2020 05 20

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Režisierius O. Koršunovas: „Mes visi esame Mirandos“

Režisierius Oskaras Koršunovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

OKT/Vilniaus miesto teatras mini gyvavimo dvidešimtmetį. Karantino metu interneto svetainėje buvo pristatytas virtualių spektaklių peržiūrų ciklas, kurį baigė pagal Williamo Shakespeare‘o pjesę „Audra“ 2011 m. sukurtas spektaklis „Miranda“, pelnęs daugybe apdovanojimų pasaulyje ir Lietuvoje – Auksiniais scenos kryžiais įvertintas režisierius Oskaras Koršunovas, pagrindinio vaidmens aktorė Airida Gintautaitė, muzikos autorius Antanas Jasenka.

„Mirandos“ reikšmių kontekste – pokalbis su režisieriumi OSKARU KORŠUNOVU, jo kūrybinės veiklos trisdešimtmetis kaip laisvė nelaisvėje, kaip išlaisvėjimas žmogaus, menininko, kūrėjo, padiktuotas vidinės reikmės, noro pažinti nepažinų pasaulį.

„Miranda esu aš pats“

Režisieriau Oskarai, pasidalinkite, kaip gimė Jūsų Williamo Shakespeare‘o „Audros“ interpretacija, pati idėja (tiek galvojant apie veiksmo vietą, laiką – sovietmečio realybę, tiek žvelgiant į Mirandą – negalios kūną ir sielos laisvę) pasaulį sutalpinti mažame ir kartu tokiame turtingame, atstojančiame visa ką bute.

Viskas prasidėjo nuo to, kad mane pakvietė į Islandijos nacionalinį teatrą statyti Shakespeare‘o „Audrą“, kurioje Prospero sala yra labai pasakiška, pilna stebuklinių personažų. Tai, matyt, pastūmėjo islandus rinktis „Audrą“ ir kviesti mane, nes jų gyvenama sala – Islandija – pagrįsta mitiniais pasakojimais, ji tokia panaši į Prospero salą. Kiekvienas islandas šiame pasaulyje jaučiasi kaip savotiškas Prosperas, gyvenantis savitą, ganėtinai atskirą nuo išorinio pasaulio gyvenimą.

Taigi Islandijos nacionaliniame teatre pastačiau „Audrą“ kaip pasakišką fejeriją, kaip dažniausiai ir statoma Shakespeare‘o „Audra“. Vitas Narbutas sukūrė fantastišką scenografiją, salą pavaizdavo kaip rūmus, kaip išvirkščią teatrą, visi personažai buvo kaip teatro, o kartu ir mūsų pasąmonės gyventojai. Princesė Miranda – gražuolė, kuri išteka už princo, ir viskas baigiasi laimingai. Prosperas, tapęs praktiškai pasaulio valdovu, savo valdovo misijos, pareigų, visų su tuo susijusių galimybių atsisako, netgi savo stebuklingosios knygos, ir tampa visišku atsiskyrėliu.

Beje, „Audra“ yra paskutinė Shakespeare‘o pjesė, kuria jis užbaigė savo gan trumpą, bet labai intensyvų gyvenimą teatre; ši pjesė tarsi apibendrina visą jo kūrybą. Shakespeare‘as, kaip ir Prosperas, atsisakė savo dramaturginės knygos ir „Audra“ padėjo paskutinį tašką.

Taigi Islandijos nacionaliniame teatre buvo, sakykime, normalus, konvencionalus pastatymas, gražus ir stebukliškas, visiems labai patikęs, tačiau aš likau frustruotas. Supratau, kad neatsakiau į esminius dalykus, užkoduotus šioje pjesėje. „Audra“ laikoma pačia paslaptingiausia Shakespeare‘o pjese, neįmenama mįsle. Ėmiau galvoti, kad vis dėlto šioje pasakoje neatsiskleidžia tikrasis Shakespeare‘o „Audros“ turinys, tos mįslės, Shakespeare‘o pjesės metafizika, svarbiausios temos: valdžia, nelaisvė, laisvė, galimybė net būnant nelaisvėje susikurti laisvą kūrybos pasaulį.

Pradėjau mąstyti, kas esmingo „Audroje“, ir supratau, kad šią pasaką reikia perkelti į dabartį, iš pasakos plotmės persikelti į realiąją. Taip po truputį gilindamasis suvokiau, kad visų pirma Prosperas buvo ištremtas, jis – buvęs valdovas, pasodintas į valtį ir išplukdytas kartu su dukra, tapo disidentu negyvenamoje saloje, kurioje realizavo savo fantazijas, magišką požiūrį į pasaulį ir žmogų. Ėmiau ieškoti analogijų, ir taip atsirado disidentas, atpažįstamas mūsų terpės žmonėms. Tarybinis disidentas, tarybinis inteligentas, tarybinis rašytojas, kuris galėjo rašyti tik į stalčių ir neturėjo galimybės reprezentuoti savojo pasaulio matymo visuomenėje.

Tokių disidentų buvo, ir asmeniškai jų pažinojau, lankiausi jų namuose, virtuvėse; jie iš tikrųjų gyveno kaip tam tikrose salose, jų namai buvo jų salos, kur skaitydavo uždraustas knygas, rašydavo uždraustus tekstus, gyveno atskirtyje. Mes visi tuo laiku buvome savotiški disidentai. Tokiu būdu atsirado sala – tarybinio disidento, inteligento kambarys, mums atpažįstamas iš tipinių baldų, knygų, plokštelių, interjero – tai ir tapo tąja Prospero sala.

Antrą kartą statydamas ir permąstydamas „Audrą“, nors pjesėje yra ir kitų įdomių personažų – ir Kalibanas, ir Arielis, vis dėlto redukavau kūrinį. Pati Miranda pjesėje išties mažai aprašyta. Ji pateikiama kaip naivi, pasaulio visiškai nepažįstanti mergaitė, kuri išaugo saloje gyvendama tik su tėvu. Išorinį pasaulį ji atsimena labai blankiai, vos kelis epizodus; ji niekados nematė netgi jokio kito žmogaus, išskyrus tėvą, tad, kai Miranda pamato princą, ji pamato ir pirmą svetimą vyrą, žmogų apskritai.

Mirandos personažas tarsi neišplėtotas Shakespeare‘o „Audroje“, bet viskas sutelkta į ją, visi Prospero veiksmai, tai, kad jis ne skandina savo priešus, bet juos gelbėja, kad atsidurtų saloje, taip pat princas, – viskas sutelkta į Mirandą ir jos ištekinimą. Tai tipinė alchemikų svajonė – pasaulį sutvarkyti teisingomis vedybomis, kai geroji princesė išteka už gerojo princo ir jie tampa viso pasaulio valdovais. Tai ir pasiekia Prosperas – šiomis vedybomis sujungiami du stipriausi to meto pasaulio miestai, taip įsiviešpatauja teisingo pasaulio valstybės – teisingo pasaulio modelio utopija. Tačiau visos Prospero kūrybinės jėgos sutelktos į Mirandą.

Tai suvokęs ėmiau gilintis, kodėl vis dėlto tokia svarbi Prosperui yra būtent Miranda, jos ištekinimas, kas apskritai per unikumas Miranda, nes ji pati nėra veikiama jokių išorinių įtakų, ji suformuota tėvo jai perteiktos pasaulio vizijos. Mąsčiau – kaip nieko nemačiusios, prie salos pririštos Mirandos esatį realizuoti apčiuopiamai, kūniškai, kaip parodyti jos pasaulio ribotumą ir kartu unikalumą, kylantį iš ribotumo? Kaip suvokti ir perteikti jos begalinę laisvę, esančią prigimtinėje nelaisvėje, kai jai perteikta tėvo pasaulio vizija? Taip galvojant, jau dirbant su Airida Gintautaite, po truputį atsirado neįgalios mergaitės, kuri svajoja tapti balerina, įvaizdis; Miranda negali vaikščioti, bet svajoja tapti balerina, o tėvas, disidentas, jai skaito pasakas.

Tiesą pasakius, mano pažintis su pasauliu irgi prasidėjo tėvo man skaitomomis pasakomis, esu suformuotas pasakų, kurias man skaitė tėvas, tad savotiškai Miranda esu aš pats, o Prosperas – mano tėvas. Taigi Prosperas pasakodamas (kaip ir mano tėvas, kuris, tiesą pasakius, ne tik pasakodavo, bet ir skaitydamas vaidindavo) pradeda skaityti Mirandai Shakespeare‘o „Audrą“. Tas disidentas, savotiškas tarybinių laikų Prosperas, skaito Prospero knygą Mirandai ir suvaidina visus personažus. Jis virsta Kalibanu – vitališku gaivalu, kuriuo gali reikštis įvairus blogis, kuris galbūt netgi nėra blogis, o tik mūsų kultūriškai taip suvokiamas, – pati Miranda bando tą gaivalą pažaboti.

Yra užuomina, kad galbūt Kalibanas ją prievartavo. Mūsų spektaklyje užsimenama, kad Mirandą galėjo prievartauti ir tėvas. Taip susiformavo, rodos, labai tolimas Shakespeare‘o salai mūsų modernios salos vaizdas, bet, kad ir kaip keista, visa tai tarsi atrišo maišą, ir pasakiškos prasmės ėmė įgauti realų kūną. Mirandos vaizdinyje susijungia realybės, ji išgyvena ir Kalibano prievartą, ir baisią prievartą Arielio, kurio laisvė yra visiškai pažabota, nes jis turi tarnauti Prosperui, kuris, viena vertus, yra visagalis stebukladarys, filosofas, kita vertus – diktatorius, pažabojęs laisvės salą.

Taigi pasakojime Miranda įgauna laisvę, ji tarsi susilieja su Arieliu, pati savo mentaliniu kūnu tampa juo, ta savo svajonių šokančia balerina. Taip kūrėsi mūsų spektaklio prasmės, ir jos iš tikrųjų ėmė sąveikauti su tikrosiomis Shakespeare‘o „Audros“ prasmėmis, kurios kalba apie totalitarizmą, valstybę, kūnišką ir dvasinę nelaisvę, apie neįmanomumą judėti, tiesiogiai pažinti pasaulį, kai belieka jį pažinti savo fantazija, sapnais, leistis į pasąmonę, kuri vis dėlto siejasi su viso pasaulio istorine patirtimi.

Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Miranda“. Aktoriai Povilas Budrys ir Airida Gintautaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Miranda“. Aktorė Airida Gintautaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Miranda“. Aktorė Airida Gintautaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Labai toli buvo nukeliauta – nuo Mirandos, kaip pasakiškos princesės, gražuolės, iki tikrosios Mirandos – tokios, kokie mes ir esame. Viena vertus, tai labai paradoksalus įvaizdis, kita vertus – jis kaip tik iškoduoja tikrąją Mirandą. Tai yra nelaisvėje gimstačią laisvės idėją.

Laisvė nelaisvėje

Kaip gimė Mirandos ir balerinos paralelė, būtent toks vaizdinys įprasminti negalios kūno sielos laisvę?

Kūryba teatre visuomet yra kolektyvinė, bet iš esmės tai yra mano pirminė idėja, kaip ir tokio spektaklio apskritai, kuriame vaidina tik du žmonės. Viskas prasidėjo nuo esminės temos – ar įmanoma laisvė nelaisvėje, ar gimusi laisvė nelaisvėje gali tapti tokia didelė, kad nugalėtų nelaisvę – kad vidinė laisvė nugalėtų išorinę? Tai buvo pagrindinė mintis, dėl ko ėmiausi šio spektaklio, dėl ko kviečiausi ir Airidą, nes reikėjo labai plastiškos ir kartu intravertiškos aktorės, o intravertiškos aktorės retai kada būna raiškios. Airida turi šią savybę – būdama intravertiška gyvenime ir netgi scenoje, ji vis dėlto sugeba būti labai raiški ir ekspresyvi, ji gali būti ir subtili, ir labai plastiška, todėl pasirinkau būtent ją ir neprašoviau.

Airida sukūrė unikalų vaidmenį, kuris nėra fizinio neįgalumo pavaizdavimas arba tik labai tikslus suvaidinimas, ji perduoda mintį, kad dažnai laisvė gimsta nelaisvės aplinkybėmis, kad galbūt tikroji laisvė tik ir gimsta nelaisvėje, ir dėl to žmonės, nors praradę tam tikras jiems būdingas galimybes – kūniškas ar susijusias su kokiomis nors išorinėmis jėgomis, nors yra įkalinti, tačiau įgauna tikrąją laisvę.

Tai nėra vien tik Mirandos istorija – mes visi esame Mirandos, mes visi esame įkalinti, mes visi esame nelaisvėje. Visos valstybės, netgi demokratiškiausios, valdo pasaulį jį disciplinuodamos. Disciplinuodamos laisvę. Galime prisiminti modernybės filosofus, tokius kaip Michelis Foucault, Gilles’is Deleuze’as, Jacques’as Derrida, kurie kalba apie disciplinavimą, baudimą ir t. t. Mes visi, tuo labiau žmonės, gyvenę totalitarinėse visuomenėse, tai gerai pažįsta. Dar subtiliau disciplinavimas veikia, tarkim, liberaliose ir demokratiškose šalyse. Disciplinuojami tokiose visuomenėse laisvę, kaip didžiausią Dievo dovaną, iš karto prarandame ir esame priversti būti savo atskirose salose, nes mums daug kas uždrausta, esame stigmatizmuoti to, kas yra normalu ar nenormalu, – mums tai aiškinama nuo vaikystės.

Mirandos įvaizdis, jos egzistencija iš tikrųjų nėra tik stebėjimas tokio keisto ir nevisaverčio gyvenimo – ne (!), mes atpažįstame savyje Mirandas, apribotas judėti laisvėje. Galime identifikuotis su Miranda, jos absoliučios laisvės noru, noru savarankiškai atsistoti ant kojų. Labai toli buvo nukeliauta – nuo Mirandos, kaip pasakiškos princesės, gražuolės, iki tikrosios Mirandos – tokios, kokie mes ir esame. Viena vertus, tai labai paradoksalus įvaizdis, kita vertus – jis kaip tik iškoduoja tikrąją Mirandą. Tai yra nelaisvėje gimstačią laisvės idėją.

Šio spektaklio didysis atradimas – tai, kad Miranda yra pati žmogiškoji siela. O teatro esmė yra kūnu įvaizdinti nematomą sielą; todėl tam tikra prasme šis mano spektaklis yra konceptualiausias, parodantis, kad teatre siela gali įsikūnyti. Mirandos fizinis luošumas parodo mūsų sielos luošumą, o mūsų socialinėje tikrovėje siela kitokia ir negali būti; ir mes – tik mes (!) asmeniškai – galime savo sielai įduoti laisvę – galimybę pakilti, kaip kad Miranda atsistoja su savo išsvajotais baleto bateliais. 

Minite savo teatrinės kūrybos trisdešimtmetį, tad „Mirandos“ akivaizdoje – kiek jaučiatės esąs laisvas kaip kūrėjas?

Aš, kaip ir ta Miranda, kaip menininkas, gyvenu savo saloje ir laisvas – tiek, kiek man pasiseka iš jos ištrūkti. Laisvas apskritai esu tiek, kiek būdamas toje saloje suprantu visą pasaulį. Kitaip tariant, mano laisvė prasideda, kaip ir Mirandos – nuo savo nelaisvės supratimo. Laivę įvertini tik suvokęs, kad esi nelaisvas. Iš tikrųjų ne taip jau paprasta suvokti savo nelaisvę ir ribotumą. Pirmiausia reikia pradėti mąstyti, fantazuoti, bandyti kaip nors suvokti pasaulį.

Taigi nelaisvės, ribotumo suvokimas mane ir daro laisvesnį, ne tokį ribotą. Čia, matyt, ir glūdi kūrybinė aistra, jos esmė. Didžiausias kūrybos motyvas yra nuolatinis bandymas išsilaisvinti, išlaisvėti ir atsistoti ant savo kojų. Man, kaip menininkui, Mirandos situacija, jos savotiškos atskirties suvokimas ir žinojimas, kad egzistuoja nepažinusis pasaulis, kurį norisi suvokti, nors ir esi nuo jo atskirtas, yra didžiausias kūrybinio įkvėpimo šaltinis.

Režisierius Oskaras Koršunovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Palinkėsiu savo teatrui išsivaduoti iš karantino nelaisvės, iš tos totalinės pandemijos primestų sąlygų, kuriose, beje, netgi demokratiškos valstybės pradeda veikti kaip totalitarinės, valdžia, nors atlieka reikalingas funkcijas, bet kartu ir viršija arba nori viršyti savo įgaliojimus, pasinaudodama esama situacija.

„Mirandos“ suvoktis ir meilė

Ką „Miranda“ atskleidė Jums apie šiuolaikinę visuomenę – žiūrovus Lietuvoje ir užsienyje? Kiek norėta ir sugebėta leistis į Mirandos pažinimo istoriją?

Šis spektaklis susilaukė ypatingų žiūrovų. Jis galbūt netapo tokiu, kokie yra kai kurie kiti mano darbai, virtę smarkiai lankomais savotiškais hitais, tačiau „Miranda“ sutelkė savitus žiūrovus, ir jie labai mylėjo šį spektaklį, žiūrėjo ne kartą. Vis dėlto tai sudėtingas spektaklis, vien jau pačios Mirandos kančias kai kuriems buvo nelengva stebėti. „Miranda“ – gilus, filosofiškas darbas, kuriuo apmąstomi esminiai dalykai: laisvė ir nelaisvė, valdžia, apskritai galimybė išlikti savimi. Spektaklyje mažos mergaitės, mažos ląstelės, mažo kambarėlio vaizdiniais tarsi pro rakto skylutę galima pažiūrėti į viso pasaulio sandarą, kaip yra Prospero saloje.

Galvojant ir apie sprendimo, ir visų sferų, kurias bandoma aprėpti, sudėtingumą, nuostabu, kad spektaklis tapo artimas žiūrovams, kurie nėra išskirtiniai intelektualai. Pokalbiuose su jais pajutau didesnį įsigilinimą ir supratimą negu teatro kritikų parašymuose ar neparašymuose, jiems galvojant, kad tai per daug nišinis pastatymas. Žiūrovai parodė, kad taip nebuvo.

„Miranda“ plačiai aprašyta, labai teigiamai įvertinta užsienyje, sėkmingai gastroliavo festivaliuose. Įdomu, kad, rodos, Lietuvos kritikams turėjo būti lengva suprasti ir atpažinti paraleles, metaforas, simbolius, nes daugelis jų gyveno sovietiniame pasaulyje, kurio tiesioginių nuorodų pilna spektaklyje, tačiau daug geriau jis buvo suvoktas Vakaruose, tokiose šalyse kaip Švedija, Norvegija, Prancūzija. Tikėjausi, kad kaip tik „Mirandą“ geriau supras, tarkim, Rusijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, bet įvyko atvirkščiai, būtent Vakarų pasaulis labai stipriai atkreipė dėmesį į visas tas aktualijas. Apskritai Vakarai, nors nėra išgyvenę tokios nelaisvės kaip Rytų Europa, labiau suvokė metafizinę nelaisvės dimensiją. Jie visados kalba apie laisvę, kovoja už ją, todėl, matyt, ir šį spektaklį labai gerai suprato. Taigi galima sakyti, kad tikrosios savo intelektualiosios interpretacijos „Miranda“ sulaukė Vakarų festivaliuose. Nors žiūrovų meilės jai netrūko ir Lietuvoje. 

Oskaro Koršunovo teatrui – dvidešimt, ko linkite savo teatrui?

Palinkėsiu savo teatrui išsivaduoti iš karantino nelaisvės, iš tos totalinės pandemijos primestų sąlygų, kuriose, beje, netgi demokratiškos valstybės pradeda veikti kaip totalitarinės, valdžia, nors atlieka reikalingas funkcijas, bet kartu ir viršija arba nori viršyti savo įgaliojimus, pasinaudodama esama situacija. Taigi savo teatrui ir visiems, kurie dabar esame savotiškoje tremtyje, savotiškoje izoliacijoje, savotiškoje Prospero saloje, pagaliau kaip tam Arieliui, kuris negali skraidyti, kuris, viena vertus, yra visagalis, kita vertus – visiškai apribotas, – dabar ir teatras toks – Arielis nelaisvėje, – pakilti į savo skrajojimo erdves. Tikiu, kad šita nelaisvė baigsis ir teatras galės kurti, prasmingai susitikti su išsiilgusiais žiūrovais.