2020 05 22

Kun. Nerijus Pipiras

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Šv. Jono Pauliaus II programa Lietuvai

Šv. Jonas Paulius II Lietuvoje, 1993 m. EPA nuotrauka

Šią savaitę minime šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II gimimo šimtmetį. Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad Karolis Wojtyla – Jonas Paulius II – augo kartu su Lietuva. Jis gerai pažino mūsų istorinę-kultūrinę terpę. Tai buvo pirmasis popiežius, aplankęs Lietuvą. Sveikindamas nepriklausomybės rytmetį išgyvenančią mūsų tautą, 1993 metų rugsėjo mėnesį jis nubrėžė ir ateities programą, kurios neturime pamiršti.

Popiežius dar Vilniaus oro uoste kalbėdamas priminė, kad krikščioniškas šaknis atminusi ir naujiems evangelizacijos horizontams atvira Lietuva turi darniai įsilieti į Europos valstybių šeimą. Vis dėlto būti šios šeimos nare nebus paprasta: kryžius visuomet lydės. Visai netrukus, kalbėdamas dvasininkams, susirinkusiems Vilniaus arkikatedroje, popiežius perspėjo, kad tą programą – tapti visateise Europos šeimos nare – nebus paprasta įgyvendinti. Pasak popiežiaus, evangelizacijos našta bus įvairi. Kryžius išliks. Tik ne vakarykštis, bet naujų iššūkių kryžius. Tos, taip reikalingos kryžiaus programos įgyvendintojai – dvasininkai, kurie, pasak popiežiaus, turi būti atleidimo ir sutaikinimo, kasdien liudijančiais Dievo tėvystę, ženklais bei Šventosios Dvasios įrankiais, mokančiais išklausyti, padrąsinti, palaikyti.

Būnant su Kristumi ir Jį liudijant, galima iš tiesų pasotinti kaskart vis subtilesnį minios troškulį, pasireiškiantį vis naujesnėmis formomis. Tai ir teisingumo, orių gyvenimo sąlygų troškimas, kuris nenumaldomas vien tik pastangomis kurti medžiaginę gerovę be Dievo. Kaip vieną iš savo nurodytosios programos įgyvendinimo principų popiežius būtent ir nurodė Kristų – Dievą ir žmogų, nukryžiuotą ir dėl meilės žmogui prisikėlusį. Juk kryžius, kaip sakė popiežius melsdamasis Vilniaus Antakalnio kapinėse, yra puikiausia žmogaus kilnumo apsauga nuo ideologijų ir puikybės. Tik čia auga meilės, vilties ir atlaidumo daigai, kurie taip reikalingi kuriant tautos ateitį. Tauta be kryžiaus – tauta be tapatybės.

Šv. Jonas Paulius II Lietuvoje, 1993 m. EPA nuotrauka

Kaip dar vieną labai svarbų punktą, kurio neturime pamiršti, popiežius, sakydamas homiliją Vilniaus Vingio parke, minėjo didžiadvasiškumą. Jis, pasak popiežiaus, įgalina lietuvių sūnus ir dukteris stovėti kryžiaus papėdėje kartu su Marija. Lietuvai, pasak Jono Pauliaus II, reikia Marijos pavyzdžio, reikia Jos atvirumo Šventosios Dvasios veikimui. Tik ten, kaip minėjo popiežius, „kur tikintieji ir geros valios žmonės savo gyvenimą derina pagal Tiesą ir jos etinius reikalavimus,išsivaduoja iš utopijos kerų ir veda į tikrą pažangą“. Čia viltis turi tapti tuo fermentu, kuris skatintų konstruktyvų bendradarbiavimą tarp tautų bei visuomenių. Popiežius, kalbėdamas diplomatiniam korpusui, pripažino, kad tai ilgas ir sudėtingas kelias, tačiau tik jis naikina praeities apmaudą ir palaipsniui atveria naujus horizontus… Juk pasauliui, kuriame trumpėja atstumai, reikia naujų, broliškų santykių, peržengiančių valstybių sienas, kultūrinius, kalbinius bei religinius barjerus.

Norint pasiekti šį tikslą, reikalingas visų bendradarbiavimas, o katalikai turi būti priekyje, drąsiai imdamiesi atsakomybės ne vien tik už savo asmeninę, bet ir už visos tautos ir viso žemyno ateitį. Tas ateities kelias ves į niekur, jei bus užvertos durys paslapčiai. Todėl kuriant ateitį, kaip mini popiežius savo kreipimesi į mokslininkus, labai svarbu kruti dvasinį klimatą, „pasižymintį nuolankumu, nuoširdumu, drąsa, garbingumu, pasitikėjimu, atidumu kitiems, atvirumu Paslapčiai“. Pasauliui, pasak popiežiaus, reikia vilties, kuriančios tiltus, nukreiptos ne į praeinamybę, bet į ateitį. Tik Kristus yra geriausias kelias į ją, „vienintelė Tiesa, tampanti ateities pagrindu“.

Šv. Jonas Paulius II Lietuvoje, 1993 m. EPA nuotrauka

Sakydamas homiliją per šv. Mišias Kauno Santakoje, popiežius priminė tikėjimo ugdymo svarbą. Pasak jo, žmonės neturi bijoti atsakomybės tiek Bažnyčioje, tiek ir kitose visuomenės gyvenimo srityse. Reikia, pasak popiežiaus, Lietuvos žmonėms atrasti naujų evangelizacijos metodų ir būdų, nes tik taip gali „atjaunėti“ žmonijos veidas. Kalbėdamas vyskupams, jis dar labiau pabrėžė ir išplėtojo šią mintį. Pasak jo, svarbu išlikti budriems prieš bepradedančią skleistis kitokio pobūdžio kultūrą, teigiančią praktinį materializmą, todėl be galo klastingą, vilionėms. Atsispirti šiai „ištirpimo naujoje kultūroje“ pagundai reikia ne žinojimu, bet naujais metodais ir būdais – tarpusavio pasitikėjimu bei plačiai atvertais vartais pasauliečiams apaštalauti. Žmogus, pasak popiežiaus, turi judėti tik į priekį.

Tačiau čia reikia būti atidiems: tyko vartojiškumo, pašlijusios dorovės, egoizmo, abejingumo spąstai. Jie, kaip dirbtinio rojaus paieškos, apima tik tuštumą, vertybių krizę ir iš to išplaukiančią moralinę suirutę. Šiandien, apmąstant šias, beveik prieš tris dešimtmečius išgirstas mintis, vis dėlto reikėtų klausti: ar nepasiklydome, ar dar žinome, kas yra vertybė, kaip ją ugdyti? Labai svarbu nepamiršti, tą pamini ir popiežius, kad savo gyvenimo namą reikia statyti nuo pamatų, bet ne nuo langų. Taigi, žmogus be atsakomybės – tauta be ateities… Nereikia jos bijoti. Kalbėdamas Kryžių kalne, popiežius, tarsi pagrįsdamas šias mintis, sakė, jog „žmogus yra silpnas, bet jis gali būti stiprus Kristaus kryžiuje, Jo Mirtyje ir Prisikėlime“. Tos iš kryžiaus srūvančios ramybės labiausiai ir reikia kuriant ateitį. Nes tik kryžius nurodo tai, kas yra aukštybėse.

Šv. Jonas Paulius II Lietuvoje, 1993 m. EPA nuotrauka

Baigdamas savo programinius paraginimus, popiežius Šiluvos šventovėje kreipėsi į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, prašydamas pagelbėti šiame kelyje „skausmingą praeities patirtį paversti džiugia ateitimi“ ir „ateities rūmą statyti ne ant pasaulėžiūrų smėlio, bet ant Evangelijos uolos“, vadovaujantis meilės bei vienybės idealais.

Tardamas atsisveikinimo žodį, popiežius tarsi reziumavo tame pačiame Vilniaus oro uoste pradėtos programos Lietuvai nuostatas. Pasak jo, reikia atverti duris naujiems akiračiams. Tik taip lietuviai sugebės kurti gėrį, o Lietuva taps lygiateise tautų šeimos nare.

Toks kvietimas skambėjo 1993 metų rudenį. Šių popiežiaus Jono Pauliaus II programinių nuostatų neturime pamiršti ir dabar. Prie jų sugrįžti reikia ne tik tuomet, kai švenčiame pirmojo popiežiaus, bučiavusio Lietuvos žemę, gimimo šimtmetį, bet ir kiekvieną akimirką, kai reikės apsispręsti, imtis atsakomybės ar atsakyti į klausimą: kas toliau, Lietuva?