Produktyvumas dėl laimės, laimė dėl produktyvumo

Šie skaičiai mus gąsdina, glumina, todėl nuolat ieškome būdų, kaip pagelbėti sergantiems žmonėms, o ir sau patiems. Aplinkui dygsta psichologų kabinetai, internete daugėja savipagalbos straipsnių, leidžiamos vis naujos knygos apie meditaciją, ramybę ir sąmoningumą, psichiatrai išrašo vis daugiau vaistų. Kad tik būtume laimingesni, gyvybingesni, džiaugtumėmės pasauliu. 

Atrodo, kad laimė pastaruoju metu tapo pagrindiniu žmogaus gyvenimo tikslu. Tiesa, kokia ta laimė? Ar ji nėra individualistinė, narciziška, beveik solipsistinė? Glaudžiai susijusi su (asmenine) sėkme, įvaizdžiu, karjera? Ar ji nėra tiesiog priemonė pasiekti „svarbesnių dalykų“, pavyzdžiui, finansinį stabilumą, sėkmingą darbą, produktyvumą, būti pripažintam, gražiam, pozityviam? 

Britų sociologas Williamas Daviesas prieš keletą metų išleido knygą „Laimės industrija: kaip valdžios ir dideli verslai pardavė mums gerovę“ (angl. Happiness Industry: How Governments and Big Businesses Sold Us Well Being, 2015). Šioje knygoje jis, pasitelkdamas psichologijos ir ekonomikos istoriją, bando parodyti, kad šie du mokslai labai glaudžiai susiję. Ne veltui ekonomikos Nobelio premiją 2002 m. laimėjo psichologas Danielis Kahnemanas už tyrimus žmogaus elgsenos srityje ir pamatinio žmogaus polinkio į racionalumą kvestionavimą. Ekonomikai reikalinga psichologija tam, kad ji suprastų, kaip veikia žmonių pasirinkimai, troškimai, kokios jų preferencijos ir pomėgiai: būtent šiais atradimais remiantis ir yra kuriamas ekonomikos mokslas, toliau ekonominio augimo linkme juda (bent judėjo) industrija.

W. Daviesas knygoje prisimena vieną paprastą, bet pavaizdų ekonomikos augimo skatinimo, psichologijos ir laimės siekio susiliejimą. 2014 m. Davoso forume šalia įvairiausių ekonomistų ir pasaulio lyderių sukiojosi ir budistų vienuolis, kuris suteikė galimybę forumo dalyviams atsipalaiduoti ir kartu medituoti. Juk tai kiekvieno sėkmingo rinkos dalyvio dalis: ramybė ir produktyvumas.

Toliau pasaulyje vis labiau populiarėja įvairūs laisvalaikio praleidimo būdai darbe, pavyzdžiui, meditacijos ar žaidimų kambariai, kurie leidžia darbuotojams pailsėti darbe, kad jie vėliau būtų produktyvesni. Arba kad jaustųsi laimingi ir dėkingi savo darbdaviams, kurie taip rūpinasi jų gerove. Žmonės yra linkę dirbti nebūtinai dėl to, kad jiems tas darbas patinka, o dėl to, kad nori padėkoti besirūpinančiam darbdaviui. Taip pat egzistuoja ir „atostogų kiek nori“ politika kai kuriose didelėse įmonėse: darbuotojas gali kiek tik nori atostogauti. Deja, statistiškai atostogauja gerokai mažiau, nei jam leistų fiksuota atostogų trukmė. Šios darbdaviams patogios įžvalgos taip pat atkeliavo iš psichologijos mokslo srities. 

Pagrindinė „Laimės industrijos“ autoriaus knygos tezė kalba apie tai, jog kapitalizmo principais grįstoje visuomenėje įvairių psichologinių sutrikimų gydymas ir industrijos susidomėjimas jais nėra toks jau nekaltas. Jis atneša tam tikros naudos tiems, kurie nori, kad jų darbuotojai būtų laimingi, kad būtų produktyvūs ir atneštų daugiau pelno. Taip bandoma spręsti jau ilgą laiką trunkančią, veik įsisenėjusią darbuotojų motyvacijos ir juos kankinančios depresijos problemą. Daugelis jų nemėgsta savo darbo, laiko jį nuobodžiu, galbūt netgi nenaudingu visuomenei, tačiau aplink sklandančios idėjos teigia kitaip: laimę teikia darbas, produktyvumas, o jaustis gerai – reiškia daug sėkmingai ir gerai dirbti. Tad reikia suteikti žmogui bent kiek laimės.

W. Daviesas atstovauja kairiajai mąstymo krypčiai: jis gana aiškiai susitelkia į kapitalizmo kritiką, knygoje gausu išvadų apie tai, kad didelės korporacijos ir vyriausybės kaip nors sąmoningai (dažnai knygos tonu numatomas ir jų piktavališkumas) bando mus, kaip darbo jėgą, pajungti didesniam produktyvumui įteigdamos vieną, o ne kitą laimės sampratą. Nepaisant knygos „kairuoliškumo“ (jis savaime nėra blogis, tačiau kartais apsiriboja pernelyg paprastomis ir schematiškomis išvadomis), ji kelia labai įdomių ir savalaikių klausimų apie mūsų susidomėjimą savo pačių gera savijauta ir kodėl mums to reikia. Kodėl pastaruoju metu taip dažnai „skaičiuojame“ laimės kiekį visuomenėje? Kokią laimės sampratą daugelis mūsų nešiojasi savo galvose? Kodėl būtent tokią? Ar ji tikrai tokia, kokia galėtų būti? Ar įmanoma apie laimę mąstyti kitaip? 

Anot W. Davieso, dar nuo britų filosofo Jeremy Bethamo laikų pasaulis (ypač JAV ir Jungtinė Karalystė) yra įsitikinęs, kad patys pagrindiniai žmogų motyvuojantys dalykai yra jo jaučiamas skausmas ir malonumas. Abu šiuos dalykus galima išoriškai (dabar jau ir labai pažangiai, žiūrint į „objektyvų“ vaizdą, t. y. žmogaus smegenis) matuoti. O matuojant apskaičiuoti patį didžiausią kiekį malonumo didžiausiam skaičiui valstybėje gyvenančių žmonių – maždaug taip skamba žymusis J. Benthamo utilitarizmo principas. 

Tokio mąstymo pagrindinė prielaida: jeigu galėtumėte matyti išoriškai, kas žmogui kelia malonumą, o kas skausmą, tuomet galėtumėte kaip politikos formuotojai piliečius kreipti tomis kryptimis, kuriomis, įsivaizduojame, turėtų judėti geros valstybės gyventojai. Svarbu suprasti, kad J. Benthamas nelabai pasitikėjo žodžiais, t. y. tuo, kaip kiekvienas iš mūsų apibūdina savo skausmą ir malonumą, todėl ieškojo tam tikrų išorinių matavimo būdų, kurie galėtų padėti suprasti valstybės piliečius, išmatuoti jų laimę ir skausmą ir taip sukurti gerai funkcionuojančią valstybę. 

Ši J. Benthamo vizija galėtų atrodyti kiek distopiška, tačiau, anot W. Davieso, yra paplitusi šiuolaikiniame pasaulyje: daugelis elgsenos psichologijos (angl. behavioural psychology) ir pozityviosios psichologijos atstovų kalba apie tai, jog žmogų galima kaip nors pajudinti, savotiškai „niuktelėti“ (angl. nudge), sukurti kokią nors strategiją paskiram buvimui ir jo bendrabūviui su kitais žmonėmis tam, kad jis ir visa visuomenė būtų laimingesnė ir sėkmingesnė (žinoma, produktyvesnė). 

Pozityvioji psichologija „dirba“ su individualiu žmogumi: pavyzdžiui, sako jam, kad kiekvieną rytą pasiklojus lovą gyvenimas šiek tiek pagerės, kad jis pats yra savo gyvenimo šeimininkas. Tiesa, kartais tokios pozityviosios psichologijos mantros atrodo kiek kvailos, kai susiduria su realiomis žmonių skurdo problemomis: pavyzdžiui, kai nėra net lovos, kurią būtų galima pasikloti. Vadinasi, nė kiek nesprendžia įsisenėjusių, sudėtingų struktūrinių problemų, o kartais lieka tik kaip jas dangstantis rūkas. O štai elgsenos psichologija mąsto apie įvairius struktūrinius pokyčius valstybėje, įmonėje ar kokiame nors žmonių bendrabūvio mechanizme, kad tie pokyčiai galėtų padėti mechanizmui (rečiau žmogui) veikti geriau, sėkmingiau, produktyviau. Šiame mechanizme žmogui dažnai pažadama ir laimė. 

Unsplash.com nuotrauka

Eksperimentuodama su laimės industrijos ir kasdienės laimės individualiam žmogui ir visai visuomenei apskaičiavimo tema, neseniai į mobilųjį telefoną įsidiegiau programėlę „Happiness“ (liet. laimė). Ši programėlė yra viena iš daugelio, kuri įvairiems geriems tikslams (pavyzdžiui, visuomenės tyrimams) renka informaciją apie mus ir taip bando suprasti, kaip veikia visuomenė, kas ją daro laimingą. 

Skirtingai nei vienas „Cambridge Analytica“ skandalo veikėjų feisbukas, „Happiness“ programėlė duomenis apie psichologinę sveikatą renka programėlės turėtojui žinant. Jūs pats „atsiduodate“ mokslui. Maždaug keturis kartus per dieną programėlė paklausia: „Kaip jaučiatės?“ Tam, kad mokslininkams būtų patogiau ir lengviau tyrinėti bendrai skaičiuojamą žmonių savijautą ir daryti kokias nors išvadas, atsakymas yra įvedamas: skalėje nuo blogai iki puikiai jūs pasirenkate, kaip jaučiatės, papasakojate, ką veikiate, kur esate, ar su kuo nors bendraujate, ar manote, kad dabar jūsų atliekama veikla yra prasminga ir apskritai vertinga atlikti. Neįmanoma į klausimą atsakyti daugiau nei anketoje užsibrėžti žodžiai: „atvirų“ klausimų nėra. Taip tiesiog lengviau išmatuoti, agreguoti, daryti išvadas ir turėti platų visuomenės vaizdinį. 

Šie įvardyti būdai ir ištisi mokslo konglomeratai, matyt, tam tikra prasme veikia ir gali suteikti kuo didesnį kiekį laimės kuo didesniam skaičiui žmonių, tačiau juose pamirštamas vienas labai svarbus dalykas: žmogaus individuali, tik jam vienam būdinga, įvietinta ir įterpta į laiką perspektyva. Žmogaus vidinė būsena ir jo kaip unikalaus asmens jausenos. Atrodo, kad, norint išmatuoti individualaus žmogaus ar visos visuomenės laimę, perkeliame ją į kažkur kitur, nei yra pats žmogus, t. y. jo laimė tampa ne integralia asmens būsena, o veikiau kokio nors kito žmogaus sukurto aparato ar matavimo vieneto dalimi. Žmogaus sugebėjimas, teisė nuspręsti, kaip iš tiesų atrodo jo laimė ir kokia ji turėtų būti, persikelia kažkur kitur. Jis netenka savo galios, savo teisės spręsti. 

Tokiu atveju kur kas lengviau tampa laimę paversti jos pakaitalu arba kokiu nors kitu dalyku: produktyvumu, finansine sėkme, daiktais, sėkme darbe. Kitaip tariant, ne laimė kaip tokia tampa pagrindiniu mūsų siekiu, o veikiau kas nors kitas. Jei esame laimingi, patenkinti, vadinasi, esame kur kas produktyvesni, mums lengviau būti sėkmingiems. Ypač jei laimę siejame su sėkme. Norime susitvarkyti savo vidinę būseną. Bet ne dėl vidinės būsenos arba tikro noro jaustis laimingiems, o veikiau dėl to, kad pasiektume kokį nors tikslą. 

Taip galbūt atsitinka dėl to, kad dažnai negalvojame apie tai, kodėl esame ar galime būti laimingi. Dažnai perkeliame savo galėjimą apsispręsti, kas yra laimė, kur nors kitur: galbūt mums pasakys psichologas, galbūt tėtis, galbūt mama, galbūt draugas, galbūt mylimasis, galbūt koks nors mokslininkas, pasižiūrėjęs į smegenų nuotrauką, kai patiriame laimę ir džiaugsmą: „Štai, jeigu sportuosite ir gersite šituos vaistus, būsite laimingas, nes jūsų smegenys yra vienokios ar kitokios.“  

Nusprendžia kažkas kitas, o ne mes patys. Ir mes toliau ieškome atsakymų kažkur kitur, už savęs. Mums sunkiai sekasi susigrąžinti sau galimybę ir teisę spręsti apie tai, kas yra mūsų laimė, ką reiškia būti laimingam, kas tikrai mums yra gera ir naudinga.