2020 05 25

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Kas turi keistis po lytinio išnaudojimo krizės Bažnyčioje? Interviu su psichoterapeute Ch. D’Urbano

Unsplash.com nuotrauka
Unsplash.com nuotrauka

Psichologė ir psichoterapeutė, Romos vikariato teismo ekspertė dr. CHIARA D’URBANO yra sukaupusi reikšmingą kunigų, pašvęstojo gyvenimo asmenų bei sutuoktinių konsultavimo bei psichoterapinio palydėjimo patirtį. Dėsto Moterų aukštųjų studijų institute bei dalyvauja jo atliekamuose tyrimuose.

Pokalbis su ja apie tai, ko išmokome iš Bažnyčią sukrėtusio nepilnamečių lytinio išnaudojimo traumos. Ch. D’Urbano atkreipia dėmesį į būtinybę tinkamai parengti asmenis, ugdančius vaikus ir jaunimą. Ji siūlo nuosekliai palydėti suaugusiuosius jų dvasinio gyvenimo kelionėje ir siekti sveiko kunigų bei pasauliečių bendradarbiavimo.

Pandemijos patirtis sukrėtė ir pakeitė mūsų gyvenimus lig šiol neįsivaizduojamu būdu. Dar nežinome, kaip gyvensime vėliau. Be abejonės, bus daugiau taisyklių, papildomų atsargumo priemon, prevencija… Karantino pradžioje pasipylusios netikros naujienos išryškino pasitikėjimo institucijomis, vyriausybėmis, medikais trūkumą. Kuo žmonėms yra svarbus pasitikėjimas? Ar įmanoma gyventi ir jo stokojant?

Nežinau, ar taip „drastiškai“ kalbėčiau apie visišką pasitikėjimo praradimą. Pandemijos atveju institucijos stengėsi daryti, ką galėjo, tik palaipsniui suprasdamos, kas vyksta.

Pasitikėjimas žmogui yra gyvybiškai svarbus. Tyrimai rodo, kaip svarbu vaikui turėti „saugią bazę“, tai yra įsitikinimą, kad turi palaikančius gimdytojus, kurie jį globoja ir visada jam atsiliepia. Šis santykis lemia, kad asmuo taps savivertę jaučiančiu suaugusiuoju, gebančiu aktyviai tyrinėti pasaulį ir atsiverti kitiems.

Be pasitikėjimo savimi, gyvenimu ir mus supančiais žmonėmis jaustumės tarsi už barikadų, kupini įtarumo ir išgąsčio.

Esate viena iš autorių, nuodugniai analizavusių Bažnyčios narių, ypač dvasininkų, vykdytą mažamečių lytinį išnaudojimą. Greta kitų krizės priežasčių nurodote ir menką atsakingų asmenų, vyskupų bei kunigų, supratimą apie išnaudojimo padarinius asmeniui. Galime teigti, kad ir visuomenėje traumos mastas buvo įvertintas ne iškart. Ar galite trumpai paaiškinti, kokią žalą patiria išnaudojimo auka? Ar įmanoma ją sušvelninti?

Chiara d“Urbano. Asmeninio archyvo nuotrauka

Teisingai pabrėžiate, kad išnaudojimas yra viena iš baisiausių žmogui įmanomų traumų. Ji dar didesnė, jei siejama su mažamečiu ir dvasininko figūra – žmogumi, kuriuo spontaniškai esame linkę pasitikėti ir pripažinti patikimumą. Išnaudojimas – didžiulis blogis. Be mažiausios abejonės.

Kartu turime nepamesti iš akių istorino ir socialinio žiūros taško: Bažnyčia, kaip, deja, ir visa visuomenė, pernelyg vėlai suprato šios dramos mastą. Stengėsi dangstyti savo kunigus, nenorėdama „papiktinti“ žmonių, nesuprasdama, kad tokiu būdu tik skatina reiškinį. Iš pareigų nepašalinti ir negydomi kunigai – kaip to būtų reikėję – ir toliau darė žalą.

Ši žala palieka pėdsaką visam gyvenimui. Kalbama apie traumą ta prasme, kad aukoms išsivysto simptomų kompleksas (žinoma, kiekvienas paskui reaguoja savitai), jį įveikti reikia daugybės dvasinio bei terapinio darbo metų. Prieš tai, žinoma, dar reikia sulaukti, kol trauma išaiškėja, tai yra asmuo sugeba apie tai pasipasakoti.

Kalbant apie konkrečius žalojančius padarinius, pavyzdžiui, labai pakenkiama savivertei (auka mano, kad ji pati išprovokavo išnaudojimo situaciją), išnaudotas asmuo giliai savyje jaučiasi esąs kaltas ir netinkamas, sulaužomas pasitikėjimas vyro ir valdžios figūromis, lytiškumas gali tapti problemiškas.

Deja, daugybė išnaudotojų patys yra patyrę lytinę prievartą, ir tai rodo, kaip giliai išnaudojimo patirtis įsiskverbia į asmens raidą bei istoriją.

Esmingai svarbu turėti galimybę apie ją kalbėti ir su ja dorotis kompetentingoje aplinkoje.

Netrukus pasirodysiančioje knygoje „Pašaukimų ugdymas ir homoseksualumas“ (it. Percorsi vocazionali e omosessualità) viename skyrių išsamiai aptarsiu būtent lytinio išnaudojimo temą.

Viena iš daugybės šios didelės nelaimės aukų yra absoliuti dauguma kunigų ir pašvęstojo gyvenimo asmenų, kuriems tenka gėdos, patyčių ir galimo neteisingo apkaltinimo našta. Ką jiems patartumėt? Kaip geriausiai išnaudoti šią situaciją? Kokias išvadas pasidaryti?

Be galo liūdna išnaudojimo istorija labai giliai pažeidė Katalikų Bažnyčią daugybe aspektų. Į kunigus žvelgiama įtariai. Tie, kas jau abejojo pačia institucija, gavo savo nepasitikėjimo patvirtinimą. Tačiau mąstymas, kad kunigai ir vienuoliai yra „visi vienodi“ arba vadovautis išankstinėmis ar apibendrinančiomis kategorijomis, pavyzdžiui, „visi kunigai potencialūs išnaudotojai“, negali būti teisingas.

Būčiau linkusi teigti, kad yra būtinos tam tikros prielaidos, norint dirbti su mažamečiais bei juos ugdyti, palydėti. Be jokios abejonės, būtinas dėmesys dalykams, kurie praeityje buvo pernelyg nuvertinti. Turiu omenyje tiek kompetenciją, tiek ir ugdomosios veiklos bei bendravimo su vaikais bei paaugliais būdus.

Unsplash.com nuotrauka

Kalbant apie dvasininkus, kunigai, jau pradedant nuo seminarijos, privalo turėti žinių apie jausminį ir lytinį ugdymą, kuris prieš keletą dešimtmečių visur buvo gana prastas. Išties esminis aspektas, išryškėjęs tyrimuose, kuriuos Bažnyčia atliko, siekdama spręsti šį dramatišką reiškinį, yra būtent žmogaus formacija – dar prieš keletą dešimtmečių ji buvo labai silpna visose seminarijų ir vienuolinių kongregacijų dvasinio ugdymo programose.

Ugdymo terpės, ypač seminarijos, rimtai svarsto apie tai, kokią ugdomąją aplinką jos siūlo jaunuoliams, įžengiantiems į ją. Taip pat ir apie būtinybę gerokai daugiau dėmesio skirti asmeniniam ir giliam palydėjimui, – ne vien akademiniam ir dvasiniam, bet ir psichologiniam-emociniam. Ugdymas turėtų būti integruotas, neapsiriboti tik vienu aspektu, pavyzdžiui, akademiniu.

Ugdymo baruose turėtų darbuotis vien rinktiniai ir gerai paruošti asmenys.

Maža to. Kunigus, ugdytojus, katechetus būtina parengti, kaip jie turėtų dirbti ir bendrauti su mažamečiais bei paaugliais, nes jaunoji karta atneša naujų, anksčiau nepažintų iššūkių. Tad ugdymo baruose turėtų darbuotis vien rinktiniai ir gerai paruošti asmenys, o pasirenkami veiklos būdai – vis skaidresni ir apdairūs.

Pastarąjį dešimtmetį Bažnyčia ėmėsi labai konkrečių ir efektyvių veiksmų, siekdama sužadinti kunigų bei krikščionių bendruomenių jautrumą šiam klausimui. Popiežiaus Pranciškaus dokumentas Vos Estis Lux ir popiežiškojo Grigaliaus universiteto Centre for Child Protection – du itin reikšmingi pavyzdžiai – yra apčiuopiami ženklai, rodantys reiškinio suvokimą bei norą ne tik suteikti visus įmanomus prevencinius įrankius, bet ir išgirsti išnaudojimo aukas bei turėti aiškų veiksmų planą.

Ne vienam didžiausią šoką sukėlė žinia apie Jeano Vanier dvigubą gyvenimą bei itin savitas idėjas. Jį pažinojo ir gerbė daugybė žmonių. Šis skaudus smūgis paskatino apmąstymus, kad egzistuoja ir dar viena išnaudojimo auka: eilinis tikintysis, paprastas bendruomenės narys. Katalikai pasijuto išduoti žmonių, kuriais labiausiai pasitikėjo. Nežinau, kiek tai įvertiname? Kokių pasekm tai turės ateityje?

Žinia apie Jeaną Vanier buvo skaudus smūgis daugybei žmonių, kurie užaugome su šia didžiadvasiška ir pažeidžiamiausiems asmenims jautria asmenybe. „Arkos“ įkūrėjo piktnaudžiavimas buvo susijęs su suaugusiomis moterimis, o ne su neįgaliais asmenimis, kuriuos jis palydėdavo dvasiškai.

Liečiamės prie kito Bažnyčios skaudulio: piktnaudžiavimo valdžia ir galia. Moteris šis vyras buvo palenkęs sau. Jų pritarimą gavo, pasinaudodamas savo pranašesne padėtimi, – tai yra iš esmės bloga ir neteisinga.

Popiežius nuolat primena apie piktnaudžiavimo galia ir valdžia pavojus bei klerikalizmą, suprantamą, kaip kunigo ir tikinčiojo nelygybės situaciją, kai kunigas užima poziciją, leidžiančią jam pasinaudoti  savo padėtimi.

„Egzistuoja klerikalizmas, kuris pasireiškia, kai tam tikri asmenys gyvena tarsi „atskirtoji kasta“, vaikšto užrietę nosį. Jaučiasi tartum būtų savotiški aristokratai likusių žmonių atžvilgiu. Klerikalizmas yra aristokratija.“ (Papa Francesco, La forza della vocazione. La vita consacrata oggi Conversazione con Fernando Prado, EDB).

Išnaudojimas prasideda tada, kai klaidingai suvokiamas vaidmuo ir galia.

Pranciškus kovoja prieš bet kokį rigidiškumą, virstantį nesveikos galios formomis.

Pabrėžiu, kad formacija seminarijoje turėtų apimti šiuos aspektus ir skatinti kunigų tarpusavio bendravimą, bendradarbiavimą su pasauliečiais, bendruomeniškumo jausmą, kur vaidmenys yra skirtingi, bet orumas tas pats! Išnaudojimas, fizinis ar psichologinis, prasideda tada, kai klaidingai suvokiamas vaidmuo ir galia.

Kokia pašvęstojo asmens samprata lig šiol vadovavomės?

Šiandien mes visi sutariame, kad skaitmeninės technologijos labai paspartino antropologinius pokyčius, anksčiau nematytus. Popiežius kalba apie „epochos kaitą“, pabrėždamas, kad kalbame kur kas daugiau nei apie pokyčių epochą, – ir tai nėra vien žodžių žaismas. Jis teigia, kad privalome naujai permąstyti asmeninės tapatybės, santykių kūrimo ir pašaukimų procesų kategorijas, susijusias su mūsų laikmečio vyrais ir moterimis – jos privalo įsikomponuoti į šią atsinaujinimo perspektyvą. Jaunuoliai, kurie ateina ugdytis, išties vadovaujasi iš esmės visiškai kitokiomis kategorijomis nei ankstesnioji karta, tad atsiveria visiškai nauja skirtingų amžiaus grupių žmonių akistata.

Svarbu pasiūlyti asmeninį palydėjimą, kuris negali būti visiems vienodas.

Maža to. Šiandien yra be galo svarbu pasiūlyti asmeninį palydėjimą, kuris negali būti visiems vienodas.  Dera permąstyti kunigystės ir bendruomeninio gyvenimo dinamikos atraminius elementus: santykį su valdžia, brolišką gyvenimą, apaštalavimą. Asmuo, būdamas nepakartojama būtybė, turinti savo asmeninę istoriją ir pašaukimą, grįžta į ugdymo proceso centrą. Tuo tarpu struktūra, bent jau taip, kaip ją supratome ir išgyvenome praeityje, skirta tarnauti individualioms brandos kelionėms.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad turėtume palaikyti dabar klestintį narciziškumą, tačiau pripažinti, kad „pašaukimų sistema“ – kaip pritarimas griežtai saistančioms taisyklėms ir dominuojantiems asmenims – atskleidė nemenkų trūkumų. Pašaukimų skaičiaus sumažėjimas yra ir teigiama galimybė užtikrinti įžvalgos procesą, palydėjimą ir formaciją, padėti asmeniui (su visu nauju jo kompleksiškumu) augti dvasiškai.

Unsplash.com nuotrauka

Ką pasakytumėte naujoms kartoms, kurios jau sunkiai ieško savosios tapatybės, jaučia didesnį nepasitikėjimą institucijomis?

Jaunimui kaip dar niekada reikia patikimų liudytojų, tikėjimo vyrų ir moterų, kurie pasiūlytų jiems prasmę, ne (vien) žodžiais, bet gyvenimo pavyzdžiu. Naujoji karta yra tikrai labai pažeidžiama, emociškai trapi, neretai labiau pasinėrusi virtualiame nei realiame pasaulyje, kartais neturi šeimos narių, kurie jiems atstotų atskaitos tašką… Nepaisydami to, jie ieško. Ko ieško?

Autentiškumo, gyvenimo prasmės, kuri būtų tikra, gili, o ne vien paviršutiniška, nes nebežinotų, ką veikti su dar viena banalybe… Tai liudija faktas, kad jauni žmonės jaučia potraukį pašaukimų tikrovei, nors paskui ir bijo žengti galutinį žingsnį.

Jie užsidega, pamatę kunigų, kurie moka kalbėti jiems apie Dievą (koks svarbus kalbėjimo būdas), yra dosnūs, didžiadvasiški, kai tiki, kad tai verta jų pastangų.

Tad turėtume savęs paklausti, kaip palydėti sudėtingus jaunų merginų ir vaikinų augimo procesus. Būti prieinami jiems, skirti laiko juos išklausyti ir kalbėtis neskubant. Tačiau neturėtume bijoti pasiūlyti jiems ir aukštų bei reiklių dalykų. Jaunimas trokšta rasti jų gyvenimui reikšmingus atsakymus, net jeigu ir nesugeba aiškiai suformuluoti klausimo.