2021-uosius palydint: didžiausio skaitytojų dėmesio sulaukusios publikacijos

Sausis

Sergu depresija, sekite mane instagrame!

Kristina Tamelytė rašo ne tik apie influencerius, noriai eksponuojančius virtualioje vitrinoje savo psichologinio gyvenimo peripetijas, bet ir apie mus pačius. Nes pasiūla – tai paklausos atspindys.

„Visi tie išgyvenimai, padarytos išvados apie save ir savo psichologinę būklę nėra neprasmingos, banalios ar nereikšmingos tų paskirų žmonių gyvenimuose, tačiau jų statusą pakeičia viešumas. Jis savotiškai subanalina ir paverčia galimai tikrus (o tai visuomet klausimas, kai kalbame apie viešą erdvę) potyrius tiesiog plepėjimu ir savęs rodymu.“

Vasaris

Kaip tapti nekenčiamam

Vasario pradžioje kunigas Algirdas Toliatas feisbuke pasidalijo tekstu, kviečiančiu pasirašyti peticijas prieš Stambulo konvenciją ir lyčiai neutralios partnerystės įteisinimą. Už tai jis sulaukė neįtikėtinos pykčio ir neapykantos bangos. Simonas Bendžius savo tekste svarsto, kokių pasekmių visuomenei ir žodžio laisvei gali turėti šis precedentas ir kodėl priekaištai, esą kunigai ir Bažnyčia kišasi į politiką naudodamiesi savo autoritetu, šioje situacijoje neturi rimto pagrindo.

„Jei panašūs dalykai tęsis ir toliau, viešojoje erdvėje gali kiti vis daugiau baimės, nepasitikėjimo ir savicenzūros. Nepavydžiu menininkams, sportininkams ar kitokiems influenceriams, kurie yra, sakykim, labiau „tradicinio“ požiūrio į pasaulį: bijodamas, kad tave „tarkuos“ (o blogesniu atveju – prarasi darbą, karjeros galimybes), tu gali save versti rašyti kuo neutraliau, atsargiau, taikydamas į laiko dvasią ir minios nuomonę – kad tik, neduok Dieve, „neužgautum kieno nors jausmų.“

Kovas

Prieš kalbėdami apie homoseksualius asmenis, pirmiausia paskaitykime Katekizmą

Eimantas Gudas šiuo tekstu kreipiasi į tradicinės šeimos gynėjus, taip pat ir krikščionis, kurie apie homoseksualus kalba, darydami nepagrįstus apibendrinimus ir skleisdami neapykantos kalbą:

„Juk homoseksualių asmenų yra visokių. Vieni tiki Dievą, gyvena krikščionišką gyvenimą ir iš visų jėgų stengiasi paklusti Bažnyčios mokymui. Tokie kaip aš. Ir daro tai nepaisydami savo jausmų, potraukių ir norų. Tiesiog vadovaujasi protu ir Šventosios Dvasios palytėta sąžine. Kiti nesugeba ar net nenori ir nebando susilaikyti nuo homoseksualių veiksmų ir pan. Bet ir jie yra žmonės. O kiekvienas žmogus yra nusipelnęs orumo.“

Balandis

Psichologė R. Bieliauskaitė: „Abejonė savo vertingumu atsiranda tuomet, kai žmogus neturi ar negali palaikyti santykio su kitu žmogumi“

Žodis „savivertė“ nusako vertinimo matą, kurį taikome patys sau. Savivertė gali būti aukšta arba žema, adekvati ir atvirkščiai. O kas lemia tą mūsų savivertę? Ar ji mums skirta kaip prigimtinė duotybė, ar ją mums įskiepija aplinkiniai? Ar savivertė kinta per gyvenimą? Kaip ji siejasi žmogaus orumu? Į šiuos ir kitus klausimus atsako psichologė, viena iš individualiosios psichologijos pradininkių Lietuvoje dr. Rasa Bieliauskaitė. 

„Savimi adekvačiai pasitikintis žmogus nebijo „prisidirbti“. Mano draugė ir kolegė sako: „Negali nugyventi savo gyvenimo su baltomis pirštinaitėmis, tad klausimas – ką darai su tuo prisidirbimu?“ Kalbant apie žmonijos prisidirbimą – kiek ten visokių klaidų ir nesąmonių? Reikėtų gal savotiško nuolankumo: esame „net“ žmonės ir kartu esame „tik“ žmonės.“

Gegužė

Kun. A. Peškaitis OFM: krikščionys turėtų atsiriboti nuo „Didžiojo šeimos gynimo maršo“

Reaguodamas į „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ dalies organizatorių ir palaikytojų vartotojų retoriką br. Arūnas Peškaitis OFM priminė, kad  krikščionių „ginklai“ pirmiausia yra malda ir pasninkas. Ne brutalumas ir jėga:

„Labai liūdna, kad per tokius maršus ir neapykantos kalbas mes prarandame galimybę kalbėtis, pateikti savo argumentus – ir beveik prarandame galimybę, kad mus išgirstų. Žinoma, kad ideologinės grupės ir politinės partijos, kurios siekia įteisinti minėtus dalykus, tiesiog sakys: „Va, žiūrėkit, koks jų tikrasis veidas. Jie yra smurtininkai!“ Tada labai sunku kalbėti argumentuota kalba ir aiškinti, apeliuoti ne į aistras ar jausmus, bet į protą ir, galiausiai, prigimties supratimą, antropologinius dalykus – ne tik į tikėjimą, kalbu apie bendrąjį gėrį. Bet tai daryti darosi sunku, kai vyksta tokie maršai.“

Birželis

Mano tikėjimo istorija. Rašytojas Laurynas Katkus

Rašytojas ir vertėjas Laurynas Katkus „Bernardinams“ pasakoja, kaip supranta ir išgyvena savąjį krikščionišką tikėjimą – ir kokią reikšmę jam turėjo močiutės dovana.

„Ką galėčiau pasakyti ieškantiesiems? Visų pirma – nebijokit. Krikščionybė nėra taisyklių rinkinys, už kurio nesilaikymą laukia griežtos bausmės. Tai yra labiau kelio ženklų sistema, meilės švyturys, kuris rodo kryptį. Kitas dalykas, gal labiau perspėjimas, – krikščionybė negarantuoja ramaus gyvenimo. Bet išbandymų laikais, sudėtingose, ribinėse situacijose tikėjimas duoda tvirtumą ir atspirtį.“

Liepa

Imunologas dr. M. Strioga: „Kažkodėl nieko nestebina, kad revakcinuotis nuo stabligės ar difterijos reikia kas dešimtį metų“

Kam skiepytis, jei skiepas nuo viruso neapsaugo? Gal geriau persirgti natūraliai? O gal nuo ligų apsaugo imunitetas, kurį nuolat reikia stiprinti? Į šiuos ir kitus klausimus, nuolat sklandančius visuomenėje, o ypač socialiniuose tinkluose, liepos pabaigoje paprašėme atsakyti biomedicinos mokslų daktarą, Nacionalinio vėžio instituto vyresnįjį mokslo darbuotoją Marių Striogą.

„Tam ir buvo sukurta vakcinacija, kad išmokytume organizmą atremti grėsmę, supažindintume jį su konkrečiu sukėlėju, kuris nepavojingas, tačiau pajėgus išmokyti imuninę sistemą vėliau atpažinti grėsmę. Raupų pandemijoje pasaulis murkdėsi net kelis šimtmečius. Vien XX a. nuo šios ligos mirė 300 milijonų žmonių, nepaisant to, kad vyko vakcinacija. Ir tik vykstant masinei privalomai vakcinacijai pavyko eliminuoti sukėlėją. Tai apie ką mes kalbame? Ar turime murkdytis šioje pandemijoje, susitaikę su netektimis? Pasikartosiu: šie argumentai galioja tol, kol reanimacijoje neatsidūrė tavo vaikas, mama ar brolis.“

Rugpjūtis

Kard. A. J. Bačkis: „Norėjau susitikti su prieglobsčio prašytojais veidas į veidą“

Kilus migrantų krizei Lietuvos pasienyje, kardinolas Audrys Juozas Bačkis drauge su Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ darbuotojais nuolat lankėsi pasienio užkardose, bendravo su pasieniečiais ir pačiais migrantais, o pokalbyje su „Bernardinai.lt“ kvietė neapsiriboti vien šių žmonių priėmimu ir saugojimu, bet numatyti tolimesnę pagalbą ir rūpintis jų integracija.

„Priminsiu, ką popiežius Pranciškus yra pasakęs savo enciklikoje „Fratelli tutti“. Tai keturi žodžiai, nusakantys santykį su prieglobsčio prašytojais: priimti, saugoti, padėti ir integruoti. Iš mūsų valstybės pusės yra padaryti pirmieji du žingsniai, bet toliau nėra jokios vizijos. Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie vargšus Pietų Amerikos ūkininkus, labai gražiai paminėjo trijų T raidžių principą, nusakantį tai, kas žmogui svarbiausia. Tai techo – stogas virš galvos, tierra – dirbamos žemės lopinėlis ir trabajo – darbas. Susiduriame su panašia problema. Šie žmonės dabar turi tik palapinę virš galvos, tačiau negali užsidirbti. Žmogaus orumui priklauso galimybė dirbti. Tik ar esame pasiryžę suteikti šansą bent kai kuriems iš šių žmonių čia įsikurti? Reikia bent drįsti apie tai pakalbėti.“

Rugsėjis

Auksinės Dostojevskio mintys apie gyvenimą

Rusų rašytojas psichologas, mąstytojas Fiodoras Michailovičius Dostojevskis, kurio 200 metų gimimo sukaktį (ir 140 metų nuo jo mirties) minime 2021-aisiais, visą savo talentą skyrė žmogaus paslapčiai įminti. Visas jo dėmesys buvo susitvenkęs į žmogų ir jo dvasinį pasaulį, gyvenimo būdą, jausmus ir mintis. Žmogaus prigimties gelmėse F. Dostojevskis įžvelgė Dievą ir šėtoną, čia jam atsivėrė begaliniai pasauliai, sakytum, su degančiu susidomėjimu jis ieškojo Dievo buvimo ženklų, o žmogaus likimas jam buvo ne tiesiog atspirties taškas, bet gyvenimo ir mirties klausimas.

„Dabartiniame pasaulėvaizdyje laisvė tapatinama su pasileidimu, tačiau tikroji laisvė – tik valioje savo ir tik kai įveiki save, kad artinantis pabaigai pasiektum tokią dorovinę būseną, kad visada bet kurią akimirką būtum pats sau geras šeimininkas. O troškimų tenkinimas tik veda į savo pačių vergystę. Štai kodėl maža dalis dabartinio pasaulio laisvę tapatina ne su piniginiu apsirūpinimu ir ne su įstatymais, užtikrinančiais piniginį apsirūpinimą: „Yra pinigų, vadinasi, galiu daryti ką užsimanęs; yra pinigų – vadinasi, neprapulsiu ir neisiu prašyti pagalbos, o neprašyti niekieno pagalbos yra aukščiausia laisvė.“ O vis dėlto tai iš esmės ne laisvė, o ta pati vergystė, vergystė dėl pinigų. Priešingai, pati aukščiausia laisvės duotybė yra ne taupyti ir aprūpinti save pinigais, bet „išdalinti visiems ką turi ir eiti visiems tarnauti“. Jeigu ryžtasi tam žmogus, jeigu geba įveikti save iki tokio lygio, – tai argi jis po to ne laisvas? Tai jau aukščiausias valios pasireiškimas!“

Arkivysk. G. Grušas – apie migrantus, protestus, skiepus ir artėjantį Sinodą

Lietuvos vyskupų komunikacija – tik viena iš temų, kurią rugsėjį aptarėme su arkivyskupu. Ganytojas „Bernardinams“ papasakojo apie susitikimą su migrantais, dalijosi įžvalgomis apie Šeimų sąjūdžio ir kitų panašių organizacijų protestus, galimybių pasą bei skiepus, paminėjo, ko popiežius Pranciškus tikisi iš spalio mėnesį visame pasaulyje prasidėjusio Sinodo kelio.

„Žmonės įsiaudrina, mano, kad jie gali pasakyti, ką tik nori – nes ta nuomonė yra itin svarbi. Jei ją kartoji vis garsiau ir garsiau, pradedi įtikėti, kad tai yra tiesa. Nepaisant to, kad yra tos srities autoritetų, kurie sako: „Žinok, ne.“ Tas grupių susipriešinimas auga, jis paveikia ir politinį dialogą. Visi į savo stovyklas subėgę, kalbasi, bet niekas nesiklauso. Nes nėra dialogo su kita pozicija. Tai, deja, ateina ir į Bažnyčią. Gali būti vyskupų su skirtingomis nuomonėmis. Bet turime įsiklausyti, ko mus Bažnyčia moko įvairiomis temomis. Tai turėtų būti svarbu tiek tiems, kurie save laiko liberalais, tiek ir konservatyviems katalikams.“

Spalis

Pastatai transformeriai. Nuo ištaigingų Sapiegų valdų, karo ligoninės iki startuolių

Šiandien Sapiegų parko technologijų verslų miestelis didele dalimi sudarytas iš buvusių karo ligoninės korpusų. Pritaikant pastatus startuoliams, buvo išsaugota ligoninės pastatų komplekso sandara. Vienintelis naujas statinys – naujas konferencijų salės priestatas, suprojektuotas pačiame komplekso centre. Pastatų išorė sutvarkyta ir išsaugota, labiausiai pasikeitė buvę ligoninės interjerai. Juose išgriautos pertvaros, atveriant įspūdingas erdves, bet išsaugant vertingas seno interjero detales: židinius, lubas, laiptus ir medines perdengimo konstrukcijas. Apie Sapiegų parko karo ligoninės pastatų transformacijas pasakoja architektai Matas Šiupšinskas ir Aurimas Sasnauskas.

Lapkritis

Kun. J. Sasnauskas apie J. Ivanauskaitę: „Kažin ar kitą tokį žmogų mačiau, kuris taip alko Dievo“

2021-ųjų lapkritis, Jurgos Ivanauskaitės mėnuo, rašytojai būtų buvęs šešiasdešimtasis. Kunigas Julius Sasnauskas OFM, šviesaus atminimo rašytojos bičiulis, prisimindamas ją svarsto: J. Ivanauskaitės balsas tikrai būtų girdimas ir mūsų kultūroje, ir politikoje – sąžiningas, atviras, autoritetingas.

„Jurgai daug kas patiktų, – sako J. Sasnauskas. – Kalbėjimas apie grožio kelią, apie Dievą, ateinantį grožio keliu, popiežiaus Pranciškaus švelnumas ir tai, kaip jis vertina kiekvieną tikėjimo patirtį. Kiekvieno žmogaus, kad ir paties mažiausio, nes visur Šventoji Dvasia veikia. Bet manau, kad gyvojo Dievo patvirtinimą ji ir taip gavo. Kančią ir mirtį priėmė su dideliu nuolankumu.“

Lietuvių kalbos mokytojas atviras: „Mokiniams nemeluoju – lietuvių autoriai rašo prastai“

Švietimas, rodos, amžina tema, o diskusijos apie jį pačia savo prigimtimi yra begalinės. Pastaraisiais metais vis labiau stengiamės, kad šios diskusijos būtų kokybiškos, daug kalbame apie mokyklą ir universitetą, mokinius ir mokytojus, filosofiją ir matematiką. Tarp aptariamų klausimų bene labiausiai išsiskyria lietuvių kalbos ir literatūros programa ir pamokos, matyt, neatsitiktinai tarp skaitomiausių įsispraudė Lietuvių kalbos mokytojo griežti svarstymai: „Norėčiau kada nors sudaryti savo privalomų autorių sąrašą. Iš dabartinių lietuvių autorių pusę, be abejo, išmesčiau, nes noriu, kad mokiniai skaitytų ir mylėtų knygas.“

Gruodis

Aktorė E. Gabrėnaitė: „Per Kūčias būnu tas vaikas su skarute, kurį močiutė guldydavo į gurgždančią patalynę“

Aktorė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Eglė Gabrėnaitė pasakoja šviesius prisiminimus apie vaikystę, prabėgusią Tytuvėnuose šalia bažnyčios su mylimais seneliais. Tai, pasak jos, visam gyvenimui tapo neišsemiamu energijos šaltiniu, ta gražia nesibaigiančia pasaka, kuri padovanojo švarą aktorystės kelyje ir tikėjimą – žinojimą, kad akimis nematomi ir fiziškai neužčiuopiami dalykai yra neabejotina tiesa.

„Prisimenu tą visą Kūčių dieną atliekamą šventą aktą: kaip mudu su broliuku maudydavo vonioje. Močiutė sakydavo: reikia nusiprausti. O išmaudžiusi užrišdavo skarutes. Matyt, kad neprapūstų ausų. Tada paguldydavo į gurgždančią patalynę, iškrakmolytą ir kvepiančią muilu. Mano močiutė buvo tikra pedantė. O prieš dvyliktą mus pakeldavo ir sušukuodavo. Sėdėdavome prie stalo, traukdavome šiaudus, ragaudavome močiutės patiekalų. Ir įspūdis apie visa tai man liko kaip pasaka. Todėl ir mano tikėjimas susijęs su šia pasaka. Ir kuo tolyn, tuo šias dovanas vis labiau vertinu.“