2020 05 26

Valdas Kilpys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Šalyje nėra vietos senukams?

Unsplash.com nuotrauka
Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

„Nerekomenduojame lankytis rizikos grupės asmenims…“ randu ant dažnos įstaigos ir net kavinių durų iškabintus skelbimus. Senjorai įvardijami pirmiausia: sulaukei 60 metų – tūnok namie. Dar nesulaukiau 50-ties, tad ramu, bet bandau įsivaizduoti, kokių minčių kiltų išvydus užrašą, kad nelaukiami, tarkim, keturiasdešimtmečiai.

Su-pyk-čiau. Labai.

Todėl suprantu šešiasdešimtmečius ir vyresniuosius. Užgriuvus COVID-19 pandemijai kito daug dalykų, bet senatvės vertinimas vis dar laukia permąstymo. Pradėsiu nuo objektyvių duomenų: Londono ekonomikos mokyklos profesorius Joanas Costa-Fontas atliko tyrimą – jis bandė išsiaiškinti pandemijos laikotarpiu pasireiškiantį įvairių šalių gyventojų požiūrį į senjorus. Pagyvenusių žmonių socialinė vertė vadinamosiose brandžios demokratijos šalyse gerokai šlubuoja. Vyraujantis jaunystės kultas verčia garbaus amžiaus asmenis vaidinti jaunesnius, nei kad jie yra iš tiesų.

Kai pamačiau į rinkimų renginio sceną vienoje iš valstijų apyguviai išbėgantį kandidatą į JAV prezidentus Joe Bideną (g. 1942) – norėjosi verkti. Gaila žmogaus. Taip nenatūraliai ir kvailai tai atrodė.

Gaila ir mūsų visų čia, Lietuvoje, nes iki šiol kabinėjame skelbimukus reikalaudami, kad senjorai eitų šalin net nesusimąstydami apie tai, ką iš tiesų reiškia tų susirgusiųjų ir mirusiųjų senelių skaičiai.

Pavaryti šalin – lengviausia, bet ką daryti su gerontologinėmis įstaigomis? Jų, beje, Lietuvoje itin apstu ir, regis, pirmiausia ten veisiasi virusas, jei atmesime gydymo įstaigas. Kodėl saugodami savo senjorus nekalbame apie įstaigų, į kurias jie sukišti, prasmingumą? Susiduriame ne su kaukių dėvėjimo, higienos normų laikymosi ar dezinfekavimo stokos problemomis. Prieš akis nenusakomo susvetimėjimo baubas, kuris kartu su COVID‘u susirenka senolių „derlių“.

Reikalinga nauja senatvės suvokimo paradigma. Amžių nusakantys metų skaičiai negali būti atvirkščiai proporcingi socialinei vertei. Senelių namuose uždarytus mūsų giminaičius psichogeninė mirtis ištiko dar prieš atvykstant į prieglaudą. Galima tik miglotai nujausti, kokios mintys sukasi senjoro galvoje, susidūrus su nematomu pandeminiu priešu.

Psichologiškai pavojaus akivaizdoje nuo jo bėgama kuo toliau. Senjoras neturi kur pabėgti. Arba ieškodamas saugesnės vietos randa užrašų, kad priklauso rizikos grupei ir yra nelaukiamas. Nužudome jau nužudytus savo gentainius. Tada iš tiesų nelieka nieko kito, tik iškeliauti pas Abraomą. Statistika tai patvirtina.

Esminė santykio su senjorais dedamoji yra gyvybinės energetikos, jos apykaitos buvimas. Tu negali uždaryti senelio tik tarp savo amžiaus asmenų ir reikalauti, kad jis būtų sveikas, psichiškai stabilus ir kiek įmanoma gyvybingas. Žmogus mirties prieangyje negali jaustis gerai.

Išeitis nėra sudėtinga: getus, nesvarbu, ar beglobių vaikų, ar globojamų senelių, dera naikinti. Tik matydamas vaikus ir bendraudamas su anūkais senolis pamirš senatvę. Sutars su ja. Tada kad ir storiausiomis raidėmis, ryškiausiais dažais spausdintus skelbimus kabinkite – nerasite nė vieno seno šešiasdešimtmečio.