2020 05 26

Kun. Vladimiras Solovej

Evangelijos komentaras

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Jn 17, 1–11a „Tėve, pašlovink savo Sūnų“

Kun. Vladimiras Solovej. Bernardinai.lt nuotrauka

Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo:
„Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave ir tavo jam duota galia visiems žmonėms teiktų amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos jam esi atidavęs. O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.
Aš tave pašlovinsiu žemėje, atlikdamas darbą, kurį man buvai davęs nuveikti. Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui.
Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie laikėsi tavojo žodžio. Dabar jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla. Tavo man patikėtus žodžius aš perdaviau jiems, o jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad esu iš tavęs išėjęs; įtikėjo, kad esi mane siuntęs.
Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius. Jie juk yra tavieji! Ir visa, kas mano, yra tavo, o kas tavo – tai mano, ir aš pašlovintas juose. Aš jau nebe pasaulyje… Jie dar pasaulyje, o aš grįžtu pas tave“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Komentaro autorius – kun. Vladimiras Solovej

Jėzus prieš palikdamas Paskutinės vakarienės menę tam, kad eitų į Alyvų sodą, kreipiasi į savo Dangiškąjį Tėvą ilga malda. Ši Jėzaus, Aukščiausiojo Kunigo, malda tarsi apvainikuoja Jo mokiniams ir mums paliktą testamentą. Jėzus kelia akis į savo Dangiškąjį Tėvą. Tai yra kvietimas mums visiems nukreipti akis nuo mūsų pačių, nuo mūsų egocentrizmo ir pakelti širdį, mintis į viršų Dievo link. Meldžiasi tas, kas suvokia savo ribotumą, skurdą ir bejėgiškumą. Malda yra vienintelė viltis tų, kurie yra nugalėti.

Jėzaus malda yra kupina nerimo, kuris mus taip pat turėtų paliesti. Pašlovinęs Tėvą, Jėzus žvelgia į savo silpnus ir pilnus baimės mokinius. Jis patikėjo jiems nelengvą užduotį – tęsti Jo darbą, dėl to meldžiasi už juos, kad jie galėtų jį vykdyti. Jėzus neprašo jiems nei jėgų, nei drąsos, nei sumanumo. Prašo vien to, kad jie liktų vienybėje su Juo, kad liktų Jo sekėjais ir Žodžio mokiniais. Tai ir yra tikroji kiekvienam krikščioniui patikėta galia su atsakomybe – skelbti Evangeliją, rūpintis vargšais ir tokiu būdu likti vienybėje su Kristumi. Jei būsime ištikimi šiai misijai, atrasime, kad esame viena Jame.