2020 05 20

Rasa Kazlaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Karolis Wojtyla iš Debnikų

Kun. Karolis Wojtyla. Catholicgentleman.net nuotrauka

Krokuvoje yra toks gyvenamasis rajonas Debnikai. Jis šiek tiek nutolęs nuo miesto centrinės dalies, išsidėstęs kitoje Vyslos kranto pusėje, iš kurio net ūkanotą dieną matyti Vavelio katedros bokštai. Tame Debnikų rajone, vieno kuklaus nuosavo namo pirmame aukšte, yra nedidelis memorialinis muziejus. Prieš beveik 70 metų Krokuvos Jogailaičių universiteto studentas Karolis Wojtyla nuomojosi šiame name kambarėlį. Aišku, kad šio namo šeimininkai tada dar nė neįtarė, kad vienu stogu jie dalinasi su būsimuoju popiežiumi. Stropus studentas niekuo nesiskyrė nuo savo bendraamžių: lankė paskaitas, žaidė futbolą, o laisvalaikiu vaidindavo studentiškame dramos būrelyje.

Sunku buvo nuspėti, kad vieną dieną į kunigus įšventintas jaunasis Karolis Wojtyla savo pirmąsias šv. Mišias aukos ten pat, Debnikų parapijoje, Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčioje. Sunku buvo nuspėti ir tai, kad netrukus kitame Vyslos krante Vavelio katedros varpų gausmas praneš apie įšventintą jauniausią Krokuvos vyskupą.

Namas Krokuvos rajone Debnikuose, kur Karolis Wojtyla su tėvu nuomavosi kelis kambarėlius. Rasos Kazlaitės nuotrauka

Ir visiškai nesunku buvo numanyti, kad tokia likimo dovanų gausa atiteks žmogui, kuris, kartu su krikštu išsaugojęs ištikimybę evangelinėms tiesoms, neliko sustingusiu tikėjimo pavyzdžiu, o visu savo gyvenimu, darbais, vedamas krikščioniško pašaukimo, nuolat gręžėsi į Viešpatį, nuolat klojo tikrosios savasties vertybinius pamatus. Tai tik dar kartą patvirtina, kad žmogaus, kuris į savo laimingo gyvenimo sąrašą įtraukė Dievą, tikėjimą, meilę ir viltį, žemiška kelionė tauresnė ir lydima vis naujų permatymų, drąsių kilimų aukštyn.

Žinomas šveicarų psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas, įvardindamas penkis laimingo žmogaus gyvenimo postulatus, vieną jų priskyrė žmogaus religingumo ugdymui, o kalbėdamas apie prasmės radimo išgyvenimą, teigė, kad žmogus negali toleruoti savo gyvenimo, neradęs jo prasmės. Pasak Jungo, mes visi pasąmonėje susiduriame su šventumu ir visi turime įgimtą religingumo jausmą. Pastabus Jungo siekis susigrąžinti sielą ir įveikti dvasinį susvetimėjimą, kaip didelę šių laikų blogybę – o matymas naujo Dievo ir sielos vaizdinio jo psichologinėje teorijoje ir teologinėje kosmologijoje įvardijamas kaip paslaptis, kuri visada yra žmogaus gyvenime. Taigi, egzistuoja tokie reiškiniai, kurių negalima paaiškinti, bet juos patiriantis žmogus gali suformuoti savo pasaulėžiūrą, tapti atviras pasauliui su visa jo įvairove ir gelme. Tokia gelmė ir buvo XX a. iškiliausioji istorinė figūra popiežius Jonas Paulius II.

Dramatiškų istorinių pervartų akivaizdoje dvasią žalojančios trauminės patirtys, karo žiaurumai, holokaustas anksti mamos netekusio jaunuolio iš Vadovicų pasaulį perkeitė iš esmės. Pasaulietiškai, bet jau giliamintiškai ieškojo pas Dievą atsakymų, kurie atvertų būties prasmę. Tuos ieškojimus sustiprino tėvo mirtis ir tuo metu vykusio karo beprasmybė, nusinešusi milijonus gyvybių. To nedidelio Krokuvos rajono Debnikų namo, kuriame gyveno Karolis, šeimininkai negalėjo nuspėti, kad jų namų durų slenkstį bus peržengęs būsimas popiežius, o Lenkijos kardinolas Stefanas Wyszynskis savo kraštiečiui Karoliui Wojtylai išpranašavo, kad šis vesiąs Bažnyčią į trečiąjį tūkstantmetį. Tokios pačios pranašystės būsimasis popiežius sulaukė ir iš Italijos kapucinų vienuolio Tėvo Pijaus.

Jonas Paulius II buvo itin jautrus pranašavimams, tačiau savo misija nesugriaunamai tikėjo daugiau kaip ketvirtį amžiaus. Kai 1978 m. spalio 16 dieną kardinolų dauguma jį išrinko Kristaus vietininku, pirmasis po 455 metų popiežius ne italas sušnabždėjo žodžius: „Tai Dievo valia.“

Kardinolai Stefanas Wyszynskis ir Karolis Wojtyla (Jonas Paulius II). Vatican news nuotrauka

Jonas Paulius II – įtakingas XX a. lyderis tiek bažnytiniame, tiek valstybiniame bei politiniame gyvenime. Griūnant Sovietų Sąjungai, jis tapo tuo pagrindiniu tiesos, šviesos tiltu tarp Vakarų ir Rytų Europos. Skirtingai nei jo pirmtakai, pirmą kartą Šventojo Sosto istorijoje naujai išrinktas popiežius į tikinčiuosius prabilo ne tik kaip Dievo vietininkas žemėje, o ir kaip eilinis žmogus. Stovėdamas prieš minias tvirto atletiško stoto, įdegusio veido ir vėjyje besidraikančiais plaukais, Romos Katalikų Bažnyčios galva skelbė tikėjimo tiesas kiekvienam mirtingajam suprantama kalba.

Karolis Wojtyla mūsų epochoje – ne tik veikiantysis asmuo, bet ir simbolis. Pamaldusis vyras iš Lenkijos tikėjo, kad jo silpnumas, jo skausmai buvo priemonė Kristaus skelbiamą naujieną grąžinti į nebetikinčias širdis. Jaudinančios akimirkos iš „Pasaulio jaunimo dienų“ iš naujo archyviniame palikime veriasi lyg atgyjantis įspėjimas šiandieniam pasauliui. O tada, 2002-aisiais, Toronte, kai jis kvietė žmonių valstybėje kurti Dievo karalystę, būti žemės druska ir pasaulio šviesa, paaugliai, apsipylę džiaugsmo ašaromis, kalbėjo, kad tai buvo roko koncertas be narkotikų. Popiežius Jonas Paulius II tarp jaunimo tapo populiaresnis už tokias „žvaigždes“ kaip Madonna ar Michaelis Jacksonas. Jie savo pasirodymuose nesulaukdavo 4 milijonų žiūrovų, kaip popiežius 1995 metais per šv. Mišias Maniloje.

Pasak C. G. Jungo, krikščionybė yra žmonijos paveldas, o religingumas padeda kurti kolektyvinės pasąmonės idėją, nes žmogus, pajutęs, kad peržengia asmeninės psichikos ir patirties istorijos ribas, supranta, jog susiduria su visos žmonijos paveldu. Komunistinis režimas buvo toji istorinė riba, kur ideologinių sistemų sandūroje pasauliui reikėjo žinios. Ir tą žinią labai aiškiai skelbė popiežius Jonas Paulius II. Jis tikėjo, kad sovietų komunistinės imperijos žlugimas yra Dievo darbas ir tvirtino, jog žmonėms, šiais laikais reikia „naujai išgirsti Dievo, kalbančio žmogaus istorijoje, balsą… Dievo patyrimas nuolat atviras kiekvienam žmogui“.

Popiežius Jonas Paulius II lankosi Kaune, 1993 m. rugsėjo 6 d. R. Šuikos nuotrauka. LCVA

„Nebijokite“ – tai buvo Jono Pauliaus II svarbiausias padrąsinimas tautoms, kurios atgijo po komunistinio imperijos žlugimo. Tai buvo pagrindinė mintis, kurią popiežius perdavė žmonėms savo knyga „Žengiant per vilties slenkstį“. „Nebijokite“ – tokiu pačiu žodžiu Jėzus ramino išsigandusius mokinius, tikindamas, kad tai tikrai Jis ir, pasak Kęstučio A. Trimako, būtent „tą pačią Jėzaus žodžio prasmę popiežius pritaikė šių laikų žmonėms: šiais kritiškais laikais Jėzus – Dievas yra vilties ir drąsos priežastis“. Drąsindamas pasaulio krikščionis nebijoti, pontifikas didžiųjų valstybių politikus ragino stabdyti ginklavimąsi, kvietė taikos deryboms. Jonas Paulius II buvo Taikos žmogus. Tai liudija ne tik jo noras vienyti visas krikščioniškas konfesijas, siekis pagerinti Katalikų Bažnyčios santykius su ortodoksų, judaizmo, islamo tikinčiaisiais, taip pat ir vienas faktas – kai amerikiečių bombonešiai skrido Afganistano link, katalikiškasis Dievo reikalų valdytojas kitų religijų atstovus 1986 metais pakvietė į Asyžių melstis už taiką. 

Jono Pauliaus II apaštališkoje ganytojo tarnystėje galima atpažinti C. G. Jungo krikščionybės mito sampratos ženklus: kai tarnystės Dievui prasmė ir šviesa ateina iš tamsos, Kūrėjas įsisąmonina savo kūriniją, o žmogus – patį save, o tai ir yra tikroji prigimtinė žmogaus savastis arba Dievo vaizdinys žmoguje, suvienijęs visas priešybes. Stebėtinai panašiai Jonas Paulius II savo enciklikose pabrėždavo žmogaus priklausymą nuo Dievo ir Jo Įstatymo, per krikščioniškas evangelines tiesas vertino laisvės ir tiesos sąryšį. Nors popiežius ganytojiškoje tarnystėje buvo labai arti žmonių, jis nuolat taurino ir Dievo paveikslą, nuolat primindavo Jo veikimą. Akivaizdus pavyzdys – Fatimos pranašystės, kai nedideliame Portugalijos miestelyje apsireiškusius Marijos žodžius popiežius sutapatino su Dievo balsu. Asmeniniame kryžiaus kelyje, kelis kartus patyręs grėsmę gyvybei, popiežius tikėjo, kad jį nuo žūties išgelbėjo Švč. Mergelė Marija. Jai pontifikas nuoširdžiai meldėsi.

Numatydamas kai kurių demokratijos procesų ydingumą, Jonas Paulius II perspėjo, kad žmogus, susižavėjęs realiatyvizmu ir skepticizmu, puola į netikros laisvės ieškojimus, kuriuose nėra pačios tiesos. Savo knygoje „Atmintis ir tapatybė“ Jonas Paulius II šiurkščiais žodžiais pliekia Europos parlamentarų bandymą homoseksualius santykius įteisinti kaip šeimos alternatyvą.

Vavelio pilies vaizdas nuo Debnikų tilto, Krokuva. Wikipedia.org nuotrauka

Tokiam popiežiaus nenorui „modernizuoti“ Bažnyčią priešiškai nusiteikę kritikai teigė, kad tokį K. Wojtylos mąstymą galima paaiškinti jo kilme. Jis lenkas katalikas, suaugęs su konservatyviomis tikėjimo tradicijomis. Jis – tas pats lenkas katalikas, kuris savo kelią popiežystės link pradėjo nuo eilinio studento iš kuklaus nuomojamo kambarėlio Krokuvoje, Debnikų parapijoje; jo krikščionišką pasaulėvoką formavo pamaldūs tėvai, Vadovicų Marcino Wadowita‘os mokykla, Krokuvos Jogailos universitetas, pogrindinė Krokuvos seminarija, vadovaujama arkivyskupo kardinolo Adamo Stefano Sapiegos, ir net pogrindinis „Rapsodijos teatras“, veikęs gestapininkų okupuotoje Krokuvoje. Gilių vertybinių ženklų popiežiaus asmenyje paliko ir dramatiški istoriniai įvykiai. Formavo ir įtaką jam darė tokios iškilios Lenkijos asmenybės kaip kardinolas Stefanas Wyszynskis, Jogailos universiteto profesoriai, pasaulinio garso filosofas Romanas Ingardenas, istorikas Wladyslawas Konopczynskis.

Daugiau kaip 26 metus pasaulio tikinčiuosius ir netikinčiuosius vienijo Šv. Jonas Paulius II, palikęs 14 enciklikų, 44 apaštalinius laiškus, surengęs 104 misionieriškas keliones į užsienio šalis, nukeliavęs apie 1,2 mln. km, o tai prilygsta trims kelionėms į Mėnulį. Žemę jis bučiavo 129 šalyse. 482 tikėjimo brolius ir seseris jis paskelbė šventaisiais, tarp jų ir kapucinų vienuolį tėvą šv. Pijų, kuris 1947 metais išpranašavo jaunam kunigui Karoliui Wojtylai, kad jis taps popiežiumi.