2020 05 19

Edita Rimkė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Standartizacija ir funckionalizmas. Kaip sovietmečiu augo Vilniaus miegamieji rajonai?

Evgenios Levin nuotrauka

Masinė gyvenamųjų rajonų plėtra prasidėjo XX amžiaus antroje pusėje. Okupuotoje Lietuvoje pradėjo veikti sovietinė standartizacija ir industrializacija. Gyvenamųjų rajonų projektavimas Lietuvoje, kaip ir visose socialistinio bloko šalyse, vyko pagal tą patį principą – sostinėje veikė Miestų statybos projektavimo institutas, kuriame buvo projektuojami masinei statybai pritaikyti pastatai ir jų elementai.

Vilniuje gyvenamųjų namų statyba XX amžiaus antrojoje pusėje tapo masiniu reiškiniu. Sovietinės statybos gyvenamieji rajonai pradėti statyti plečiantis pramoninam Vilniui. Mieste daugėjant darbininkų ima trūkti vadinamojo „gyvenamojo ploto“, todėl 1968 m. pradėtas statyti Žirmūnų gyvenamasis rajonas, 1963–1973 m. – Lazdynų rajonas, toliau – Karoliniškės, Viršuliškės, Šeškinė, Baltupiai.

Vėliau, plėtojant industrinę gyvenamąją statybą ir sparčiai gausėjant gyventojų skaičiui, iki 1990 m. pastatyti dar keli nauji gyvenamieji rajonai – Fabijoniškės, Justiniškės, Pašilaičiai.

Vilniaus gyvenamieji rajonai buvo gana savitos struktūros, turintys funkcionalizmo architektūros bruožų. Vyraujant šiam sovietiniam miesto plėtros modeliui, Vilnius tapo betoniniu socialistinės tikrovės simboliu. Taip radosi naujasis Vilniaus įvaizdis: betoninis arba „išorinis“ – panašus į kitus socialistinių blokų miestus.

Evgenios Levin nuotrauka

Šio straipsnio tikslas – apžvelgti Viršuliškių, Šnipiškių, Naujininkų, Pašilaičių, Justiniškių, Jeruzalės, Santariškių ir Baltupių gyvenamųjų rajonų statybos ypatumus.

Rengdama šį straipsnį rėmiausi Vilniaus regioniniame valstybės archyve sukauptais dokumentais. Straipsnyje minimi gatvių pavadinimai yra palikti sovietinio laikotarpio. 

Baltupiai, Jeruzalė, Santariškės

1965 m. Vilniaus miesto generaliniame plane tarp kitų naujų miesto rajonų buvo numatoma visiškai rekonstruoti ir užstatyti Baltupių ir Jeruzalės rajoną. Tai buvo toliausiai šiaurės pusėje nusidriekęs miesto gyvenamasis rajonas, kurį sudarė dvi gyvenamosios zonos: Baltupių ir Naujasodžio bei Santariškių ir Jeruzalės.

Baltupių ir Naujasodžio gyvenamoji zona buvo sudaryta iš dviejų gyvenviečių: „Baltupio, kurio senoji dalis yra toje vietoje, kur Dzeržinskio gatvė kerta Cedrono upelį, o naujoji susidarė teritorijoje tarp Dzeržinskio gatvės ir Naujasodžio iš tarybiniais metais pastatytų mūrinių 1–2 aukštų individualių gyvenamųjų namų; ir Naujasodžio, kuris užstatytas daugiausia mediniais senais vienaukščiais namais ir iš dalies mūriniais individualiais namais.“

Santariškių ir Jeruzalės gyvenamoji zona buvo sudaryta „iš Jeruzalės gyvenvietės, esančios į rytus nuo Dzeržinskio gatvės ir Santariškių – į vakarus nuo Dzeržinskio gatvės“ .

Jeruzalės gyvenvietėje dauguma namų buvo vienaukščiai mediniai, o Santariškių – retai įsibarsčiusios senos sodybos su mediniais gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais. Tačiau pagrindinę šios gyvenvietės dalį sudarė 1–2 aukštų mūriniai individualios
statybos gyvenamieji namai.

Vykdant Baltupių gyvenamojo rajono statybą buvo nuspręsta nugriauti vienaukščius namus ir esančias lūšnas, o statant Santariškių gyvenamųjų namų kompleksą buvo nuspręsta nugriauti visus vienaukščius pastatus.

Taip pat buvo numatyta, kad 1980 m. Santariškių, Baltupių ir Jeruzalės rajone gyvens „31 tūkstantis gyventojų. Kadangi tuo metu gyvenamojo ploto norma 1 gyventojui bus 15 kvadratinių metrų, tai atitinkamai rajone turėtų būti 465,000 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto. Projektuojama, kad rajono gyvenamoje zonoje užstatymo intensyvumas sieks 3000 m2/ha. Tuomet gyvenamųjų mikrorajonų teritorija turi būti 155 ha“ .

Vilniaus miesto generalinis planas. 1964 m. Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotrauka

Šnipiškės

Vadovaujantis Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros reikalų skyriaus 1965 m. sausio 21 d. užsakymu ir 1965 m. kovo 15 d. planinėmis užduotimis bei 1968 m. kovo 28 d. papildoma užduotimi, Miestų statybos projektavimo institute buvo paruoštas Šnipiškių rajono detalaus išplanavimo projektas .

Projektuojamo rajono užstatymo architektūrinei-kompozicinei idėjai didelę reikšmę turėjo tiesioginis ryšys su Vilniaus miesto centru: „Įvairaus aukštingumo, su stambiu aukštuminiu akcentu – „Inturist“ viešbučiu prie statomos universalinės parduotuvės, įvairios administracinės įstaigos įkurdinamos Neries upės dešiniajame krante, čia ir organizuojamas Vilniaus miesto būsimasis centras.“

Rajoniniam centrui vieta buvo parinkta „Džeržinskio, Žalgirio, Eidukevičiaus gatvių ribose, numatant esamo kolūkinio turgaus rekonstrukciją, įkurdinant rajoną aptarnaujančias įstaigas ir statant aukštutinius 16 a. administracinius pastatus. Be to, čia organizuojama pagrindinė Šnipiškių rajono administracinė-prekybinė aikštė.“

Žinoma, kad Šnipiškės – vienas kontrastingiausių Vilniaus mikrorajonų, todėl išlaikyti bendro pastatų architektūrinio charakterio nepavyko. Mikrorajonas buvo užstatomas įvairiai – nuo stambiaplokščių gyvenamųjų namų iki naujo tipo plytinių pastatų.

Evgenios Levin nuotrauka

Naujininkai

1966 m. Naujininkų gyvenamojo rajono Vilniuje projekto aiškinamajame rašte taip yra apibūdinamas Naujininkų rajonas: „Naujininkų gyvenamasis rajonas yra Vilniaus miesto pietinėje dalyje. Nuo Vilniaus miesto pagrindinio gyvenamojo masyvo rajoną skiria geležinkelis ir iš dalies apjuosia vakarinę dalį šaka Vilnius–Lyda. Rajonas įeina į Vilniaus oro uosto griežto režimo zoną. Naujininkų rajonu užbaigiama gyvenamos teritorijos riba pietinėje Vilniaus miesto dalyje.“

Visa Naujininkų rajono teritorija buvo padalinta į keturis stambius mikrorajonus: I – Dariaus ir Girėno, II – Dzūkų, III – Turgaus ir IV – Kaminkelio .

Iš viso rajone buvo 863 gyvenamieji namai, iš kurių 58 pastatyti 1950–1966 m. laikotarpiu. Kiti namai pastatyti dar prieš karą.

Naujininkų gyvenamąjį rajoną buvo numatoma užstatyti 5 aukštų plytiniais serijiniais gyvenamaisiais namais. Penkiaaukštis užstatymas buvo paįvairinamas 9 aukštų plytiniais gyvenamaisiais namais. Taip pat buvo numatoma pastatyti ir mažaaukščių – 2 aukštų gyvenamųjų namų.

Kadangi rajonas buvo arti geležinkelio ir oro uosto, tai apsaugai nuo triukšmo tai buvo siūloma įrengti žaliąsias apsaugines zonas. Buvo nutarta pasodinti dažniausiai šiame rajone pasitaikančių medžių: liepų, klevų, tuopų, gluosnių, beržų ir kitus lapuočių medžių bei krūmų.

Viršuliškės

Numatant Viršuliškių gyvenamojo rajono užstatymą buvo uždarytos gana senos Sudervės ir Saltoniškių kapinės. Vadovaujantis Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1970 m. spalio 2 d. priimtu sprendimu Nr. 494 „Dėl Vilniaus miesto Saltoniškių ir Sudervės kapinių uždarymo“ buvo nuspręsta: „Uždaryti veikiančias Saltoniškių ir Sudervės kapines; Atidaryti naujai statomas Rokantiškių kapines nuo 1970 m. spalio 10 d.“

Gyvenamojo rajono detalus planavimo projektas buvo paruoštas vadovaujantis Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros reikalų valdybos 1971 m. lapkričio 14 d. suformuluota architektūrine-planine užduotimi ir Miesto statybos projektavimo instituto 1972 m. kovo mėnesį parengtu Vilniaus miesto naujųjų rajonų sprendimo ir ryšio su miesto centru schemos pasiūlymu, patvirtintu Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1972 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 307. Rajono užstatymas buvo numatytas 1975 metais .

Viršuliškių rajone buvo statomi naujos serijos stambiaplokščiai gyvenamieji namai, kurie buvo jungiami į lanko formos grupes, jungiant juos ažūrinėmis plokštėmis. Vertikalius stulpelius primenančių kiaurymių eilės tapo pagrindiniu kvartalo namų simboliu. Statomo rajono butų dydžio santykis buvo numatytas pagal Vilniaus miesto gyventojų demografinę padėtį: „1 kambario = 10–14%, 2 kambarių = 48–52%; 3 kambarių = 28–32%; 4 kambarių = 6–10%“ .

Justiniškės

Justiniškės – tipiškas Vilniaus gyvenamasis rajonas, pradėtas statyti 1982 metais. Gyvenamieji ir visuomeniniai pastatai statyti pagal kartotinius, jau anksčiau kituose rajonuose naudotus projektus. Justiniškių gyvenamojo rajono architektūrinę-erdvinę kompoziciją nulėmė vietovės reljefo ir užstatymui panaudotų 120V serijos tipinių 5 ir 9 aukštų stambiaplokščių namų ypatumai. Pagrindinis kompozicinis rajono akcentas – visuomeninis prekybos centras, pastatytas rajono centrinėje dalyje – kalvotos teritorijos viršutinėje terasoje.

Justiniškes sudarė 6 mikrorajonai, sujungti su rajono visuomeniniu prekybos centru ir izoliuotomis nuo transporto kelių pėsčiųjų alėjomis, šalia kurių išdėstyti mažosios architektūros akcentai ir žaidimo aikštelės.

Rajono bendras plotas buvo 165 ha, gyventojų skaičius siekė 45,5 tūkstančių.

Pašilaičių mikrorajono planas. 1977 m. Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotrauka

Pašilaičiai

Pašilaičių gyvenamojo rajono istorija nieko nesiskiria nuo Justiniškių istorijos. Plečiant Vilnių, 1980 m. patvirtintas naujas generalinis planas, pagal kurį 1985 m. buvo suformuotas naujas Pašilaičių gyvenamasis rajonas.

Pašilaičiai buvo sudaryti iš keturių mikrorajonų. Trijuose mikrorajonuose pastatyti tipiniai stambiaplokščiai gyvenamieji namai. Kad 5-ių ir 9-ių aukštų tipiniai namai architektūrinių požiūriu būtų išraiškingesni, jie papildyti 3–5 ir 7–9 aukštų kaskadinėmis sekcijomis. Namai blokuojami dekoratyvinėmis arkomis. Ketvirtajame mikrorajone buvo statomi 3-jų ir 9-ių aukštų monolitiniai namai. Monolitinių namų triaukščiuose korpusuose buvo didesnio ploto butai, kurių kambariai išdėstysi per kelis aukštus.

Rajono teritorija buvo 119 ha., bendrasis gyvenamasis plotas 473666 kvadratinių metrų, gyventojų skaičius – 34114 žmonių.

Taigi Vilniuje dominuojantys sovietinės statybos daugiabučiai buvo tapę neatskiriama miesto urbanistinio peizažo dalimi. Tipiniais ir unifikuotais daugiabučių masyvais „nusėti“ gyvenamieji rajonai mažai tesuteikė Vilniui savitos urbanistinės išraiškos. Tokia griežta orientacija į industrializaciją ir statybų ekonomiką architektūroje ir urbanistikoje iš esmės eliminavo individualumo pradą. Čia akivaizdžiai trūko jaukumo, žmogiško mastelio ir, be abejo, estetikos. Nors sovietmečiu statyti daugiabučiai gyvenamieji namai dar nežada griūti, tačiau jie bei jų aplinka, neatitikdami nūdienos gyventojų poreikių, kelia daug problemų, kurias turės išspręsti gyvenamųjų namų renovacijos sprendimai.

Teksto autorė yra Vilniaus regioninio valstybės archyvo Dokumentų saugojimo ir apskaitos skyriaus vyresnioji specialistė