Pandemija ir semiotika. J. Fontanille: atsidūrėme stipriai įvietintame pasaulyje

Prof. Jacques‘as Fontanille 2017 m. Džojos Gundos Barysaitės nuotrauka

Ką ši pandemija reiškia karantiną išgyvenančiam semiotikui? Ir kaip ją gali padėti suprasti semiotika, reikšmės teorija? Savo požiūriu į pandemiją, kaip į ypatingą sociokultūrinį reiškinį, maloniai sutiko pasidalinti keturi A. J. Greimo mokiniai, jo įkurtos mokyklos semiotikai iš Lietuvos ir Prancūzijos: Kęstutis Nastopka (Vilniaus universitetas), Jacques‘as Fontanille (Limožo universitetas), Ericas Landowski (Prancūzijos nacionalinis tyrimų centras, Paryžius) ir Saulius Žukas (Vilnius).

Jacques‘o Fontanille semiotinės pastabos apie saviizoliaciją ir pandemiją

Saviizoliacija – keista patirtis, ypač kai ji vyksta malonioje ir plačių horizontų aplinkoje – mano atveju, kaime, kuris, be kita ko, yra epidemijos menkai užkliudytame regione: tai ramybės oazė pačiame audros epicentre. Taikos ir ramybės uostas didžiulės grėsmės akivaizdoje. Netekę kelionių ir daugybės veiksmo vietų tinklu apraizgyto pasaulio (išvietinto ir išcentruoto), mes atsidūrėme kitokiame pasaulyje, kuris sudarytas iš koncentrinių ratų ir stipriai įvietintas: jo centre – izoliavimosi vieta, aplink kurią ir visai greta – galimų, bet labai retų judėjimų erdvėje ratas, o aplinkui šį – antras ratas, kuriame lėtai plinta epidemija, – tylios ir vis dar pakenčiamos grėsmės ratas, ir galiausiai – paskutinysis ratas, didžiulės pandeminės grėsmės ratas, kuriame vis daugėja aukų, – tai periferija, nepavaldi nė grynai aritmetinėms procedūroms.

Šis egocentriškas pasaulis radosi iš kultūrinės ir antropologinės regresijos, kuri mus sugrąžina į gyvulišką būvį, nes būtent toks ir yra gyvūnų pasaulis: guolis, saugomos apylinkės, dar kokia teritorija, o toliau – visa kita, tas visas likęs pasaulis, kuris itin priešiškas… O dar labiau tai primena kitą – mūsų senelių valstiečių pasaulį, kuris gyvavo tol, kol radosi galimybės šiuolaikiniam mobilumui.

Savo ruožtu pandemija sužadina skirtingus vaizdinius: perdavimo, sklidimo, cirkuliavimo. Anot pandemijos aprašymų, tai dėl kelionių virusas pirmiau yra perduodamas iš vieno taško į kitą, vienos grupės žmonių – kitai, o po to jau jis sklinda kaskart vis labiau išplėsdamas užkrėstą zoną, kol galiausiai imama sakyti, kad virusas cirkuliuoja – tada, kai jau nebepavyksta nustatyti infekcijos židinio. Šiame virsme virusas įgyja vis kitokį vaidmenį: perdavimo fazėje už jo perdavimą yra atsakingos gyvosios būtybės, žmonės ir gyvūnai, nes jie perduoda virusą panašiai, kaip jie perduoda pranešimus arba objektus. Sklidimo fazėje jau nebežinoma, kas yra atsakingas: tiesiog kažkokia niekaip neįvardijama imanentiška instancija paskleidžia virusą nuo vienos būtybės kitai (sakoma, kad tai pasklido). Pagaliau cirkuliavimo fazėje virusas – jau tas nematomas ir neapčiuopiamas, o sykiu ir personifikuotas priešas, kuris visur cirkuliuoja (sakoma, kad jis cirkuliuoja) ir kuris pats esąs atsakingas už savo paties cirkuliavimą: tai pandeminė fazė, kuriai mes tegalime priešpriešinti „uždarymo“ veiklą: uždarome sienas, miestus, gyvenamuosius būstus, institucijas ir t. t.

Dėmesio vertas dar vienas vaizduotės padarinys – epidemijos kaip „gaisro“ arba kaip „potvynio“ įsivaizdavimas. Tiek vandens, tiek ir ugnies atveju įsivaizduojame tokį pradinį tašką, kuriame ugnis yra suvokiama kaip besiformuojantis židinys, o vanduo – kaip šaltinis. Vėliau iš šio taško išsiveržia ugnies arba vandens energija, kuri suformuoja tam tikrą pirminę masę – grėsmingą, tačiau dar sulaikomą (tie vadinamieji „klasteriniai pacientai“), kol galiausiai toji energija pažadina visą ugnies ar vandens jėgą: tada jau sakome, kad praradome kontrolę, to pilna visur. Gaisro arba potvynio vaizdinys susyk apibūdina šaltinio vietą, energiją, kuri nepaklūsta kontrolei, ir neatremiamą tvaną. Būtent šis vaizdinys ir maitina sąmokslo teorijas: o kas jeigu tas viruso srautas pasklido ne dėl atsitiktinumo, o dėl klaidos ar slaptų kėslų? Toks įsivaizdavimas taip pat skatina mus statyti įvairias „užtvaras“: stabdyti srautą, apriboti jo centre atsidūrusią gyvenvietę, laikytis atokiai nuo klastingojo srauto.

Daug aiškintojų nurodo kokį nors lėmėją (arba veikiau antilėmėją): Dievą, kuris atsigręžė prieš žmogų, arba mus baudžiančią gamtą. O yra ir tokių, kurie nurodo dar kitus, nes juos tai daryti verčia dvi didžiosios mūsų epochos baimės: (1) didžioji baimė dėl ekologijos, dėl kurios pasakojimas apie pandemiją įrodinėja, kad už pandemiją yra atsakinga žmogaus gamybinė veikla (dirbamos žemės, gyvulininkystės ir apgyvendinimo plotų išsiplėtimas, miškų naikinimas, priartinant žmonių vietas prie užkrėstų teritorijų, seniau labai tolimų ir neįžengiamų) ; (2) didžioji baimė dėl geopolitikos, dėl kurios, nepaisant to, kad pasaulis jau yra ne dvipolis (Rytai/Vakarai), o daugiapolis ir chaotiškas, įtarinėjama, kad tebesama visur slypinčių galingų jėgų, kurios siekia atstatyti dvipolį pasaulį, o tada virusas ir epidemija suvokiami, kaip šių jėgų įrankis: toks avangardo karys iš Kinijos, iš JAV, iš „baltųjų“, iš „X“ ir t. t. Pirmuoju atveju, antilėmėjas yra rinka ir liberali ekonomika, kuri skatina vis labiau didinti gamybą, gamtą suvokti tik kaip paprasčiausią šaltinį gamybai, spekuliacijai ir tarptautinių monopolijų veiklai (tada sakoma, kad gamta mums keršija). Antruoju atveju antilėmėjas yra diktatoriška, autoritarinė ir/arba hegemoninė galia, daranti viską, kad kitokios politinės ir visuomeninės santvarkos žlugtų. Abiem atvejais antilėmėjas yra tas, kuris kursto ir skatina pasaulinį visos žmonijos karą prieš save pačią.

Ir pabaigai reikia pabrėžti, kad šiuo metu intelektualų diskusijos sukasi apie vertybių hierarchiją, apie tai, kas svarbiau: sveikata ar ekonomika (ar gamyba ir darbas, ar vartojimas ir pramogos etc.). Tačiau vis stipriau girdėti balsų, raginančių atmesti tas pernelyg supaprastintas opozicijas, kad sveikata netaptų pačia aukščiausia vertybe, nes tai apverstų visas aksiologines mūsų civilizacijų sistemas, kuriose sveikata nėra Ta, pati aukščiausioji vertybė, o tik viena esminių sąlygų išgyventi. Be to, tam, kad sveikata netaptų tuo galutiniu civilizacijos ir visuomenės tikslu, visur pasaulyje stengiamasi iškelti tokias alternatyvias vertybes: solidarumą, savitarpio pagalbą, atsidavimą, aukojimąsi, o kur dar tarpžmogiškų santykių perkėlimas į skaitmeninę erdvę ir visokie kitokie naujai išrandami būdai, kaip žmogui „patirti bendrumą“. Diskutuodami apie vertybių hierarchiją, mes imame suprasti, kad viena aksiologine sistema jau tapo kritikuotina arba yranti ir kad kyla būtinybė atrasti kitą. Tarp tų dviejų sistemų, senos ir naujos, sveikata tik laikinai tampa pačia aukščiausia vertybe, tačiau mes neabejojame, kad taip bus labai neilgai, nes priešingu atveju tai reikštų susitaikyti su žmogaus civilizacijos pabaiga, o tada mes pajėgsime tik „apsisaugoti“ ir nieko daugiau…

Bus daugiau

Profesoriaus Kęstučio Nastopkos įžvalgas apie pandemijos iššūkį skaitykite čia

Iš prancūzų kalbos vertė bei ciklą „Pandemija ir semiotika“ parengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vadovas dr. Dainius Vaitiekūnas