Kalba mamos. Vaida: cerebrinis paralyžius nėra pabaiga

„Tai tikrai nėra pabaiga. Galbūt tai kažko kitko pradžia. Įsivažiuosi ir viskas bus gerai. Nes tikrai bus. Bus kitaip, bet tai jau požiūrio klausimas, ką su tuo „kitaip“ pasidarysi. Aš tikiu, kad laimingi gali būti visi.“

Vaida Survilė su vyru augina liepą trejų metų gimtadienį švęsiantį Igną. Ką reiškia išgirsti, kad tavo vaikas serga cerebriniu paralyžiumi, ir kokia vaga toliau teka gyvenimas?

Tema nelengva, bet kviečiu neišsigąsti, nes tik kalbėdamiesi ir nebijodami klausti galime geriau vieni kitus pažinti, suprasti. Juk gyvename visuomenėje, visi kartu.

Su Vaida nebuvome pažįstamos, radau ją prieš gerus metus instagrame, kur dalinasi, kaip ji pati sako, milimetro dydžio žingsneliais (ypač svarbiais) pirmyn. Pavyzdžiui, parašo pilną džiaugsmo įrašą apie tai, kad Ignui jau 4 sekundes pavyksta pasėdėti pačiam:

„Tas kone kasdienis sportas per karantiną mums padėjo 4 sekundes savarankiškai sėdėti. Jokio svyravimo, be nė vieno piršto pagalbos prilaikant. Ir dėl to šiandien jaučiuosi kaip čempiono mama. Net ne kaip. Čempiono mama.“

O šiame pokalbyje Vaida pasakojo, kaip ir kada sužinojo apie diagnozę, kokie buvo pirmieji žingsniai, norint pradėti kapanotis iš tos nežinomybės, į kurią įkrenti, kai sužinai, kad vaikas serga liga, su kuria anksčiau nesi niekad susidūręs. Apie sprendimą Igną leisti į darželį, apie iššūkius, su kuriais susiduria išėję iš namų, apie visus tuos jausmus, kurie užplūsta ir kuriuos privalai išmokti paleisti, pabėgti nuo klausimo: „kodėl man?“

„Tai yra mūsų gyvenimas. Toks, koks yra. Ir mes gyvename geriausiai, kaip galime.“

Asmeninio archyvo nuotrauka

 

Asmeninio archyvo nuotrauka