Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 09 13

Giedrius Tamaševičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

2022 m. rugsėjo 11-oji: rinkimai, pakeitę Švediją

Švedijos demokratų partijos lyderis Jimmie Åkessonas. EPA nuotrauka

Sekmadienį Švedijoje įvyko itin svarbūs parlamento (Riksdago) rinkimai. Suskaičiavus beveik visus balsus, opozicinės dešiniosios partijos naujajame parlamente turėtų įgyti trapią persvarą – 176 vietas iš 349. Pagal dabartinius rezultatus iki šiol Švediją valdžiusiai vidurio kairės koalicijai liktų 173 mandatai. Tokiu atveju naujuoju Švedijos ministru pirmininku turėtų tapti Moderatų partijos pirmininkas Ulfas Kristerssonas.

Nauja yra tai, kad kraštutinės dešinės partija Švedijos demokratai šiuose rinkimuose pelnė net 20,7 procentų balsų ir pirmą kartą tapo didžiausia politinės dešinės bloko partija, aplenkusia Kristerssono moderatus (19,1 procento rinkėjų balsų yra blogiausias šios partijos rezultatas per pastarąjį dvidešimtmetį).

Socialdemokratų partijos, surinkusios 30,5 proc. balsų, lyderė Magdalena Andersson, rinkimų vakarą pralaimėjimo nepripažino, tikėdamasi, kad iki trečiadienio suskaičiavus likusius rinkėjų balsus kairės bloko rezultatai bus pagerinti. Taigi nežinomybė dėl būsimos Stokholmo vyriausybės išlieka. Viską nulems derybos (2018 metais užtrukusios net kelis mėnesius) ir potencialių vyriausybės formuotojų požiūris į iki šiol ignoruotą populistinę Švedijos demokratų partiją.

Pasikeitusi Švedija

Vokietijos savaitraščio „Die Zeit“ apžvalgininkės Ricardos Richter teigimu, šie rinkimai visiems laikams pakeitė Švediją. Vienoje iš labiausiai pasiturinčių pasaulio šalių kas penktas rinkėjas savo balsą atidavė už kraštutinės dešinės populistus – Švedijos demokratus. Tai reiškia, kad ši iš neonacių kilusi partija pirmą kartą galės dalyvauti sudarant vyriausybę ir lemti visos šalies politiką. Tokiu pasitikėjimu rinkimų vakarą spinduliavo ir šios partijos lyderis Jimmie Åkessonas.

Švedijos demokratai, pirmą kartą patekę į parlamentą 2010 metais (surinkę 5,7 proc. rinkėjų balsų), mokėjo diktuoti savo sąlygas politinei darbotvarkei. Jie nuolat peikė nusikalstamumą Švedijoje, siedami jį su imigrantais, ypač iš islamo šalių, gąsdino masinės imigracijos pavojais. Kurį laiką šią rasistinėmis nuostatomis garsėjančią partiją dešiniojo bloko politikams pavykdavo ignoruoti. Centro partija, liberalai, krikščionys demokratai ir moderatai, formavo savo politiką išsiversdami be radikalų iš Švedijos demokratų partijos.

Moderatų partijos kandidatas į Švedijos ministrus pirmininkus Ulfas Kristerssonas. EPA nuotrauka

Tačiau po 2018 metų rinkimų Švedijos demokratams, gavusiems jau 17,53 proc., balsų, pavyko suskaldyti dešiniųjų bloką. Su jų palaikymu ministro pirmininko postas būtų atitekęs Ulfui Kristerssonui, tačiau Centro partijai ir liberalams nepanorus sėsti į vieną valtį su populistais šis planas žlugo. Derybos dėl naujos vyriausybės tuomet užsitęsė net kelis mėnesius, kol galiausiai socialdemokratams pavyko sudaryti mažumos vyriausybę, vadovaujamą Stefano Löfveno, kurį 2021 m. šiame poste pakeitė partijos bendražygė Magdalena Andersson.

Į šių metų rinkimus Švedijos demokratai sugrįžo su nauju polėkiu. Likusios partijos buvo priverstos diskutuoti būtent apie populistų keliamas problemas  – priemiesčiuose siautėjančias nusikaltėlių gaujas ir augančią segregaciją. Populistams rinkėjus ir dešiniojo bloko politikus, regis, pavyko „įtikinti“ ir tuo, kad dėl kylančių energijos kainų kalta ne Rusija, bet dabartinė Švedijos vyriausybė. Švedijos demokratų spaudžiami socialdemokratai netgi buvo priversti palankiau vertinti atominę energetiką, kurios anksčiau jie buvo linkę atsisakyti. Gana keista tai, kad už Švedijos demokratus, užsimojusius atkurti Švediją be imigrantų,  balsavo net 12  procentų užsienyje gimusių rinkėjų. Paaiškėjo, kad populistus daugiausia remia vyrai – už juos balsavo net kas ketvirtas, o tarp moterų juos palaikė tik kas šešta.

Ar eis Švedijos dešinieji su velniu obuoliauti?

Jau 2019 metais įvyko tai, ko niekas negalėjo tikėtis. Krikščionių demokratų partijos lyderė Ebba Busch Thor Stokholme susitiko su Jimmiu Åkessonu ir valgė švediškus mėsos kukulius. Socialinius tinklus apskriejo nuotraukos ir žinia apie suderinamas abiejų partijų pozicijas. Politikos komentatoriai šį žingsnį kritikavo, nurodydami, kad Švedijos demokratų siekiai niekaip nėra suderinami su krikščionių demokratų vertybėmis, tačiau tai buvo praleista pro ausis. Po poros mėnesių su J. Åkessonu susitiko ir pats Moderatų partijos pirmininkas, nepaisydamas to, kad dar 2018 metais jis holokaustą išgyvenusiai žydų kilmės švedų rašytojai Hédi Fried buvo pažadėjęs su šiais radikalais neturėti nieko bendra.

Pasipiktinimas išblėso per pandemijos metus. Todėl šiandien moderatai, krikščionys demokratai ir liberalai ketina bendradarbiauti su Švedijos demokratais, nors ir nežadėdami jiems ministrų postų. Atsiribojimus nuo rasistiniais pasisakymais pagarsėjusios partijos rimtai prisimena tik Švedijos centro partija ir jos pirmininkė Annie Lööf, už tai iš dešinės radikalų sulaukusi netgi grasinimų mirtimi.

Galima būtų klausti, kodėl Švedijoje neįmanoma blokų ribas pranokstanti „vaivorykštės“ koalicija, kurią esame matę veikiančią Vokietijoje. Pagrindinė priežastis yra vis dėlto ta, kad be Švedijos demokratų paramos moderatų vedami dešinieji jau trečią kartą iš eilės nebūtų pajėgūs pretenduoti į vyriausybės sudarymą. Šiuo klausimu ne toks svarbus buvo ir prieš keletą metų pasaulinės šlovės ir palaikymo sulaukusios Gretos Thunberg balsas (šiais metasi ji rinkimuose balsavo pirmą kartą), atiduotas veikiausiai už Švedijos žaliuosius.

Švedijos ministrė pirmininkė ir Socialdemokratų partijos lyderė Magdalena Andersson. EPA nuotrauka

Kad ir kaip žiūrėsi, didžiausią nesėkmę patyrusia partija galima laikyti moderatus, net po 43 metų laikotarpio užleidusius antros pagal rinkėjų palaikymą partijos vietą Švedijos demokratams. Padėtį gerokai pataiso tikimybė gauti ministro pirmininko postą ir vadovauti vyriausybės formavimui.

Tačiau ar taip įvyks, ar šaliai liks vadovauti prieš kelis mėnesius istorinį sprendimą stoti į NATO priėmę Švedijos socialdemokratai, paaiškės tik po trečiadienio, kai bus suskaičiuoti likusieji rinkėjų balsai.

Visai Europos Sąjungai svarbūs parlamento rinkimai mažiau nei po dviejų savaičių įvyks Italijoje. Rūpestį kelia tai, kad, apklausų duomenimis, daugiausia balsų šioje šalyje gaus taip pat populistai – partija „Italijos broliai“ („Fratelli d’Italia“) ir jos lyderė Giorgia Meloni.

 Parengta pagal „Die Zeit“ ir „Weekendavisen“ publikacijas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.