Žurnalo „Logos“ vyr. redaktorė: Nepriklausomybės pradžioje buvo labai stipri dvasinė žodžio galia

Šiemet minint Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį, radijas XFM pristato pasakojimų apie krikščioniškos bei bažnytinės žiniasklaidos pradžią Lietuvoje ciklą.

Dar 1921 metais pradėtas leisti filosofijos žurnalas „Logos“. Visus septyniolika leidinio gyvavimo metų jo redaktorius buvo Nepriklausomybės akto signataras Pranas Dovydaitis. Iš viso išleisti trisdešimt trys žurnalo numeriai, kuriuose savo darbus publikavo per trisdešimt Lietuvos autorių. P. Dovydaitį ištiko žiaurus likimas, o žurnalo teko laukti iki pat Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Būtent tais metais filosofės profesorės habil. dr. DALIOS MARIJOS STANČIENĖS iniciatyva atgaivinta „Logos“ leidyba, o pernai išleistas jubiliejinis – šimtasis – numeris. XFM radijo laidoje „Horizontai“ (vedėjas Rokas Simanavičius) šio leidinio vyriausioji redaktorė dalijosi mintimis apie žurnalo pokyčius per trisdešimt Nepriklausomybės metų, P. Dovydaičio atminimą bei krikščionišką Lietuvos žiniasklaidą.

Dešinėje – pirmasis Dovydaičio premijos laureatas kunigas teologijos mokslų daktaras Ričardas Mikutavičius. 1992 m. Gruodžio 10 d. Diplomą įteikia „Logos“ žurnalo vyr. redaktorė prof. dr. Dalia Marija Stančienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Profesore, kokia žurnalo priešistorė? Kam buvo skirtas ir kokia pagrindinė jo mintis?

Kai rašiau disertaciją apie tarpukario Lietuvos neotomizmą, sklaidžiau žurnalus ir ieškojau, kokie Lietuvos filosofai, teologai rašė apie Tomą Akvinietį. Būtent tada susipažinau su žurnalu „Logos“, lietuviška spauda ir teologų darbais.

Šio žurnalo steigėjas buvo Nepriklausomybės akto signataras Pranas Dovydaitis, kuris „Logos“ vadino pirmuoju filosofijos laikraščiu. Maskvoje kartu su profesoriumi Stasiu Šalkauskiu, filosofu Antanu Maceina susipažino su filosofija, kaip krikščionys stengėsi atgaivinti krikščionišką kultūrą Lietuvoje.

P. Dovydaičio tikslas buvo atgaivinti lietuvybę, filosofinę raštiją gimtąja kalba. Jis skelbė, kad reikia rašyti lietuviškai, rusicizmus bei germanizmus pakeisti naujais terminais. Gaila, kad 1939 metais neišėjo paskutinis leidinio numeris, o profesoriaus likimas – toks žiaurus: jį ištrėmė į Sibirą ir sušaudė. 1990 metais įsteigėme P. Dovydaičio premiją, kurią kasmet skiriame jaunam mokslininkui už geriausią publikaciją. Nors ji ir labai kukli, tačiau taip paminime profesorių.

Kodėl būtent 1990-aisiais atkurtas „Logos“?

Prasidėjus Nepriklausomybės atkūrimui dalyvavau „Sąjūdyje“ kartu su filosofais ir kitais garbiais žmonėmis, vienus metus dirbau savaitraščio „Atgimimas“ korespondente. Bendravau su kitais krikščioniškos pakraipos filosofais, kurie taip pat kalbėjo apie krikščioniškos spaudos atgaivinimą. Tada su Kauno kunigų seminarijos dėstytoju, profesoriumi Faustu Jončiu nusprendėme atgaivinti „Logos“.

P. Dovydaičio idėja buvo sieti tautinį žmogaus ugdymą su religija, mokslu ir menu. Jis skelbė, kad kultūrą reikia puoselėti gimtąja kalba, remtis filosofijos ir teologijos mokslais. Kiek šią idėją buvo įmanoma įgyvendinti 1990-aisiais?

Ši idėja buvo pagrindinė. Tuo metu kartu su Kauno kunigų seminarijos dėstytojais galvojome, kaip ją įgyvendinti, kreipėmės į užsienyje gyvenančius lietuvius. Tėvas V. Liuima mums padėjo – ir medžiagos atsiųsdavo, ir finansais. Kai ką pavyko atgaivinti iš prieškario Lietuvos, tad taip straipsnius ir rinkome. Be to, jaunimas labai prisidėjo. Tai buvo ne tik sudėtingas, tačiau ir labai kūrybingas laikas.

Berods, vienas iš Jaunimo teatro aktorių yra sakęs, kad 1990-aisiais veiksmas vyko ne teatro salėse, bet lauke. Kaip jūs tuo metu dirbote?

Kadangi patirties buvo ne tiek daug, bendravau su tėvu Vaclovu Aliuliu, įkūrusiu „Katalikų pasaulio“ leidyklą. Mūsų redakcijoje (iš pradžių T. Vrublevskio gatvėje, vėliau gavome kambariuką Spaudos rūmuose) dirbo keturi žmonės, dar maždaug dešimt padėjo rengti įvairius renginius, buvo fotografų, menininkų.

Aš, prof. F. Jončys, kunigas Vytautas Sidaras, kiti žmonės rinkome medžiagą, rengėme susirinkimus, konferencijas, organizavome bažnytinės muzikos sinoikiją (t. y. bendrą visų krikščionių – stačiatikių, protestantų bei katalikų – susijungimą), prie kurios prisidėjo ir Jurgis Dvarionas. Važiavome per Lietuvą, supažindinami ją su bažnytine muzika ir filosofija. Daug žmonių pavykdavo surinkti ne tik salėse, bet ir bažnyčiose.

O kaip sekėsi žurnalo vadybos reikalai?

Pirmojo numerio tiražas siekė tris tūkstančius, ir jis buvo išparduotas (šiuo metu – penki šimtai). 1990-aisiais pristatydavome žurnalą į spaudos kioskus bei knygynus. Mus Bažnyčia labai rėmė bei platino. Leidinį užsakydavo kunigai parapijiečiams, visas tiražas būdavo labai greit išperkamas. Labai džiaugėmės pirmaisiais numeriais, jie buvo tarytum vaikai. Apskritai visus trisdešimt metų aš žurnalu džiaugiuosi.

Šiuo metu prie žurnalo dirba tik keli žmonės, nėra etatinių darbuotojų. Mokesčiai, sudėtinga buhalterinė sistema… Mus remia Spaudos rėmimo fondas, todėl atsiskaitome su spaustuve, menininkais, maketuotojais, redaktoriais, o platinimui ir reklamai nelabai lieka pinigų. Dabar „Logos“ visiems prieinamas internete, todėl natūralu, kad sumažėjo pirkėjų skaičius.

1990-aisiais susikūrė „Šiaurės Atėnai“, po metų – „Naujasis Židinys-Aidai“. Tai – leidiniai, prisistatantys kaip kultūros arba kaip religijos ir filosofijos žurnalai. Koks tuo metu buvo religijos, meno ir filosofijos santykis?

Tikrai nebuvo per daug kultūros. Kiekvienas leidinys turėjo savitą kryptį. Žurnalas „Logos“ akcentavo Tomo Akviniečio ir dominikonišką kryptį, o „Naujasis Židinys-Aidai“ – pranciškonišką pasaulėžiūrą. Mes iki šiol sugebėjome išlaikyti skirtumus. Tuo metu nebuvo konkurencijos dėl skaitytojų. Visi buvo ištroškę krikščioniškų žinių. Viskas, ką publikuodavome, būdavo nauja ir įdomu.

Dabar mes garsiai kalbame apie krikščionišką žiniasklaidą, o tuo metu supratote, kad jūsų kuriamas turinys yra kitoks?

„Logos“ yra krikščioniškas žurnalas, P. Dovydaičio idėjos tąsa. Bet kartu šis leidinys, kaip ir Nepriklausomybės akto signataras, atviras visiems autoriams, tai yra siekiamybė. Žinome, kad priklausome krikščioniškai literatūrai, mūsų žodis – krikščioniška kultūra ir jos puoselėjamos vertybės. Juk Vakarų Europos gimimas yra neatsiejamas nuo krikščionybės, ir mes tų vertybių neatmetame, priešingai – jas skleidžiame toliau.

Aišku, šiais laikais yra daug pliuralizmo, liberalizmo, postmodernizmo, bet mes duoklę atiduodame T. Akviniečiui ir tomizmo idėjoms, leidinyje yra net atskiras skyrius. „Logos“ yra indeksuotas tam tikrose tarptautinėse mokslinėse bazėse, todėl daug mokslininkų suinteresuoti mums rašyti, kartu skatiname, ugdome ir pradedančiuosius. Žurnale yra sudėtingų straipsnių, bet mes puoselėjame intelektualią mintį, juk ir P. Dovydaitis sakė, kad turime kelti tautos savimonę bei intelektą. Be to, kalbame apie teatrą, lietuvišką kultūrą, pristatome Lietuvos menininkus.

Atsinaujinęs žurnalas jau skaičiuoja tris dešimtmečius. Ar žodžio, ypač rašyto, galia vis dar yra tokia pat stipri, kokia buvo tada?

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais žmonės labai daug skaitė, buvo labai stipri dvasinė žodžio galia. Dabar – kitaip. Auga vaizdo karta. Jaunimas, net vaikai mokyklose rankose laiko ne knygas, o telefonus. Pamenu, kai bendraudama su penktoke ar šeštoke paklausiau, kokias knygas ji skaito, mergaitė atsakė, kad neskaito. Ji žiūri vaizdus. Šis pavyzdys iliustruoja, kokia karta auga. O televizijoje pasigendu laidų, ypač kultūrinių, kurios skatintų, žadintų. Manau, Lietuvoje per mažai dėmesio skiriama skaitymo kultūrai.

Viename pirmųjų „Logos“ leidinių jūs pasidalijote tokia mintimi: „Lietuvos grįžimas į Europą – tai grįžimas į krikščioniškąją Vakarų tradiciją. Krikščioniškos vertybės bei pažiūros yra lietuviškos tautiškos sąmonės dalis, todėl tęsdamas Lietuvos Respublikos tradicijas žurnalas „Logos“ žadins dvasinį atsinaujinimą ir puoselės glaudesnę jungtį su Vakarų Europos kultūra“. Kaip sekėsi žadinti dvasinį atsinaujinimą bei puoselėti tas jungtis?

Aš manau, kad tai mes darome iki šiol. Jaunimas, kurio straipsnius spausdiname, yra krikščioniškos Vakarų Europos tradicijų tekstų kūrėjas. Manau, taip prisidedame prie krikščioniškų europietiškų vertybių atgaivinimo. Dabartinis laikas yra šiek tiek sudėtingas, Vakarų Europa išgyvena nelengvą situaciją.

Pastaruoju metu materializmas labai įleido savo šaknis. Matome, kad daug jaunų žmonių išvyksta į užsienį dirbti dėl pinigų, negalvodami apie dvasines vertybes. Žurnalas „Logos“ stengiasi kalbėti, kad lietuvybė, lietuviška sąmonė, tautos išlikimas susijęs ne tik su materialinėmis, tačiau ir kultūros vertybėmis. Jei neprisiminsime savo šaknų, nežinosime, kas yra mūsų pagrindas, labai greitai chaosas sunaikins mūsų tautą.

Nepriklausomybės pradžioje Vakarų Europa ir dvasinis atsinaujinimas tarytum derėjo vienas prie kito, dabar ji dažnai minima kaip sekuliarizmo arba pasaulietinės kultūros puoselėtoja. Kas lėmė tuos pasikeitimus?

Pirmas aspektas – materializmas, godumas apčiuopiamam turtui. Antra, tas sekuliarizmas nyksta, galima sakyti, ateina nauja jo banga, žengianti drauge su religija. Filosofai arba politikai, kurie anksčiau atvirai skleidė sekuliarizmą arba net materializmą, dabar grįžta prie religijos. Sunku pasakyti, ar jiems ji yra tikėjimas, ar kaip įrankis, žmonėms suteikiantis tam tikrų vertybių.

Krikščioniška žiniasklaida vis labiau kinta, daugėja socialinių, kultūrinių temų. Ar tarp jų ir tikėjimo, religijos turi būti ryški riba? O gal vis dėlto jas reikėtų sujungti?

Nemanau, kad turime brėžti ir nustatyti ribas, atskirti, kas yra tikinčiajam, o kas – netikinčiajam. Kiekvienas turi pasirinkimo laisvę. Religija puoselėja dvasines vertybes, ji apima plačią mūsų sąmonės dalį. Kultūra yra viena ir mes visi joje gyvename, religija, Bažnyčia, teatras, misterijos sudaro visumą. Nesutinku, kad pasaulietinė kultūra yra be religijos, kuri yra toje kultūroje, tad negalime jos išskirti kaip atskiro fenomeno. Esame tos pačios kultūros dalis, o mūsų suformuotos vertybės yra krikščioniškos šaknys. Ne veltui diskutuojama, jei nupjausime šaknis, ar liksime ta pati Europa, kuri užgimė? Mes esame viena, tiesiog turime savo kelius.

Profesore, kaip „Logos“ ir apskritai krikščioniška žiniasklaida Lietuvoje keitėsi per pastaruosius tris dešimtmečius?

„Logos“ iš pradžių buvo laisvesnis, dabar mes žvelgiame į mokslinį potencialą, intelektinį lygmenį. Jis tapo sudėtingesnis, tačiau vertybės ir prasmė – tos pačios. Išlaikėme savo idėją.

Žvelgdama plačiau manau, kad visi ieško savo kampų ir juos randa. Aišku, žmogui dabar sudėtinga pasirinkti. Pilna visokių leidinių. Tarp jų sudėtingiau rasti krikščioniškos literatūros kaip „Logos“, žmonės greitam skaitymui perka skaitalus, kuriuose publikuojami žvaigždžių gyvenimai.

Palyginti su 1990 metais, manau, pasikeitė mūsų pasaulėžiūra. Negyvename taip gerai kaip Vakarų Europoje, žmonės susitelkę į kitus dalykus. Atgimimo pradžioje žmonės buvo ištroškę krikščioniškų vertybių, dabar situacija pasikeitė. Krikščioniška žiniasklaida perteikia tam tikras vertybes, turi savų tikslų, bet tai nereiškia, kad joje nėra kitų kultūrinių dalykų. Kaip pavyzdys galėtų būti krikščioniškieji Bernardinai.lt, kuriuose galima rasti ir įvairių žinių. Sunkumų išgyvena įvairios žiniasklaidos priemonės, o krikščioniška turi savo terpę ir tikslus, todėl tikiu, kad ji savo vietą tikrai išlaikys ir išgyvens.

Parengė Ilona Petrovė ir Rokas Simanavičius