoja, kad, nors veiklą Alytuje seserys elzbietietės pradėjo 2005-ųjų rugpjūčio 24-ąją, šiame name apsigyveno ne iškart. Pastatą reikėjo remontuoti, atvesti vandentiekį ir kanalizaciją. Vis dėlto, išsprendus visus nesklandumus, po trejų metų tarnystės Alytuje seserys čia apsigyveno. Anot sesės Jolantos, dar kurį laiką čia smalsumo vedami užsukdavo praeiviai, negalėdami patikėti, kad seserys šiame pastate iš tiesų gyvena – juk anksčiau čia buvo „šabakštynas ir griuvėsiai“.

Kalbėdama apie savo atvykimą į Lietuvą, sesuo Jolanta sako, kad ji niekada nelaikė savęs tokiu žmogumi, kuris galėtų išvažiuoti gyventi į užsienį: „Aš myliu savo tėvynę, savo darbą, man viskas tinka! O Dievas juokiasi iš mūsų planų – atsirado poreikis vykti į Lietuvą.“ Vroclave gyvenusi sesuo Jolanta atsiliepė į kvietimą tęsti savo vienuolinę tarnystę kaimyninėje šalyje ir 1995 m. vasario 16-osios išvakarėse atvyko į Lietuvą. Ji pasakoja, kad pirmas įspūdis buvo liūdnokas.

Nors savo gimtojoje šalyje buvo baigusi humanitarinius mokslus ir turėjo tvirtą kalbinį pagrindą, ji pasakoja, kad būtent lietuvių kalba vis dėlto buvo vienas iš didžiausių iššūkių. „Dievas yra neįmanomų dalykų Viešpats! Viena sesė buvo atvažiavusi į Lietuvą dvejais metais anksčiau. Todėl, kai jau žinojau, kad man reikia važiuoti į Lietuvą, aš jai sakiau – sukalbėk man „Tėve mūsų“, noriu pasiklausyti, nes aš mokiausi rusų, lotynų ir vokiečių kalbos. Ir ji sukalbėjo „Tėve mūsų“ lietuviškai. Sakiau – kaip čia galima išmokti? Tokia kalba sunki, su niekuo neasocijuojasi! Su niekuo!“, – prisimena sesuo Jolanta.

„Vatican News“ nuotrauka

Visai neseniai atšventusi 25 metų tarnystės Lietuvoje jubiliejų, vienuolė pasakoja, kad, būdama didelė savo šalies patriotė, negalėjusi giedoti „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Todėl dar ilgą laiką giedodama Lietuvos himną ji šią eilutę pakeisdavusi į „Lietuva, Tėvyne jūsų“. Tai pastebėjusios kongregacijos seserys padovanojo ses. Jolantai savo kurtą pasą, kuriame buvo įrašyta Lietuvos pilietybė su prierašu, kad paso savininkei leidžiama giedoti „Lietuva, Tėvyne mūsų“.

„25 metai praėjo, man Dievas padovanojo antrą tėvynę. Aš tikrai jam be galo dėkinga, čia buvo toks mano tikėjimo išmėginimas ir galimybė iš naujo atrasti Dievą. Ir dovanoti Jį kitiems. Grupelėje sakau: „Jūs stabdykit mane, nes aš galiu kalbėti apie Dievą visą parą.“ Patinka man dalytis, kokią vietą mano gyvenime užima Dievas. Aišku, užima pirmą ir viskas yra dėl Jo. Tikrai jaučiu, [kad Lietuva] mano antra tėvynė, kurią myliu, už kurią meldžiuosi kasdien ir kuri padovanojo daug nuostabių žmonių“, – sako sesuo.

Ji pasakoja atvykusi į Lietuvą su troškimu pasakyti žmonėms, kodėl yra svarbu tikėti į Dievą. „Jeigu jaunimui pasakai, kad vienuolė yra laiminga ir jaučiasi gyvenanti visavertį gyvenimą, tai jaunuoliai apstulbsta ir sako: Jūs taip turite kalbėti. Bet tai netiesa“, – šypsosi sesuo. Anot jos, kartais jaunimui būna sunku suprasti, kas yra Dievo kvietimas, kadangi jie patys galbūt jo dar nėra pajutę. Sesuo pasakoja, kad ir ji pati jaunystėje atmesdavo norą būti vienuole: „Sakydavau, kad esu neverta. Aišku, čia buvo tokia savigyna: „Aš neverta būti vienuole, nesu šventa.“

Paklausta, kada pajuto norą tapti vienuole, ji sakė susižavėjusi vienuoliniu gyvenimu dar vaikystėje, nors tuomet dar net neįsivaizdavo, ką tai reiškia. Vienuolė ją mokykloje mokė tikybos, vienuolės taip pat dirbo ir vietinėje ligoninėje – jos žavėjo savo gerumu ir linksmumu. Tiesa, šis noras besimokant vidurinėje mokykloje nebebuvo toks stiprus. Tačiau sesuo sako, kad Jėzaus kvietimą jautusi visą laiką. Kiek vėliau, jau pati dirbdama mokytoja, ji buvo pakviesta dalyvauti vienuolinių įžadų šventėje. Jolanta prisimena, kad tąsyk ir supratusi, jog vieną dieną ir ji pati duos įžadus. Ji sako nuo jaunystės žinojusi, kad turi kažką daryti – sukurti šeimą, turėti vyrą, vaikų ir gyventi ramų gyvenimą jai neužtenka. Tuo tarpu vienuolių gyvenimas nėra pastovus ir ramus, vien gyvenamąją vietą jai pačiai teko tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje keisti ne kartą.

Seserų elzbetiečių koplyčia Alytuje. „Vatican News“ nuotrauka

Šiuo metu sesuo Jolanta dirba pradinių klasių tikybos mokytoja ir Alytaus šv. Kazimiero parapijoje rengia vaikus Pirmajai Komunijai. Ji sako labai mėgstanti savo darbą, mylinti vaikus ir besistengianti, kad pamokose jiems nebūtų kada nuobodžiauti: „Visada meldžiuosi už tuos vaikus, ir sakau: Tu papildyk tai, ko aš nesugebu.“ Be to, sesuo džiaugiasi parapijoje organizuojama evangelizacine veikla, ypač „Alfa“ kursu. Ji pasakoja, kad susirinkusieji dalijasi savo tikėjimo kelio liudijimais, ir tai labai praturtina. Kadangi pasibaigus šiam kursui grupelė nenorėjo skirstytis, tai rado būdą, kaip susitikimus pratęsti. Dabar jie renkasi į grupę „Kodėl vadinamės katalikais?“, kurioje kartu gilinasi į Katalikų Bažnyčios katekizmą.

Šv. Elzbietos kongregacijos Alytaus namų vyresnioji sako, kad pandemijos metu sesės nusprendė skirti po papildomą valandą maldai už tuos, kurie kenčia nuo klastingo viruso. Ji pasakojo mananti, kad dalis žmonių šiuo sunkmečiu išgyveno krizę, tačiau tie, kurie norėjo, iš šios situacijos taip pat turėjo ir ko pasimokyti: „Aš manau, kad daug žmonių tikrai pasimokė, jog mes nesame savo gyvenimo ir pasaulio viešpačiai, nes atėjo toks mažas padariukas kaip koronavirusas ir viską sugadino. Bet manau, kad žmonės – tie, kurie norėjo – turėjo galimybę atrasti glaudesnį ryšį su Dievu, nes kurgi kreiptis? Dievas pamokė žiūrėti to, kas yra svarbu.“ Ji pasidalijo pavyzdžiu, pasakodama apie Italijoje būtent šiuo sunkiu laikotarpiu atsivertusį gydytoją ir sakė mananti, kad tokių atvejų buvo ne vienas. Vis dėlto sesuo sakė nerimaujanti dėl ekonominės krizės. Tokiu atveju atsirastų daugiau stokojančiųjų, todėl baisu, kad tie, kurie prarado darbą, neprarastų vilties.

„Kaip dabar džiugu, kad yra žmonių bažnyčioje! Ir mes jau jų pasiilgome, ir jie mūsų. Manau, kad iš naujo atrandame džiaugsmą būti kartu. Tai didžiulė pamoka, kurią mums Dievas paruošė“, – sako sesuo.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.