Einame iš paskos Kristui

Šveicarijos reformatų kunigas Jeanas Philippe’as Calame’as. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vasario mėnesį vykusioje Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta knyga „Atpažinti sandoros Dievą“. Su ja supažindina pats jos autorius – Evangelikų Reformatų Bažnyčios dvasininkas iš Šveicarijos, vienas iš ignaciškąjį dvasingumą puoselėjančios Gerojo samariečio bendruomenės steigėjų Jeanas Philippe’as CALAME’AS:

„Ši knyga pirmiausia skirta besirengiantiems dvasinio palydėjimo tarnystei bei norintiems sustiprinti, pagyvinti savo ryšį su Dievu. Joje siūloma labai paprasta tradicinė pagalba: pirmiausia, kaip išgyventi susitikimą su Dievu per maldą, toliau plėtojamas dvasinio palydėjimo aspektas, ypač svarbus žmonėms, kenčiantiems dėl gilių vidinių žaizdų, kurių kiekvienas galime turėti. Neretai jos tampa rimta kliūtimi mūsų dvasiniame gyvenime ir santykyje su Dievu bei žmonėmis. Išoriškai lyg ir gyvename harmoningai, o viduje jaučiamės tarsi „užblokuoti“. Vidinių traumų, kurias kartais netgi esame pamiršę, ženklai ar simptomai dažnai trukdo megzti normalius santykius ir gali turėti padarinių dvasiniam gyvenimui.

Knygos pagrindu tapo mano mokymai dvasiniams palydėtojams, kurių manęs prašė Versalyje dirbęs kunigas jėzuitas Edouardas Gueydanas. Ilgus metus vadovaudamas ignaciškosioms rekolekcijoms (tarp jų – ir ekumeninėms dvasinėms pratyboms), jis pastebėjo, kad nors jose žmogus deda pastangas atsiverti Dievo veikimui, stengiasi užmegzti ryšį su Juo, neretai jį stabdo kažkokia neįveikiama kliūtis. Kalbėdamasis su rekolektantais, t. Edouardas suprato, kad dažnai tai yra neatleidimas už patirtas nuoskaudas. Dėl to jam kilo mintis parengti tam tikrą ignaciškuoju dvasingumu paremtą vidinių žaizdų gydymo metodą, kurį pavadino „Meilės ir atleidimo keliu“. Juo keliauti padeda šio tūkstantmečio pradžioje įsteigta ekumeninė Gerojo samariečio bendruomenė, 2004 metais pirmąsias vidinio išgydymo rekolekcijas surengusi ir Lietuvoje. Galime drąsiai teigti, kad mes, bendruomenės steigėjai, šios tarnystės nesirinkome, bet buvome Dievo pasirinkti, toks buvo jo pašaukimas, – taip sakydavo ir t. Edouardas.

Esu sutikęs žmonių, kurie atvyko į rekolekcijas arba ieškojo dvasinio palydėtojo kaip tik perskaitę šią knygą. Bet ji nepakeičia patirties, išgyvenamos palydėjimo procese. Ši knyga yra tarsi padrąsinimas žmonėms, manantiems, kad jų vidinių žaizdų, kančios, problemų ir Dievo niekas nesieja. Perskaitę knygą, jie nustemba, kad Dievas ir yra tas, kuris šiuo atveju pirmiausia gali padėti, o dvasinis palydėjimas yra kaip priemonė, tarpininkavimas, kad Viešpats galėtų lengviau pasiekti vieną ar kitą mano žaizdą.“

Jean Philippe Calame ir Jūratė Grabytė Vilniaus knygų mugėje, 2020 m. Jūratės Grabytės nuotrauka

Vidinius sužeidimus gydomės ir lankydamiesi pas psichologus ar psichiatrus.

Gerojo samariečio bendruomenėje, siūlančioje vidinio išgydymo rekolekcijas ir dvasinio palydėjimo tarnystę Prancūzijoje, Šveicarijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, esame užmezgę ryšį su psichologais ir psichiatrais ir pastebiu, kaip mūsų tarnystės viena kitą papildo. Jas reikia skirti, bet ne atskirti ar supriešinti. Visada laimime, kai labiau pažįstame kitą, tai tinka kalbant ir apie šias sritis. Bendra joms tai, kad yra nukreiptos į žmogaus asmenį. O tas, kuris keliauja psichinio ar dvasinio gydymo keliu, irgi neretai pastebi, kad jam reikia ir kitos srities atstovo pagalbos. Kartais tuo pat metu naudojamasi ir dvigubu palydėjimu. Jeigu tai duoda vaisių, toks būdas tikrai įmanomas.

Kalbantis su psichologu, mezgasi tiesioginis santykis tarp jo ir paciento (palydimojo), o dvasiniame palydėjime svarbiausias yra žmogaus ryšys su Dievu. Kalbėdamasis apie gyvenimą – jo dinamiką, džiaugsmus ir problemas – palydėtojas stengiasi padėti suvokti, ar žmogus tai išgyvena kaip gyvą sandorą su Dievu. Turintieji vidinių žaizdų dažnai sako, kad niekas nesupranta, kaip jie kenčia, kad savo kančioje jie nepaprastai vieniši. Kai aš buvau atmestas, pažemintas, kaip Dievas galėjo tai leisti, kur jis tuo metu buvo? – neretai klausia jie. Mes siūlome tylioje maldoje to paklausti paties Dievo. Ir atsakymas, kurį žmonės sako išgirdę per kažkokį įspūdį, trumpą mintyse nuskambėjusį žodį ar frazę, yra toks aiškus, paprastas ir tikras, kad nekyla jokių abejonių, kad čia Dievas, parodydamas savo nuolankumą, atsiliepė. Jie tikrai žino, kad tuo metu išgyveno susitikimą su Viešpačiu ir dažnai tai padeda ne tik atleisti kitam žmogui, bet ir geriau pažinti patį Dievą – kad jis yra žmogaus sąjungininkas, kuriuo labiausiai galime pasiremti, nes jis parodo, kad iki galo supranta mūsų kančią.

Gerojo samariečio bendruomenėje niekada nepamirštame, kad pirmiausia pats Kristus ateina prie sužeistos žmonijos. Mums, kaip palydėtojams, be abejo, būtina tam tikra kompetencija ir pasirengimas, tačiau mes einame iš paskos Kristui, būdami šiek tiek už jo, nes jis vienintelis iš tiesų gali pasiekti žmogaus širdies gelmes. Mes padedame, kad įvyktų susitikimas su Jėzumi, padedame žmogui pasirengti tą susitikimą išgyventi, esame tam, kad patvirtintume, jog būtent Dievas, Šventoji Dvasia teikia reikiamą pagalbą žmogaus širdyje. Tai nėra įgytos technikos ar metodai. Pirmiausia palydėtojui būtina pačiam priimti Jėzaus širdies užuojautą, meilę ir ją perteikti sužeistam žmogui. Antra – klausymasis. Atsimenu vieną pirmųjų savo palydėjimo tarnysčių. Tai buvo labai įspūdinga asmenybė, žinomas mūsų šalies medikas, įspūdį darė jo padėtis visuomenėje, jaučiausi toks menkas. O vėliau jis dalijosi, kad jam didžiausią įspūdį padarė, kaip jo buvo klausomasi, tai kompensavo mano galimos kompetencijos stoką. Klausytis – tai tarsi kitam suteikti naują gyvenimą.

Ar šis vidinių žaizdų gydymo metodas gali padėti netikinčiam žmogui arba nekrikščioniui?

Yra daug netikinčių žmonių, bet jie smalsūs. Įsitikinę, kad siūloma ne kokia nors teorija, supranta, kad tai gali paliesti ir juos. Kartą į rekolekcijas „Mylėti ir atleisti“ atvyko žmogus, kurį paskatino didelę dvasinę įtaką jam turėjusi senyva musulmonė. Jis sakė, kad nėra netikintis, kad tiki aukščiausia jėga, kuri vadovauja žmonėms. Bet pamažu medituodamas Evangelijos scenas susidūrė su pagrindiniu jų veikėju – Jėzumi. Ne su kažkokia abstrakčia jėga, bet Dievo esme, atsiskleidžiančia per Jėzaus asmenį ir elgseną. Ir taip pamažu užmezgė pasitikėjimo santykį su Jėzumi Kristumi. Po keleto metų gavau iš jo žinių, kad laikosi puikiai.

Mano tikslas buvo šioje knygoje atskleisti, kaip žmogaus širdyje gali gimti troškimas atleisti – ne valios pastangomis, ne dėl to, kad reikia, kad taip elgtis gera ar moralu, bet kad tai kyla iš Dievo meilės mums. Labai mėgstu palyginimą su didžiule vandenyno banga, ant kurios sklendžia banglentininkas. Jį kelianti ir nešanti bangos jėga yra atleidimo jėga, kurią Jėzus, ant kryžiaus atleisdamas savo budeliams, suteikė visiems. Kai mes pasirenkame atleisti už tai, už ką kartais, atrodytų, atleisti neįmanoma, sutinkame elgtis kaip Jėzus ant kryžiaus. Drauge su juo atleisti įstengęs žmogus nepamiršta, kas yra įvykę, tačiau atleidimo galia yra gydanti ir sugrąžinanti ramybę, sugriaunanti tas užtvaras, kurios anksčiau kėlė liūdesį, nerimą, baimę, gal net žadino keršto troškimą ir trukdė megzti santykius su aplinkiniais, taip pat ir su Dievu. Dabar žmogus gyvena ramybėje, kurią skelbia Prisikėlusysis. Jis išgyvena savo Velykų – mirties ir prisikėlimo slėpinį – ir pats teikia ramybę kitiems, net ir jį sužeidusiems.

Nors esate reformuotosios Bažnyčios atstovas, dvasinio palydėjimo tarnystėje remiatės ignaciškąja tradicija ir maldos praktika, kurią savo knygoje išsamiai pristatote.

Tam, kurį palydime rekolekcijose, malda labai svarbi. Mes siūlome ignaciškuosius maldos būdus, padedančius išgirsti Dievą, ignaciškąją Šventojo Rašto meditaciją, leidžiančią tapti jautresniam ir atpažinti vidinius judesius, rodančius Šventosios Dvasios veikimą arba veikimą piktojo, kliudančio jiems. Vidinių judesių atpažinimas – labai svarbus ignaciškosios dvasinės tradicijos paveldas, kuriuo tikrai labai plačiai naudojamės. Krikščionims svarbiausia – sutikti Dievą Jėzuje Kristuje ir atpažinti Jo širdies slėpinius. O tai yra meilė, gailestingumas ir troškimas dalytis savo dieviškuoju gyvenimu, kad mūsų, kūrinių, gyvenimas vėl taptų sandoros gyvenimu su Dievu. Tai – krikščioniškojo gyvenimo centras. Ir šiuo požiūriu mes galime būti kartu.

Šv. Ignacas Lojola. „Vatican News“ iliustracija

Mus, reformatus, labai džiugina šv. Ignaco pasitikėjimas Dievo žodžiu. Šventojo Rašto suvokimą Ignacas stebėtinai išplėtojo, ir tai reformatus žavi. Žinoma, jeigu Ignacas ir Liuteris būtų susitikę anuomet, vienas kito nebūtų supratę. Bet dabar, žvelgdami iš laiko perspektyvos, kitaip vertiname jų įžvalgas, nes ir vienas, ir kitas didelį dėmesį skyrė žmogaus asmeniui bei jo ryšiui su Dievu. Žmogus jiems jau nebėra vien didelio kolektyvo narys – jis pats atsakingas už savo santykius ne tik su visuomene, bet ir su Dievu. Šita asmens atsakomybė kėlė didelį rūpestį ir Ignacui, ir Liuteriui.

Atsakymai, kuriuos jie rado, tuo metu tarsi ir oponavo vienas kitam. Ignacas teigė, kad paskutinis žodis visada priklauso Bažnyčiai, Liuteris – kad Šventajai Dvasiai, paliekančiai savo pėdsaką žmogaus širdyje. Šiandien matome, kad tie požiūriai vienas kitą papildo, nes abu šie žmonės buvo pralenkę savo laiką.

„Laiškai bičiuliams“, 2020 pavasaris–vasara