2020 05 21

Gediminas Zelvaras

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Teologas G. Saulytis: „Visiems, kurie tiki, teks sekti Abraomo pėdomis“

Giedrius Saulytis. Lino Atgalainio nuotrauka

Norėdami suvokti, kas yra tikėjimas, turime papasakoti tai, kas iš pradžių paliudyta Senajame Testamente. Ypatinga vieta tenka Abraomui, mūsų tikėjimo tėvui. Jo gyvenime nutinka sukrečiantis dalykas: jam žodį taria Dievas, apsireikšdamas kaip kalbantis ir jį vardu pašaukiantis Dievas. Tikėjimas susijęs su klausymusi. Abraomas neregi Dievo, bet girdi Jo balsą. Šitaip tikėjimas įgyja asmeninį pobūdį. Dievas pasirodo ne kaip tam tikros vietos ir ne kaip su tam tikru šventuoju laiku susijęs Dievas, bet kaip asmens Dievas, būtent Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, gebantis užmegzti ryšį su žmogumi ir sudaryti su juo sandorą. Tikėjimas yra atsakas į žodį, mus asmeniškai užkalbinantį, atsakas į „Tu“, pašaukiantį mus vardu. (Benediktas XVI, Lumen Fidei.)

Ką reiškia tikėti? Nuo ko prasideda tikėjimas? Ar tikėti – tai mintinai žinoti dogmas bei moralinius principus bei juos pavyzdingai skelbti bei vykdyti? Net jei priimtume šį apibrėžimą kaip teisingą, galbūt jo nepakanka? Kuo ir kaip tikėjo mūsų tikėjimo tėvas Abraomas? Ko galime pasimokyti iš jo pavyzdžio?

Apie tai interviu mintimis dalijasi Giedrius SAULYTIS – teologas, publicistas, ne vienos knygos autorius. Jis šiuo metu verčia apaštalo Pauliaus laiškus Lietuvos Biblijos draugijos organizuojam Naujojo Testamento vertimui.

Pradžioje pamėginkime skaitytoją įvesti į erdvę ir laiką, kuriame gimė ir buvo pašauktas Abramas (vėliau Abraomas). Kuo specifinis religinis bei kultūrinis Mesopotamijos Ūro pasaulis? Ar teisėtai Abraomas vadinamas protėviu visų monoteistinių religijų išpažinėju?

Senovės Artimųjų Rytų tyrėjų nuomone, Abraomas gyveno maždaug III tūkst. pr. Kr. pabaigoje ar II tūkst. pr. Kristų pradžioje. Tikslios datos, be abejo, neturime. Tačiau žinome, kad Pradžios knygoje minimas Ūro miestas, iškilęs Pirmosios šumerų dinastijos metu, tikrai egzistavo. Jo griuvėsiai, datuojami trečiosios Ūro dinastijos laikotarpiu (2112–2004 pr. Kr.), yra išlikę iki mūsų dienų. Taigi Abraomo tėviškė yra dabartiniame Irake. Archeologiniai kasinėjimai patvirtina, kad Abraomas gyveno pasiturinčioje ir raštingoje visuomenėje. Kodėl jo tėvas Terachas paliko Ūro miestą, galime tik spėlioti. Pasak Juozapo Flavijaus, tokį sprendimą paskatino jo sūnaus Harano, Abraomo brolio, mirtis. O evangelistas Lukas, perpasakodamas Stepono pamokslą, mini, kad Dievas pasirodė Abraomui jau Mesopotamijoje (Apd 7, 2). Išeitų, kad Dievas pašaukė Abraomą, dar šiam gyvenant Ūre.

Kad ir kaip būtų, akivaizdu, kad Abraomas iš miestiečio virto klajokliu. Taip gyveno ir kiti Izraelio patriarchai – Izaokas bei Jokūbas. O Abraomo sūnėnas Lotas, palikęs Ūrą drauge su Abraomu, nusprendė apsigyventi arčiau klestinčių Sodomos ir Gomoros miestų. Jiems griūnant, Loto žmona virto druskos stulpu, įspėjančiu nesidairyti atgal (Pr 19, 26; Lk 17, 32). Tokiu būdu Pradžios knygos autoriai miestą-karalystę kaip žmogaus galios ir saugumo išraišką priešpriešina anapusiniam Dievo miestui. Dievo žmonės šioje žemėje tėra svečiai ir keleiviai, priebėgą atrandantys Dieve ir, pasak Laiško hebrajams autoriaus, siekiantys geresnės tėvynės – „miesto su pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas“ (Hbr 11, 10).

Didysis Ūro ziguratas, Irakas. Wikipedia.org nuotrauka

Iki mūsų dienų išlikusi pagoniška šventykla, Ūro ziguratas, liudija ir kitą Abraomo tikėjimo aspektą. Dievo potyris jam atskleidė žmogaus susikurtos gamtos religijos ribotumą. Įstabūs iki mūsų dienų išlikę Mesopotamijos raštai – Enuma Eliš ir Gilgamešo legenda atspindi intensyvias to meto žmonių dvasingumo paieškas, sprendžiant gyvenimo darnos ir nemirtingumo klausimus. Iš septynių aukštėjančių pakylų pastatytas Ūro ziguratas įkūnija Abraomo amžininkų siekį pakilti iki dangaus. Judaizmas, o vėliau islamas bei viduramžių krikščionybė perėmė Mesopotamijos kosmogoniją, kuri dangų skirstė į septynias dangaus aukštumas. Visgi toks religinis kelias Abraomui dangaus neatvėrė. Galima tik įsivaizduoti, kaip stipriai kultūroje, persmelktoje kosmologinės religijos, turėjo skambėti Dievo žodis Abraomui: „Pažvelk į dangų ir suskaičiuok žvaigždes, jei gali jas suskaičiuoti. Tokie gausūs bus tavo palikuonys“ (Pr 15, 5).

Abraomą savo tėvu laiko tiek judėjai, tiek ir krikščionys. Nesu islamo giliau tyrinėjęs, tik žinau, kad musulmonai Abraomą vadina pranašu bei Dievo draugu, nors, be abejo, savaip interpretuoja biblinius pasakojimus, kaip antai manydami, kad Abraomas aukojo Izmaelį, o ne Izaoką.

Abraomo istorija (Pr 12–25), turtinga skirtingų įvykių, sudaro ženklią Pradžios knygos dalį. Bet bene kulminaciniu ir kertiniu krikščioniškam tikėjimui galima pavadinti 22-ą skyrių, kuriame skaitome vykstant Abraomo sūnaus Izaoko aukojimą, kuris krikščioniškoje teologijoje aiškinamas kaip būsimojo Kristaus įvykio provaizdis. Kaip galima skaityti šiuos Pradžios knygos pasakojimus nesumenkinant pačios Abraomo istorijos? Juk visada išlieka rizikos konkretų įvykį interpretuoti kaip reikšmingą simbolį, pastarajam iš įpročiu tapusio vienodo aiškinimo virstant statiška bendrybe – ir tada biblinė istorija nustoja savo gyvumo bei galimybės prakalbėti mūsų patirčiai bei santykiams.

Sutikčiau, kad neturėtume biblinių naratyvų traktuoti vien kaip mitų, turinčių tik simbolines reikšmes. Pavyzdžiui, archeologiniai sero Leonardo Wooley‘aus Ūro miesto kasinėjimai patvirtino Tvano istoriją, minimą, beje, ne tik pirmoje Mozės knygoje, bet ir Gilgamešo legendoje. Tiesa, tvanas, padalinęs Mesopotamijos civilizacijos kultūrą į du skirtingus periodus, buvo apsėmęs ne visą žemę, o Tigro ir Eufrato žemupį (maždaug 650 kilometrų ilgio ir 140 kilometrų pločio teritoriją). Be abejo, kad Mesopotamijos gyventojams tai buvo „visa žemė“, kaip, tarkime pirmame mūsų eros amžiuje Romos imperija laikyta „visu pasauliu“ (čia galime prisiminti ir Pauliaus mintį, kad Evangelija neša vaisių „visame pasaulyje“ Kol 1, 6).

Kita vertus, Senojo Testamento pasakojimai slepia pranašiškas prasmes, išsipildančias tik vėliau. Juose nemažai provaizdžių ir analogijų, į kuriuos biblistai ir atkreipia dėmesį. Prisiminkime, kad judėjai aiškina Torą midrašais – pamokymais, atveriančiais paslėptas alegorines prasmes. Paminėtini ir Filono Aleksandriečio Pradžios knygos komentarai, kuriuose vyrauja alegorinis aiškinimo būdas. Akivaizdu, kad Naujojo Testamento autoriai žinojo šiuos hermeneutinius metodus ir bent iš dalies juos perėmė, tik pridėjo esminį, kristologinį, akcentą. Pats Jėzus sako, kad turėjo išsipildyti visa, kas parašyta apie jį Senajame Testamente (Lk 24, 44).

„Izaoko aukojimas“, VI a. freska. Šv. Vitalio bazilika, Ravena.

Wikipedia.org nuotrauka

Alegorinis Šventojo Rašto metodas savo apogėjų pasiekė patristiniuose (ypač Aleksandrijos Bažnyčios tėvų) raštuose. Tenka pripažinti, kad vietomis buvo perlenkta lazda. Į tai vėliau dėmesį atkreipė Martynas Liuteris bei kiti Reformacijos biblistai. Visgi, mano manymu, visai eliminuojant alegorinį aiškinimą, Raštai prarastų savo grožį, gylį ir slėpiningumą. Todėl ne vienas šių dienų teologas pabrėžia būtinybę, aiškinant Senąjį Testamentą, turėti omeny Antrosios Šventyklos periodo tekstus, supažindinančius su tarptestamentiniu laikotarpiu vyravusiais hermeneutiniais metodais. Atkreipiamas dėmesys į vadinamąją sensus plenior prasmę – Senojo Testamento tekstuose esama prasmių, kurias suranda tik ateities kartos, o patiems autoriams jos nėra žinomos.

Manau, kad bet kuris Biblijos mylėtojas, net nesusipažinęs su šių dienų hermeneutikos problematika, pripažins, kad Šventojo Rašto tekstuose apstu analogijų bei alegorijų, kurios pagilina Dievo apreiškimą ir praplečia išganymo istoriją įstabiomis minties gijomis. Tad, atsakydamas į klausimą, manyčiau, kad atvirkščiai: paslėpti provaizdžiai ir simboliai biblinėms istorijoms suteikia gilesnių dimensijų, kurias kiekviena karta atranda iš naujo ir savaip. Dėl šios priežasties Biblija niekuomet ir nesensta.

Naujajame Testamente ne kartą minimas Abraomo tikėjimas. Laiško romiečiams 4 skyriuje randame kone fundamentalią nuorodą, kurioje Abraomas parodomas kaip kone archetipinė tikėjimo figūra ir yra pavadinamas visų tikinčiųjų tėvu. Kartą mūsų pokalbyje atkreipėte dėmesį į tai, jog bene giliausiai Abraomo tikėjimo fenomeną knygoje ,,Baimė ir drebėjimas“ apmąstė Sorenas Kierkegaardas, pavadinęs Abraomą tikėjimo riteriu. Kaip manote, ar pagrįstas toks Abraomo sureikšminimas, ir kodėl Bažnyčios minties istorijoje iki pat 1843 metų, kai pasirodė Kierkegaardo knyga, Abraomo pavyzdinė tikėjimo laikysena buvo lyg ir ištirpusi išganymo istorijos kartų kaitoje?

Lygiuotis į Abraomo tikėjimą kviečia kone visi Naujojo Testamento autoriai. Be abejo, žinomiausios vietos yra apaštalo Pauliaus Laiškuose romiečiams ir galatams, taip pat Laiške hebrajams. O Kierkegaardas, žvelgdamas į Abraomą XIX amžiaus Vakarų europiečio akimis, pamėgina įsijausti į Abraomo vaidmenį, įlįsti į jo kailį. Kaip turi jaustis žmogus, išgirdęs Dievą, kviečiantį nužudyti savo sūnų? Ką ši istorija apskritai atskleidžia apie tikėjimo prigimtį? Abraomo pasišventimas Dievui, nepriklausomai nuo aukos dydžio, šokiruoja. Tokio tikėjimo Kierkegaardas pasigenda savo dienų Bažnyčioje, o ypač universitete. Teologus jis palygina su prie lango sėdinčia pasidažiusia mergele, lūkuriuojančia pigiai parsiduoti filosofijai. Kierkegaardas yra įsitikinęs, kad tikėjimo reikia ieškoti giliau širdyje, kur ir gimsta esminiai, sakytume, egzistenciniai žmogaus apsisprendimai.

Kierkegaardas ironiškai pašiepia pamokslininkus, kurie patys netiki tuo, ką skelbia, sakydamas, kad klausytojams nieko kito nelieka, kaip tik bažnyčios suoluose miegoti. Tai matydamas, jis liūdi ir ieško išeities. Nesitenkindamas nei rafinuotu akademizmu, neigiančiu tikėjimą, nei religingumu vien proto ribose, Kierkegaardas sprendimą atranda „tikėjimo aistroje“. Jo nuomone, būtent taip tikėjo Abraomas. Jį Kierkegaardas vadina antruoju žmonių rasės tėvu ir laiko didžiausiu iš visų šventųjų: „Jis didis ta jėga, kurios stiprybė yra bejėgiškumas, didis ta išmintimi, kurios paslaptis yra kvailybė, didis ta viltimi, kurios pavidalas yra beprotybė, didis ta meile, kuri yra neapykanta sau.“

Sorenas Kierkegaardas. Mentalfloss.com nuotrauka

Tikėjimo, perkeičiančio širdį ir uždegančio dieviškos meilės aistra, siekis būdingas ne tik Kierkegaardui. Krikščioniškos minties raidoje atrastume ne vieną pavyzdį, bet, mano manymu, būtent jam pavyko labai įtikinamai parodyti, kad visiems, kurie tiki, teks sekti Abraomo pėdomis.

Laiško romiečiams 4 skyrius ir Jokūbo laiško 2, 21–26, pasitelkdami Abraomo pavyzdį, paliečia būtent nuteisinimo tikėjimu temą – bet skirtingais, atrodytų prieštaraujančiais vienas kitam aspektais. Jokūbas teigia, jog tikėjimas be darbų nevaisingas (negyvas), o Paulius akcentuoja nuteisinimą tikėjimu iki bet kokio Įstatymo darbo. Ar ši prieštara tikrai teologiškai pagrįsta? Hipotetiškai klausčiau, ar dėmesingas įsižiūrėjimas į Abraomo gyvenimą nebūtų vaisingas būdas ją spręsti?

Palyginę šiuos du teiginius – „žmogus išteisinimas tikėjimu, be Įstatymo darbų“ (Rom 3, 28) ir „žmogus išteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu“ (Jok 2, 24) – turėtume pritarti Martynui Liuteriui, kuris buvo įsitikinęs, kad tik vienas iš jų gali būti teisingas. „Kas gali tai suderinti, tam aš norėčiau uždėti savo beretę, o pats sutikčiau atsidurti kvailio vietoje“, – sako jis Užstalės pokalbiuose. Visgi, mano manymu, Paulių ir Jokūbą galime sutaikyti, juolab, kad, būdami gyvi, jie vienas antram draugystės ženklan paspaudė dešines (Gal 1, 9).

Visų pirma šių požiūrių skirtumą lemia skirtingi laiškų adresatai: Jokūbas rašo žydams, o Paulius tikintiesiems Romoje, tarp kurių buvo ir žydų, ir pagonių. Būtent turėdamas omeny pastaruosius, Paulius teigia, kad Abraomas tapo jų tėvu, „kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas“ (Rom 4, 11). Antra. Paulius siekia sudėti esminius soteriologijos pamatus, o Jokūbas atsiliepia į konkrečią pastoracinę situaciją: „Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Eikite ramybėje, sušilkite ir pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kokia iš to nauda? Taip ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“ (Jok 2, 15– 17). Trečia. Nors ir vienas, ir kitas savo argumentus grindžia Abraomo tikėjimo pavyzdžiu, tačiau minimi skirtingi Abraomo gyvenimo epizodai. Paulius rašo apie Abraomo tikėjimą dar iki Sandoros sudarymo (Rom 4, 18; Pr 5, 15), o Jokūbas (kaip, beje, ir Kierkegaardas) nurodo kulminacinį Abraomo tikėjimo kelionės tašką – Izaoko aukojimą (Jok 2, 21–24; Pr 22, 1–2).

Gediminas Zelvaras. Asmeninės feisbuko paskyros nuotrauka

Todėl, sakyčiau, esminio prieštaravimo tarp šių dviejų apaštalų teologijos nėra. Dievo akyse žmogus išteisinamas tik per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Tačiau tikėjimas turi būti išmėgintas. Abraomo išmėginimas iš jo pareikalavo pasiryžimo netekti savo viengimio, be galo mylimo, senatvėje gimusio sūnaus. O mums, kaip ir tiems, kuriems savo laišką adresuoja Jokūbas, tai gali paprasčiausi reikšti pagalbos stokojantiesiems suteikimą. Tikėjimo išmėginimas visuomet pareikalauja kokios nors brangios aukos, įrodančios, kad tikime ir mylime ne vien žodžiais.

Garsiajame Marijos pašlovinime Dievui (Magnificat), užrašytame Evangelijoje pagal Luką (Lk 1, 47–55), šlovinamo Dievo gailestingumo kontekste randame nuorodą į protėvius ir Abraomą. Ar teologiškai teisingas bei vaisingas tikėjimui būtų toks Marijos, vadinamos Bažnyčios Motina, ir Abraomo, pasak apaštalo Pauliaus esančio tikinčiųjų tėvu, sugretinimas?

Naujasis Testamentas tikrai sudaro prielaidas palyginti Abraomo ir Marijos tikėjimą. Tai, ką Paulius sako apie Abraomą, galėtų būti pasakyta ir apie Mariją. Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi ir taip tapo daugelio tautų tėvu, o Marija, nesant jokios vilties patikėjo viltimi ir tapo Dievo Sūnaus motina. Jie abu neprarado tikėjimo ir nesuabejojo Dievo pažadu, bet atidavė Dievui šlovę, įsitikinę, kad tai, ką Dievas pažadėjo, pajėgs ir įvykdyti (Rom 4, 18–21). Tiek Abraomas, tiek Marija išgirdo Dievo pažadą, pranokstantį visas žmogiškas galimybes. Abu tikėjo Dievu, atgaivinančiu mirusiuosius bei pašaukiančiu nebūtį į būtį. Nėra dvejonių, kad judviejų tikėjimas išlieka tikėjimo archetipais – tai suvokė ir pati Marija: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Galingasis, ir šventas yra Jo vardas!“ (Lk 1, 48–49).

Kierkegaardas įžvalgiai sugretina Abraomą ir Mariją, vadindamas juos „tikėjimo riteriais“, už pasiaukojimą apdovanotais „tikėjimo brangakmeniais“. Iš tiesų jie abu nuėjo panašų tikėjimo kelią. Jau minėjau, kad pradžioje Abraomas saugią miesto gerovę iškeitė į laukinę klajoklio palapinę, o vėliau, paklusdamas Dievo žodžiui, drįso pakelti peilį prieš savo viengimį sūnų, nes, pasak Laiško hebrajams autoriaus, tikėjo Dievu, prikeliančiu mirusiuosius (Hbr 11, 19). Nedvejotinai tame epizode Abraomas yra paties Dievo Tėvo, pasmerkiančio myriop savo viengimį Sūnų, provaizdis. Marija, kuriai teko malonė šį Dievo Sūnų į save priimti, mažų mažiausiai pasmerkė save didžiai gėdai, o blogiausiu atveju skausmingai mirčiai, užmėtymui akmenimis – kas gi iš kaimynų patikės, kad ji pastojo nuo Šventosios Dvasios? Todėl reikia sutikti su Kierkegaardu, kad, racionaliai vertinant, tikėjimas yra absurdiškas. Tačiau būtent tokiam „nemąstančiam“ ir pasiryžusiam priimti pažeminimą bei kančią tikėjimo riteriui yra skirtas kaip brangakmenis Dievo stebuklas. Abraomas atgavo Izaoką, Jėzus prisikėlė iš numirusių.

Aertas de Gelderis. „Abraomas ir angelai“, 1680 m. Wikipedia.org nuotrauka

Pasak Kierkegaardo, turtingas jaunuolis, minimas sinoptinėse evangelijose (Mt 19, 16–22), kuriam Jėzus liepė parduoti viską, išdalinti vargšams ir sekti jį, taip pat būtų viską atgavęs ir dar daugiau, jei tik patikėtų Kristumi. Juk Jėzus pažadėjo: „Nėra nė vieno, dėl Dievo karalystės palikusio namus ar žmoną, ar brolius, ar gimdytojus, ar vaikus, kuris jau šiuo metu negautų nepalyginti daugiau, o būsimajame pasaulyje amžinojo gyvenimo“ (Lk 18, 29–30).

Tikėjimo riteriu gali būti bet kuris iš mūsų. Tikėjimo pagimdyti stebuklai vyksta čia ir dabar, o ne amžinybėje. Nors tikinčių žmonių apsisprendimai gali atrodyti absurdiški, tačiau jie turi išliekamąją vertę. Tikėjimas, viltis ir meilė pasilieka. Ką pasiekė Abraomas? – klausia Kierkegaardas ir pats atsako: jis liko ištikimas savo meilei.