Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

V. Braziūnas: „Kultūrai tenka gaimaroti ir vis minti biurokratijos duobkelius“

Poetas, eseistas Vladas Braziūnas. Agnės Grinevičiūtės nuotr.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras rengia pokalbių su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais – rašytojais, literatūros ir kitų meno sričių atstovais ciklą. Lietuvai atšventus laisvės jubiliejų, kilo mintis su ryškiais kultūros veikėjais apsvarstyti per 30 metų nueitą kelią ir padiskutuoti apie nūdienos padėtį tiek visoje šalyje, tiek meno, ypač literatūros, lauke.

Poetui ir vertėjui VLADUI BRAZIŪNUI Nacionalinė premija 2013 metais įteikta už poetinius atradimus, gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltų pasaulėvoką. Su V. Braziūnu kalbamės apie Lietuvos kelią, baltų tapatybę, sunkią kultūros padėtį ir vaikystės svajonę tapti ornitologu.

Lietuva prieš 30 metų ir dabar: kokių esminių skirtumų regite? Kas esmingai nekintančio išlieka?

Vis tie asmeninių ir visuomeninių kismų nesutapimai… Metus ir beveik mėnesį pragyvenau dar „prie Stalino“. Ir paskui pusketvirto dešimtmečio visuomenėje tada maža kas tekito. Many – kito esmingai. Vidinių kismų būta ir audringų. Tarkim, 1969-ieji, kai alkanas (visomis prasmėmis) septyniolikmetis provincijos abiturientas per stebuklą – per ką daugiau, juk ne per protekcijas! – įstojau į Vilniaus universitetą, net teoriškai šitaip neįmanomą žurnalistikos specialybę: be dabar neįsivaizduojamo žiaurumo konkursų, ten dar buvo privalomas ir darbo (arba kariuomenės) stažas, mano neturėtas… Tą patį rudenį irgi lyg per stebuklą patekau į patį „buržuazinių nacionalistų“ lizdą. Ten jau buvo ne tik šnekamasi, dainuojama ar planuojama, bet ir smarkiai kūnijama Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos (rašoma tik taip ir ne kitaip!) mintis. Oficialiai įkūnyta 1970-ųjų kovo 5-ąją: įvyko pirmasis viešas ramuvos renginys. Jos buvau ugdomas. Jaučiausi pameistrys, bet veikiai kai kas many gal bus atpažinęs ir pavyzdį, ir mokytoją. Buvo nepaprastai greito lavėjimo laikas. Pilnas įtampos, nujaučiamų ar ne pavojų, praradimų, bet ir tikrumo.

Atpažįstu dabartyje tą laiką, jo žmones, tūkstančius žmonių, vieni kitus atpažįstame, pajuntame, kad tokie esame. Tarkim, susitikus su Viktorija Daujotyte, pokalbį abiem jaukiausia ir pradėti – nuo kokio nors ženklo, kreipiančio į tą idealistinį laiką, esmingai mus formavusį, kreipusį. Rengusį didiesiems visuomenės pokyčiams – Lietuvos nepriklausomybei, savai ir savaimingai, išlauktai, būtinai. Tas nekintamas dvasios pagrindas ir išlieka. Mumyse, visuomenėje, tuose žmonėse, kurių sąžine, sprendimais ir nuojautomis galiu pasitikėti, kliautis. Ačiūdie, ir žmonėmis, priaugančiais, jau laisvėje gimusiais.

Kokios, Jūsų akimis, didžiausios šalies pergalės ir pralaimėjimai?

Ta laisvė ir yra didžiausia pergalė. Kad ir didžiulę kainą kasdien mokėdami – esame laisvi ir net ganėtinai saugūs. Didžiausias pralaimėjimas – kad iš totalitarinės sanklodos kaip nuogi į dilgynes patekome laukinio kapitalizmo brūzgynuosna, kad iki šiol, ko gera, tebesam tie patys brūzgynų medžiokliai, tik pramokom pasirodyti „su žmogišku veidu“. Ar su kokio „laisvosios rinkos instituto“ veidu. Tarytum mūsų Lietuva būtų koksai to „instituto“ skvarbos eksperimentinis padalinys.

Mano dalia kitokia. Gimiau vienakalbiame tvirtos tarmės ir daugmaž vienos kultūros – aukštaičių katalikų – krašte. Iš jo visos mano stiprybės ir silpnybės. Moku džiaugtis kitais ir kitokiais, smagių bičiulių man pabarstyta ne viename žemyne. Užtat man pačiam tapatybė atrodo toks pamatinis kiekvieno dalykas, kad aiškus savaime. Ji – lobis. Šventas. Tegul žodžiais ir nelengvai iki galo apibrėžiamas.

Kokia, Jūsų manymu, bus ateities Lietuva?

Pandemijos nelaimė aiškiai rodo, kad dabartinė žmonių pasaulio tvarka bus priėjusi liepto galą. Teks daryti išvadas ir stengtis, kad ir labai po truputį, mažinti viską užvaldančią, niveliuojančią pinigo galią, beatodairiškai suskirsčiusią pasaulį į ne įvardytas, o aiškias kastas ir tokią padėtį privalomai „politkorektiškai“ vadinančią „socialine atskirtimi“. Visokeriopa žmonių nelygybė ypač gilėja ir plinta tokiose neatspariose šalyse kaip Lietuva, ir nebuvo dar tokios politinės jėgos, kuri krokodilo ašaromis neverktų prieš rinkimus, bet po jų nesiimtų nieko esminga, kad padėtis būtų pakeista. Tiesa, gal nebūtinai čia ašaroja įvairių partijų liberalai, bet jiems ašaroti būtų tas pat, kaip eiti į rinkimus su šūkiu: „Mes jums meluojam!“

Vis dėlto mes, Lietuva, turėsim rasti jėgų atsitiesti, pakilt iš niveliacijos, atkurti įvairiopas mažas ir užtat savaimingas visuomenės struktūras, tarkim, per keletą metų nuo prekybos monstrų miestų centruose ir rajonuose grįžti prie smulkių krautuvėlių ar visokių rankų darbo dirbtuvėlių prie namų, tie centrai tegu bus užmiesty, ten retkarčiais nuvažiuosim kaip į kokį urmo sandėlį, o čia, kur gyvename, atgis visokios privačios ir bendruomeninės iniciatyvos, būsim įvairūs, skirtingi, bet užtat ir solidarūs, ir vieni kitais besidžiaugiantys. Panašia atsigavimo linkme turėtų pasisukt ir pasaulis.

Šiomis dienomis žmonėms, regis, neretai sunku apibrėžti savo tapatybę, ypač jei tėvai skirtingų tautybių, o gimsti ir augi šalyje, kuri nė vienam iš jų net nėra tėvynė. Ką Jums reiškia lietuviška tapatybė ir su kuo ją pirmiausia siejate?

Nežinau. Gal tokie žmonės, o jų vis daugiau, galėtų vadintis nomadais? Ar dar ką nors politiškai korektiška sumanytų. Jei jiems aktualu. Mano dalia kitokia. Gimiau vienakalbiame tvirtos tarmės ir daugmaž vienos kultūros – aukštaičių katalikų – krašte. Iš jo visos mano stiprybės ir silpnybės. Moku džiaugtis kitais ir kitokiais, smagių bičiulių man pabarstyta ne viename žemyne. Užtat man pačiam tapatybė atrodo toks pamatinis kiekvieno dalykas, kad aiškus savaime. Ji – lobis. Šventas. Tegul žodžiais ir nelengvai iki galo apibrėžiamas. Tegul kai kurie tapatybės aksesuarai ir kistų pagal kiemo ar pasaulio madą, tačiau, tarkim, prigimtinės kalbos ir ja reiškiamos pasaulėvokos pagrindai neturėtų būti pažeidžiami. Dėl jų – kaip ir dėl tėvynės – saugumo būtų verta ir pasigrumti.

Nacionaline premija buvote apdovanotas už „poetinius atradimus, gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltų pasaulėvoką“, esate pagerbtas ir Latvijos bei Baltijos Asamblėjos apdovanojimais. Kuo Jus patraukė baltų kultūra?

Na, lietuviai ir esame baltai. Tiesa, ką tik apie savo gimtąjį Pasvalio kraštą sakiau – „daugmaž vienos kultūros“. Nes tas kraštas – iš paskos savo upėms – dar yra nusikreipęs ir į žiemius ar į žiemvakarius, į Latviją. Galėčiau brėžti kad ir tokį žiedą: žiemgalis (ar ir sėlis)–aukštaitis–lietuvis–baltas. Ar, kaip mėgdavo tvirtint mano ir kolegų lietuvių bičiulis Pėteras Brūveris, galim brėžti tą žiedą ir priešinga kryptimi: pirmiausia esame baltai! Esu tad baltas. O kuo artimiausi mums žmonės, kiti baltai, yra tokie patys kaip mes ir kuo jie nuo mūsų skiriasi… argi čia negali būti įdėmaus dvasios žvilgsnio vertas dalykas? Tada į rankas įkrinta reikiamos knygos, į tavo duris pasibeldžia reikiami žmonės ar kartais tu pasibeldi, susyji, susigyveni, žiūri, kad jūsų pasaulėvoka ta pati – tapati namams ir pasaulei.

Kokius laikus šiandien, Jūsų manymu, išgyvena literatūra, kultūra?

Nepalankius. Ypač Lietuvoje. Be projekcijos į ateitį. Be perimamumo. Vien pažiūrėkime, kaip po rinkimų dalijamasi ministerijomis. Kultūra lieka tiems, kurie negavo jokios pelningesnės. Kaip paguodos prizas. Užtat, be kelių išimčių, kultūros ministrus turėjome tokius: kai tik išlįs tokio prašalaičio galva iš ekrano, taip ir lauk, kelintu sakiniu leptelės, kad toliau klausytis turėsiu už jį raudonuodamas. Užtat tiems keliems kitokiems ministrams, išimtiniams, jaučiu begalinę pagarbą: žinojo, kur eina, bet drįso. Stengiasi tesėti, pasroviui neplaukti.

Ar kultūra traktuojama kaip realus prioritetas, koks turėtų būti realiai vertinant ir jos kuriamą ekonominę vertę? Iš esmės į kultūrą žiūrima paviršutiniškai, ne kaip į pamatinę, užtat ilgalaikę valstybės reikmę. Investicijos į kultūrą vadinamos parama, bet toji parama tokia menka, ji teikiama taip atmestinai, kad gali pasirodyti, jog geradaris sprendėjas iš savo paties kišenės dalija išmaldą. Ir už tą pačią „paramą“ kultūros žmones jis, pasinaudodamas griozdiškais ir painiais valstybės paramos mechanizmais, slapčia dar gviešiasi įkinkyti kurios nors politinės jėgos ketverių metų kadencijos malūnėlin. Paskui valdžia keičiasi, mechanizmų griozdai perprogramuojami jau pagal naujų laikinųjų poreikius ir skonius…

Partinių pragmatikų, į tuos savanaudiškus poreikius susitelkusių, elgiamasi stačiai švaistūniškai, nėmaž nesuvokiant, kad kultūros plėtrai pirmiausia būtina laisvė ir pasitikėjimas, jog ta plėtra gali būti tik savaiminė, einanti iš gilaus tęstinumo, iš savo pačios nuojautų, iš savo pačios rizikos ir atsakomybės. Iš kūrybos. Pagaliau iš pareigos matyti ir lyginti, ginti ir gintis. Kaip tyčia atsakinėju vos praėjus Tarptautinei kultūros dienai, tad maga lyginti, akys krypsta ir atgal, į „anos“ Lietuvos Respublikos laikus, tarpukarį: tada kultūros žmonės vis dėlto galėjo jaustis oriai, jiems už darbą, savaime suprantama, būdavo dorai atlyginama. Dabar kultūrai tenka gaimaroti ir vis minti biurokratijos duobkelius, prigrioztus laikinųjų žmonių neišmanymo ir kompleksų, ambicijų ir kaprizų… Per juos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ištarmę jau retas beišgirstų, užtat man ji skamba liūdnokai: „Kultūros niekas negali kaip pirštinių per akimirksnį užsimauti. Kultūra – tai ilgų metų uolaus darbo, prityrimo ir galvojimo įgytas turtas.“ Tausotinas.

Greitų pokyčių į gera tad vargiai belauktina, juolab kad matome, kokios bėdos kamuoja ir mūsų švietimo sistemą. Vis dėlto pažįstu begalę puikių ne vien literatūros ar kitų menų, bet ir apskritai kultūros žmonių, tad negaliu netikėti pačia kultūros bendruomene, biurokratinių ir finansinių kliūčių gebančia ir nepaisyti, kuriančia ir nuolat atsikuriančia. Matau, kaip keičiasi kartos, kaip lyg iš niekur per storą abejingumo luobą prasilaužia nesitikėti daigai, išsistiebia ir subręsta talentai. Randasi kritinė kultūros masė, kultūros terpė, kultūros akustika. Tik, kaip neseniai mandagiai yra sakęs Gintaras Rinkevičius, „būtume laimingesni, jei akustikos svarbą suvoktų tie žmonės, nuo kurių priklauso sprendimai bei rezoliucijos“.

Gal ir mokslininkas iš manęs būtų galėjęs išeiti, gal ir šioks toks praktikas, bet veikiausiai… vis tiek būčiau pasukęs literatūron, tik jau ne kraštotyrininko filologo, o gamtos populiarintojo keliu.

Kokias per nepriklausomos Lietuvos 30-metį sukurtas knygas vertinate labiausiai?

Vardų pavardžių, o net ir žanrų čia gal neminėsiu ir nenagrinėsiu. Pagaliau literatūrologija – ne visai mano daržas. Sau išskirčiau gal du 30-mečio laimėjimus – įvairovę ir grožį. Įsiminė didžiausias vieno švedų recenzento (gal ir recenzentės) įspūdis, jam likęs perskaičius Jurio Kronbergo ir Lianos Ruokytės verstą lietuvių poezijos antologiją (2005 m.), Švediją pirmąkart taip plačiai (26 autoriai) pažindinusią su lietuvių poezija: tokia maža šalis, o šitokia poezijos balsų įvairovė! Džiaugiuosi kiekvienu savitu literatūros balsu. Kaip tik to balso, daugiausia visiškai nepanašaus į maniškį, savitumu. Ta įvairovė yra brangenybė. Svarbu tik, kad kokia meška autoriaus poetinės klausos nebūtų pagadinusi… O grožį minėdamas galvoje turėjau pirmiausia knygų dailininkų kūrybą, taip pat ir jos negadinančią spaudos kokybę. Ačiūdie, gražių knygų vis daugiau besirandant, po truputį ir to jų grožio pajauta plinta, įsitvirtina. Čia minėtini ir kasmetiniai tokių knygų konkursai, nugalėtojų apdovanojimai per Vilniaus knygų mugę, taip pat ir šviečiamoji puikiosios knygų dailininkės Sigutės Chlebinskaitės veikla, su knygos grožiu pažindinanti ir mažuosius, jau ne pirmi metai nebeišsitenkanti vien tik Vilniaus knygų mugėje.

Turite nemažą darbo kultūrinėje žiniasklaidoje patirtį, buvote „Literatūros ir meno“ vyr. redaktoriumi. Kokią matote dabartinę kultūrinės žiniasklaidos padėtį Lietuvoje?

Kultūrinė žiniasklaida rinkėjų skaitoma per menkai. Tai ir paskutiniai jos rėmimo pinigėliai visokiais būdais bandomi nutekinti ten, kur dar viliamasi balsų pasirankiot. Bandymai gan sėkmingi. Užtat padėtis badmiriška ir, švelniai sakant, negerėjanti.

Jūsų asmeninėje interneto svetainėje pateikiama daug poezijos: tiek Jūsų eilėraščių vertimų į kitas kalbas, tiek iš kitų (neretai ir labai egzotiškų) kalbų verstų eilėraščių. Ko reikia, kad eilėraštis puikiai skambėtų ir lietuviškai, jeigu jis užrašytas kalba, labai besiskiriančia nuo mūsiškės?

Svetainės lankytojų turiu atsiprašyti, kad ji techniškai nebenauja, užtat sunkokai mano bevaldoma, benaujinama, dabar esama kur kas paslankesnių, bet iki jų man rankos vis neprieina: per daug nebaigtų gyvenimo darbų… Dabar toje svetainėje ne tik eilėraščių, bet ir kalbų, į kurias tų mano eilėraščių versta net knygomis, galėtų būti daugiau. O dėl vertimo skambėjimo… Čia vieno recepto gal nebūtų. Kliaujuosi patirtimi, nuovoka ir ta jau minėta poetine klausa. Kaip ir daugelis kolegų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ne kartą esate minėjęs, kad svajojote tapti ornitologu. Ar kartais pagalvojate, kaip būtų pasisukęs Jūsų gyvenimo kelias, jeigu būtumėte pasirinkęs šią sritį, o ne žurnalistiką ir filologiją?

Ar maža kas jaunytėj yra buvęs ornitologas? Nuo Olivier Messiaeno iki… kad ir Gintaro Varno, jau neminint Alio Balbieriaus. O jaunystė, ypač vaikystė ir paauglystė, jei jų savy neapleisi, niekur nedings. Pagaliau man smarkokai tektų įtempti vaizduotę, kad išvysčiau menininką, kurio pasaulėvokos nėra veikę kosminiai gamtos ritmai, gamtos dėsningumai ir „įstatymai“, vienodi visiems jos padarams, vienodai žiaurūs ir žavūs. O paukščiai juk dar išskirtinai trauklūs ir tuo, kad savo buvimu jie, kaip ir pasaulio medis ar voras, tarytum apima visas tris mūsų kolektyvinėje pasąmonėje glūdinčias mitines sferas: požeminę (ar povandeninę), antžeminę ir dangiškąją, – sutinkamas daugelyje religijų ir savaip jų vardijamas, o šventybės poreikis žmogui juk prigimtas, jos pojūtis jautresnėms sieloms gal kiek stipresnis.

Taigi dėl kitų savo kelio galimybių… Visokių jų galėjo būti. Gal ir mokslininkas iš manęs būtų galėjęs išeiti, gal ir šioks toks praktikas, bet veikiausiai… vis tiek būčiau pasukęs literatūron, tik jau ne kraštotyrininko filologo, o gamtos populiarintojo keliu.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.