„Ryte atsikeliu ir galvoju, kad man gerai, nes esu blaivus“

Pokalbyje išgirsite vyro pasakojimą apie jo kelią į alkoholizmo tamsą ir pabėgimą iš jos. Pašnekovas prisimena vaikystę ir jaunystę kaip normalią: joje nebuvo labai daug alkoholio, tačiau jam niekas niekada ir nesakė, kad gerti nėra gerai, kad tai gali padaryti didelę įtaką jo gyvenimui. „Kiek save atsimenu, aš žinojau, kad vartosiu alkoholį, kai sueis tam tikras amžius“, – kalba vyras.

Vyras taip pat pasakoja apie jaunystę, kai alkoholio vartojimas vakarėliuose buvo įprastas, normalus, savaime suprantamas dalykas: „Pirmo karto nepamenu, bet žinau, kad, kai man buvo 16 metų, jau gėrėme putojantį vyną. Tai buvo daroma namuose, nesislapstant. Jau nuo 17 metų mokykloje buvo geriama iš tikrųjų. Tai buvo tas laikas, kai atsirado visokiausių likerių, tai pats baisiausias nuodas. Gerdavom ir vemdavom visi: buvo žiauru. Tai buvo kartą per mėnesį, kartą per pusantro mėnesio“, – prisimena pašnekovas.

Vyras studijavo universitete Vilniuje, vėliau dar vienas studijas baigė užsienyje. Buvo itin imlus mokslams: nuolat sėdėdavo bibliotekoje, skaitydavo ir rašydavo. Anot jo paties, posūkio į alkoholizmą pradžia įvyko būtent užsienyje. Mokydamasis jis, atrodo, persidirbo, pradėjo sirgti depresija: „Pamenu, kad jau bent pusę paskutinių metų baigdavau dieną su buteliu alkoholio ant lovos krašto. Išgerdavau ne vieną kokteilį. Tada dar negalvojau, kad čia alkoholizmas. Vėl grįžau į Lietuvą, viskas dingo ir to nebuvo. Tuo metu jau gydžiausi depresiją. Kaip mes dabar anoniminių alkoholikų grupėse girdime: depresija labai dažnai lydi alkoholizmą“, – pasakoja vyras.

Grįžus į Lietuvą, atrodo, psichologinės problemos ėmė tvarkytis, tačiau dažni išgėrimai kartu su draugais vyrui nepadėjo atsilaikyti. Galiausiai sunki depresija ir alkoholizmas pradėjo kelti minčių apie savižudybę.

Vyras pasakoja, kad skambutis į visą parą veikiančią pagalbos liniją jam išgelbėjo gyvybę: „Buvau pasiruošęs savižudybei, bet, nors ir buvau nemažai išgėręs, prisiminiau vienos mano geros draugės patarimą, ji sakė: jeigu tau bus labai blogai, tai skambink į liniją pagalbos. Ir vidurnaktį, išgėręs labai daug alkoholio, susiradau telefoną ir paskambinau. Prakalbėjau valandą. Aš ir toliau gėriau alkoholį, man sakė, kad galiu daryti, ką noriu, bet išsikalbėjau. Ir taip sulaukiau ryto. Ryte paskambino vienas mano geras bičiulis pasikalbėti, o aš papasakojau situaciją, neslėpiau. Tada draugai pradėjo mane „šefuoti“. Vienas draugas atvažiavo ir tiesiog tris paras nepaleido manęs iš akiračio, kad ko nors nepadaryčiau“, – kalba pašnekovas.