2020 05 22

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Mados kūrėja L. Kvašytė: tvarumui reikia laiko, kurį šiandien suryja daiktai

Unsplash.com nuotrauka

Drabužių dizainerė LIUCIJA KVAŠYTĖ, savo kūryboje ir disertacijoje nagrinėjanti vartotojiškumo, darniosios bei greitosios mados reiškinius, išgirdusi frazę „neturiu ką apsirengti“, mintyse ją pratęsia kitais absurdiškais teiginiais, tokiais kaip „visi vyrai kiaulės“ ar „mano vaikas geriausias“.

„Žmogaus nepasotinamumas yra labai paprastai paaiškinamas dalykas, tad tai manęs nešokiruoja, tačiau laikau tai neetišku elgesiu visuomenėje, kur mes tikrai turime neturinčių ką apsirengti visuomenės narių. Kiek iš mūsų pirko naują rūbą ar batus iš tiesų bijodami sušalti, neturėdami kuo prisidengti?“ – klausia ji ir yra įsitikinusi, kad daugiau vietos mintims, smalsumui, daugiau laiko save tobulinti ir artimo meilei atsiras tada, kai daiktų turėsime tik tiek, kiek naudojame.

Pasaulio kultūros žmonės savo įvaizdžiu, galima sakyti, jau primygtinai demonstruoja galvojantys apie tvarumą, planetos ateitį, todėl renkasi ekologiškąją, lėtąją, tvariąją, socialiąją madą. Štai šiemet kad ir į „Oskarų“ ceremoniją pakviesti svečiai buvo raginami, užuot siūdinęsi naujus apdarus, drabužinėse pasiieškoti jau vilkėtų suknelių ir kostiumų (tarkime, aktorius Joaquinas Phoenixas visose šių metų ceremonijose, kuriose dalyvavo, dėvėjo tą patį kostiumą).

Man asmeniškai įstrigęs gražus pavyzdys Lietuvoje – kai šių metų virtualiojo „Kino pavasario“ atidarymo ceremonijoje festivalio vadovė Vida Ramaškienė pasipuošė prieš keletą metų dizainerio Juozo Statkevičiaus jai sukurta ir atnaujinta suknele. Kokie Jums įstrigę pastarojo laiko tvariosios mados pavyzdžiai? Ką jie Jums kalba kaip drabužių kūrėjai? Kiek čia „pozos“ ir tikrojo susirūpinimo mados pramonės keliama tarša?

Niekas nepasakys, kiek tame „pozos“, tik pats veikiantysis. Jūsų minėti žmonės turi savo sekėjų ratą, vadinasi, formuoja tam tikros visuomenės dalies požiūrį kai kuriais klausimais. Ir jei savo veiksmais jie skatina mažiau vartoti ar vartoti atsakingai – puiku. Jų turima galia – rodyti pavyzdį masėms, įkvėpti, informuoti yra stiprus ginklas. Visgi už aprangos besislepiančios žinutės nebūtų aiškios, jei ne medijų komunikacija apie tai. Apdovanojimų metu žurnalistai klausia aktorių, ką jie dėvi, nes taip atiduodama duoklė rėmėjams ir žvaigždes rengusiems mados namams. Mano manymu, daug svarbesnis momentas už tą, ką dėvėjo J. Phoenixas, yra jo kalba, kurioje jis pareiškė paramą Australijai dėl tuo metu vykusių gaisrų ir pakomentavo „Auksinių gaublių“ organizatorių sprendimą vaišinti svečius vegetariškais patiekalais.

Ir vis dėlto – kas yra tvarumas? Ką jis reiškia vyrui? Ką reiškia moteriai? Žvelgiant istoriškai, akivaizdus skirtingas rūbo svarbos matymas tarp skirtingų lyčių. Štai XIX amžiaus viduryje, vis labiau įsigalint konfekciniam rūbų siuvimui, moterys pasigedo asmeninio couturier dėmesio, o vyrai džiaugėsi galėsiantys sutaupyti laiko pirkdami gatavą kostiumą, o ne gaišdami ištisas valandas pas siuvėją. Tad pateiktuose pavyzdžiuose galime įtarti, kad J. Phoenixas labiau apsidžiaugė atsikratęs galvos skausmo dėl kostiumo pasirinkimo kiekvieniems apdovanojimams, o V. Ramaškienė turėjo progą dar kartą pasipuošti mėgstama suknele, visuomenei jos neįvardijant kaip neturinčios ką apsirengti.

Ką laimi šio palyginimo herojai ir ko iš jų galime pasimokyti mes? Kad tvarumas visų pirma turi būti žmogaus vidinis apsisprendimas gyventi visavertiškesnį gyvenimą – tokį, kuriame yra daugiau vietos bendravimui, dvasinio tobulumo siekiui, norui pažinti save ir t. t. Visam tam reikia laiko, kurį šiandien suryja daiktai – jų pirkimas, priežiūra, remontas, buvimas dėl jų ir jų vartojimas. Todėl turėtume juos mažiau sureikšminti ir labiau rūpintis tuo, kas esame ir ką kalbame atstovaudami tam tikrai nuomonei.

Mados kūrėja Liucija Kvašytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Karantino metu mažai fiziškai vartojome madą, nes gyvenimas nereikalavo mūsų atsidurti aukščiau minėtose situacijose. Bet ar mažiau pirkome internetu? Ar mažiau skrolinome instagrame grožėdamiesi tais, kurie visad atrodo kaip nuo podiumo, o nuotraukose šaukte šaukia logotipai? Konferencinius pokalbius praleisdavome išsijungę kamerą arba persirengę tik viršutinį nutrintą megztinį į tvarkingą palaidinę, po stalu slėpdami treningines kelnes ir vilnones kojines.

Jūs, kaip menininkė, nagrinėjanti savo kūryboje greitosios mados fenomeną – kokią matote dermę tarp konceptualiosios mados, aprangos, kaip asmenybės išraiškos priemonės, ir tvarumo joje aspekto?

Visi jūsų išvardyti segmentai labai susiję ir, matyt, dėl šios priežasties gana painūs. Visuomenėje paplitęs iškreiptas mąstymas, kad konceptuali mada – tai, kas nenešiojama. Anaiptol. Mados objektas visais atvejais turėtų būti dėvimas, tik tada jis vadinsis mada. Konceptualios mados kūrėjai savo darbuose reflektuoja įvairias temas. Jos dėvėtojas tampa tos žinios vėliavnešiu ir eina per pasaulį platindamas kūrėjo mintį. Formų tam – begalės. Pavyzdžiui, dizaineris Martinas Margiela sukūrė 74 dydžio rūbų kolekciją (kai įprastas didžiausias dydis rinkoje yra 52-as) norėdamas atkreipti dėmesį į mados rinkos iškreiptą požiūrį į moters kūną.

Gebėjimas sukurti patogų, estetiškai patrauklų rūbą, subtiliai išreiškiantį žinią, yra dizainerio darbas. Subtiliai. Štai mados namų „Gucci“ 2020-ųjų pavasario / vasaros kolekciją vainikavo eilinis skandalas dėl kontroversiško mados namų dizainerio Alessandro Michele sprendimo. Kaip visad spalvotą ir margą kolekciją užbaigė baltai aprengti, ilgomis kaip tramdomųjų marškinių rankovėmis, siekiančiomis žemę, apvilkti modeliai. Šį kartą podiumas buvo eskalatorius, ant kurio važiuojantys šviesiai aprengti žmonės šaltoje lempų šviesoje atrodė kaip skerdiena. Dėl to vienas iš modelių fotografams „papozavo“ ant delnų užsirašiusi mental health is not fashion. Ir čia jau nesvarbu, ką minty tokiu sprendimu turėjo dizaineris – vizualiai šis sprendimas atrodė kaip panieka žmonėms, turintiems sveikatos problemų.

Taigi konceptuali mada labiau egzistuoja kaip statement piece – kūrėjo požiūrį pristatantis objektas, kuriuo paskui net neprekiaujama, tačiau jis veikia žmones kaip traukos objektas. Arba kaip reklama, kurios mada niekada nevengė. Tvarumas joje gali atsirasti visų pirma ne per medžiagiškumą ar vizualumą, bet per skelbiamą socialinę žinią.

Iš viso ar galime kalbėti apie susilaikymą, susitvardymą, mažesnį vartojimą, kai šnekame apie madą, kad ir pridėdami šalia būdvardžius „tvarus“, „ekologiškas“, „tausojantis“? Ar tikrovės visuomenėje įmanoma tikroji tvarioji mada?

Aš labiau mėgstu vartoti darnios mados terminą nei tvarios, nes čia kalbama ne tik apie kokybišką audinį, švarią energiją ar beatliekę gamybą, tai ir geros darbo sąlygos darbuotojams, tiesioginė komunikacija tarp žaliavos tiekėjo ir gamintojo, etikos klausimai ir pan. Negalėčiau vienareikšmiškai atsakyti, ar darni mada įmanoma, nes tam visų pirma reikalingas darnus vartojimas. Darnus ta prasme, kad vartotojas gerbia gamtą, kuri užaugino žaliavą, žmogų, kuris ją surinko, audėją, siuvėją ir parduotuvės darbuotoją, kuris įdėjo, sulankstė tavo pirkinį. Tada gerbi daiktą, tinkamai jį skalbdamas, lygindamas, dėvėdamas. Tokiu būdu net labai nekokybiškas daiktas gali tapti ilgaamžis. Tai ilgas procesas, o kiek ilgas, priklauso nuo kiekvienos grandies. Tad darniam daiktui reikalingas darnus vartotojas. Tik tokiu, cikliškai nuosekliu, būdu oksimoroniškas darnios mados terminas gali pasiteisinti vartotojiškoje visuomenėje.

VDA doktorantų paroda „Do the right thing“, kurioje Liucijos Kvašytės sukurtas objektas „Neanderthal is a New Fashion“ kalba apie natūralaus kailio naudojimą madoje. Lauryno Skeisgielos nuotrauka
Liucijos Kvašytės 2018 m. paroda Lietuvos skautų šimtmečiui. Tomo Povilonio nuotrauka
Liucijos Kvašytės 2018 m. paroda Lietuvos skautų šimtmečiui. Tomo Povilonio nuotrauka

Galima sakyti, kad žmoniją ištikęs karantinas dėl koronaviruso pandemijos mums leido kaip niekad aiškiai suvokti, jog laisvai galime išsiversti su labai mažai drabužių. Kuo naudingą matote šį laikotarpį, keičiant požiūrį į besaikį greitosios mados vartojimą? Kaip grįžti (kalbant apie drabužių pramonę) prie fizinio turėjimo mažiau, tačiau kūrybinio – daugiau?

Rūbai yra svarbi asmenybės formavimo priemonė. Ir juos renkamės pagal tai, ką norime, kad apie mus manytų aplinkiniai, jog atitiktume tam tikros situacijos socialinį statusą ir pan. Vadinasi, į darbą rengiuosi vienaip, į teatrą – kitaip, o jei į jį einu po darbo, matyt, įsidėsiu tik batelius persiauti. Karantino metu mažai fiziškai vartojome madą, nes gyvenimas nereikalavo mūsų atsidurti aukščiau minėtose situacijose. Bet ar mažiau pirkome internetu? Ar mažiau skrolinome instagrame grožėdamiesi tais, kurie visad atrodo kaip nuo podiumo, o nuotraukose šaukte šaukia logotipai? Konferencinius pokalbius praleisdavome išsijungę kamerą arba persirengę tik viršutinį nutrintą megztinį į tvarkingą palaidinę, po stalu slėpdami treningines kelnes ir vilnones kojines.

Nemanau, kad po karantino žmonės pradės vartoti mažiau. Tai greičiau suveiks atvirkščiai – per šį laiką sutaupyti pinigai ir susikaupęs noras vartoti susikoncentravo į vieną didesnį apsipirkimą, jei tai neįvyko internetu dar karantino laikotarpiu. Tie, kurie iki tol vartojo saikingai, pavasarinės namų ruošos metu, matyt, atsikratė dar daugiau rūbų, o pripratusieji prie nuolatinio spintos papildymo arba pirko internetu, arba situacijai atlaisvėjus skubėjo į parduotuves.

Kaip skaičiau vieno tyrimo duomenis, net 30 proc. pajamų žmonės planuoja išleisti mados ir grožio priemonėms. Ir čia nieko keista. Pandemijos laikotarpiu stebėjau ir fiksavau mados ženklų komunikaciją, kuri buvo labai konkrečiai orientuota į nuolatinį impulso pirkti žadinimą. Pavyzdžiui, viena didžiausių kompanijų YOOX, vienijanti įvairius mados ženklus, paleido kampaniją #OOTDifIcouldGoAway, tarsi, kol esi namie ir negali niekur išeiti, išnaudok laiką planuodamas, kaip atrodysi po karantino. Šioje rubrikoje žmonės dalijosi savo nuotraukomis, kuriose – kruopščiai parinkti naujausių mados tendencijų deriniai.

Mada dėl savo cikliškumo, naujų kolekcijų ritmo kuria nevisavertiškumo kompleksą, kuriam didžioji visuomenės dalis ir pasiduoda. Ar įmanoma grįžti prie mažesnio vartojimo? Teoriškai taip, bet šiandieniame pasaulyje tai turėtų vykti kardinaliai. Griežtai ribojant, taikant sankcijas ne tik gamintojams, bet ir vartotojui. Tik bėda ta, kad šiandienis žmogus, vos pajutęs ribojimą, įvardys tai kaip „mano asmenybės vystymosi“ varžymą, o tai jau yra ėjimas prieš žmogaus laisves. Ekonomikai tai nėra naudinga, tad abejoju, ar tai įmanoma praktikoje. Kiekvienas labiau susitelkęs į savo hedonistinių poreikių tenkinimą nei į bendro tikslo siekimą, mat tam tektų atsisakyti savo jau įpročiais tapusių pomėgių.

Vartojame lengva ranka, neapgalvotai, demonstratyviai puikuodamiesi savo pajamomis, statusu ir kurdami savo egzistenciją per išvaizdą. Dar 1976 m. Erichas Frommas knygoje „Turėti ar būti?“ kalbėjo apie gebėjimą būti akimirkoje ir norą tą akimirką turėti. Niekas jo tada neišgirdo, neišgirs ir dabar. Nuskambės pesimistiškai, bet manau, kad žmogus yra linkęs griauti ir jam mažai rūpi, koks pasaulis bus po jo.

Visuomet suglumimas – kai XXI amžiaus sočioje visuomenėje vis dar išgirsti „neturiu ką apsirengti“. Jūs girdite tokių pasakymų? Kokių pamąstymų tuomet Jums kyla – ar priimate tai kaip savaime suprantamą dalyką? Priešinatės tam? Ar mados, aprangos kodas tebėra mūsų tapatybę nusakantys dalykai? Ar mes neabejotinai gražūs ir geidžiami, kai dėvime pasaulyje pripažinto mados prekės ženklo apdarus?

Išgirdusi frazę „neturiu ką apsirengti“, mintyse ją pratęsiu kitais absurdiškais teiginiais, tokiais kaip „visi vyrai kiaulės“ ar „mano vaikas geriausias“. Žmogaus nepasotinamumas yra labai paprastai paaiškinamas dalykas, tad tai manęs nešokiruoja, tačiau laikau tai neetišku elgesiu visuomenėje, kur tikrai yra neturinčių ką apsirengti visuomenės narių. Kiek iš mūsų pirko naują rūbą ar batus iš tiesų bijodami sušalti, neturėdami kuo prisidengti? Nesakau, kad reikia vaikščioti apiplyšusiems, bet ar kompanijos jums moka už tai, kad reklamuojate jų produktus vaikščiodami apsikarstę logotipais?

Mada prieš šimtmetį ir dabar. Kokių Jums kyla minčių? Ar mada amžina, ar vis dėlto priartėjome, galima sakyti, ir prie tam tikro jos išskydimo?

Savo rašomoje disertacijoje kaip tik analizuoju rūbo chronologiją per kostiumo istoriją, madą ir fast fashion bei besikeičiančius žmonių vartojimo įpročius. Šiandienės mados pramonės pagrindas yra greitoji mada, kurią jūs ne veltui įvardijate kaip išskydimą. Joje nėra kokybės, amato išmanymo, vertybių, identiteto, tik noras sugeneruoti kapitalą. Mada tiesiogiai priklauso nuo žmogaus, tad, jei keičiasi žmogus, keičiasi ir ji. Ir kaip pasakytų sociologas George’as Simmelis, kiekviena mada pasireiškia taip, tarsi ji norėtų gyvuoti amžinai. Taigi ji iš esmės yra apgavystė, manipuliacija žmogaus psichologija. Ji neegzistuoja be socialinių medijų įteigiamos pridėtinės vertės, nevisavertiškumo jausmo, nuolat šaukiant must have, hot trend ir pan. Ir kuo mados tendencijos keičiasi greičiau, tuo pigesni yra daiktai, tuo greičiau jie susidėvi ir skatina mus vartoti, o gamintojus – produkuoti.

Liucijos Kvašytės darbas „Suknelė Marijai Antuanetei“ (2020 m.), kuriuo ji nagrinėja mados ištakas, siekiančias 1772 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Gegužės 24 d. sukanka penkeri metai nuo popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Laudato si’“ paskelbimo. Kovo pradžioje, kai koronaviruso epidemija dar nebuvo tapusi pandemija, popiežius Pranciškus kreipėsi į visus katalikus ir paprašė kartu su juo švęsti „Laudato si’“ savaitę. Jis paklausė: „Kokį pasaulį trokštame palikti tiems, kurie bus po mūsų, dabar augantiems vaikams?“ Kokį jį norėtumėte palikti Jūs, kaip mados kūrėja?

Visoje vartotojiškumo kritikoje esminiu objektu laikau ne daiktą, o žmogų. Vartojimas visada yra tarp šiųdviejų grandžių. Jei pasirenkame daiktą, atsisakome žmogaus, jei žmogų – daikto. Ir tuo aš neteigiu, kad daiktai turi išnykti, dizaineriai nustoti kurti, ne. Tiesiog šis procesas turi būti iš naujo nuodugniai pergalvotas skiriant daugiau dėmesio daikto funkcionalumui ir ilgaamžiškumui. Kai daiktas iš mūsų nereikalaus papildomo dėmesio, o ir mes jų turėsime tik tiek, kiek naudojame, o ne kaupsime jų pilnas dėžes, atsiras daugiau vietos mūsų mintims, smalsumui, daugiau laiko tobulinti save ir artimo meilei. Manau, to mums linki popiežius Pranciškus. Savo vaikams palikti žmogiškesnį pasaulį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien