3 filmai apie Jėzaus gyvenimą. „Tikriausias“, žiūrimiausias ir brangiausias

„Evangelija pagal Matą“, 1964 m. (it. „Il vangelo secondo Matteo“, rež. Pieras Paolo Pasolini)

Anuomet pradėjus sklisti žiniai, kad save ateistu ir marksistu pristatantis Pieras Paolo Pasolini režisuos filmą apie Jėzaus gyvenimą, tikriausiai ne vienas aiktelėjo iš nuostabos. Visgi tuos, kurie tikisi, kad filmas buvo įkvėptas atsivertimo, turiu nuvilti. Režisierius tiesiog atsiliepė į popiežiaus Jono XXIII kvietimą, kuriuo buvo skatinami bendradarbiauti netikintys menininkai.

Kaip kad vėliau pasakojo režisierius P. Pasolini, po to, kai jis perskaitė Evangelijas, visos jo iki tol puoselėtos kūrybinės idėjos nublanko. Troškimas ekranizuoti Jėzaus gyvenimo istoriją tapo pats svarbiausias. Režisierius pasirinko kurti kino filmą remdamasis Evangelija pagal Matą „atmetimo“ principu. Evangelija pagal Morkų jam atrodė parašyta menko išsilavinimo žmonėms, Evangelija pagal Luką jam buvo pernelyg švelni ir literatūriška, o Evangelija pagal Joną pernelyg sudėtinga, kad galėtų būti perteikta vizualiai.

Tačiau ar gali netikintis kūrėjas perteikti istoriją taip, kad ši įtikintų kitus? Abejojančiųjų netrūko nei filmo kūrimo metu, nei dabar. Visgi kritikai pripažįsta, kad tai – vienas geriausių filmų, kuriame vaizduojamas Jėzaus gyvenimas.

Klausiantiems, kuo šis filmas ypatingas, sunku rasti vienareikšmį atsakymą. Greičiausiai jis patraukia savo tikrumu. Režisierius nesistengia idealizuoti, romantizuoti ar mistifikuoti Jėzaus gyvenimo istorijos. Atrodo, kad pagrindinė jo sau išsikelta užduotis yra tiesiog užfiksuoti tai, kas vyko. Įdomu tai, kad šiame paprastume tarytum ir atsiranda galimybė užčiuopti tai, kas esminga.

Žvelgiant į šį filmo kūrimą iš dabarties laiko perspektyvos, galima numanyti, kodėl atsiranda šis tikrumo įspūdis. Visų pirma dėl aktorių vaidybos natūralumo. Šiame filme Jėzų vaidino Enrique Irazoqui – ekonomiką studijavęs ispanas. Iki šio lemtingo režisieriaus pasiūlymo jis nebuvo turėjęs su kinu ar vaidyba nieko bendra. Kiti filme vaidinusieji taip pat nebuvo profesionalai. Režisierius kvietė filme vaidinti vietinius gyventojus, pardavėjus, vairuotojus ir darbininkus. O Mariją vaidino paties režisieriaus motina. Antra, P. Pasolini nusprendė, kad filmui kurti scenarijaus neprireiks. Režisierius vadovavosi tik Evangelija pagal Matą. Skaitydamas Evangeliją jis „čia ir dabar“ nuspręsdavo, kiek ir kas bus filmuojama. Galiausiai, filme nėra ir įvykių ypatingumą pabrėžiančios muzikos, dekoracijų, efektų.

Taigi, tikrumas (o gal netikėtumo momentas?) yra tai, kas daro šį filmą įsimintiną ir išskirtinį kitų filmų apie Jėzaus gyvenimą kontekste.

„Jėzus“, 1979 m. (angl. „Jesus“, rež. Johnas Krishas, Peteris Sykesas)

Šis filmas apie Jėzaus gyvenimą yra pripažintas žiūrimiausiu. Skelbiama, kad filmas yra išverstas į daugybę kalbų (1114) ir manoma, jog jį yra matę daugiau nei 3 mlrd. žmonių visame pasaulyje.

Filmo kūrėjai nusprendė Jėzaus gyvenimo istoriją vaizduoti pasitelkdami Evangeliją pagal Luką. Anot jų, ši Evangelija labiausiai išbaigta, todėl ir labiausiai tinkanti ekranizuoti Jėzaus gyvenimą. Be to, seniai svajojęs nufilmuoti visą Šventajame Rašte aprašytą Jėzaus gyvenimo istoriją, filmo prodiuseris Heymanas jau turėjo parengęs keletą epizodų.

Verta pastebėti, kad juosta buvo filmuota Izraelyje. Pasak kūrėjų, buvo stengtasi sukurti kuo autentiškesnį filmą, todėl dėl atskirų scenų daug diskutuota ir tartasi su biblistais, religijotyrininkais. Galbūt todėl šiame filme Paskutinė vakarienė buvo vaizduojama ne prie stalo, kaip mums įprasta, o ant grindų. Taip pat Jėzus, vedamas nukryžiuoti, neša ne visą kryžių, o tik jo skersinį.

Nors filmo kūrėjai deklaravo, jog visa filmo medžiaga yra paremta tik Evangelija pagal Luką, vis dėlto kūrinyje yra neatitikimų. Be abejo, tai neliko nepastebėta ir pirmųjų filmo žiūrovų bei kritikų. Priešingai nei buvo teigta kūrėjų, filme vartojama perfrazuota kalba, netgi kai kurie motyvai iš kitų Evangelijų.

Pirmoje šio straipsnio dalyje aptartuose filmuose Jėzus buvo vaizduojamas kaip itin rimtas, Johno Krisho ir Peterio Sykeso kino kūrinyje Dievo Sūnus vaizduojamas kaip itin įtaigus ir spinduliuojantis ramybe. Net ir vartydamas prekeivių stalus jis neatrodo praradęs savitvardos ar piktas. Todėl ši scena protarpiais netgi kelia šypseną.

Pagrindinį vaidmenį atliekantis aktorius Brianas Deaconas, kuris vaidino Jėzų, buvo vienintelis britas tarp kitų, žydiškos kilmės aktorių. Pasak filmo režisieriaus, nors sukurti kuo autentiškesnį filmą buvo vienas iš svarbiausių prioritetų, tačiau pagrindinis aktorius pasirinktas atsižvelgiant ir į praktiškumą, manyta, kad bendradarbiauti su angliškai kalbančiu aktoriumi bus paprasčiau. O visiems, priekaištaujantiems dėl pagrindinį vaidmenį atliekančio aktoriaus pasirinkimo, režisierius atšaudavo, kad nors jis nėra panašus į žydą, tačiau turi rudas akis – visai kaip ir to meto žydai, to pakanka!

Skaičiuojama, kad filme, kuriame gausu masinių scenų, pasirodė per 5000 aktorių. Įdomu ir tai, kad vienas iš režisierių paklaustas, kiek iš visų besifilmavusių filme nebuvo krikščionys, atsakė: „Daugelis.“ Tačiau, pasak jo, tai buvo ne trūkumas, bet priešingai – privalumas. Juk tai buvo galimybė tūkstančius filmavime dalyvavusiųjų supažindinti su Gerąja Naujiena.

„Didingiausia visų laikų istorija“, 1965 m. (angl. „The Greatest Story Ever Told“, rež. George’as Stevensas)

Anuomet, kai buvo kuriamas šis filmas, jis turėjo itin didelį biudžetą: 20 000 000 JAV dolerių (šiandien tai būtų apie 150 mln. ir daugiau). Buvo suderėta, kad režisieriui už atliktą darbą bus sumokėta 1 milijono JAV dolerių suma. Tai buvo didžiausia kada nors iki tol išmokėta suma filmo režisieriui.

Prieš pradėdamas filmuoti, režisierius ilgai ir kruopščiai rinkosi filmavimo vietą, žinoma, neaplenkė ir Izraelio, tačiau tenykščių vaizdų nebuvo sužavėtas. Jis matė kylančius miestus, jautė autentikos trūkumą, ir tai buvo rimtas trukdis įgyvendinti idėjas. Todėl po ilgų paieškų buvo nuspręsta filmuoti Amerikos pietvakariuose, o jei konkrečiau – tai Kalifornijos, Arizonos, Nevados ir Jutos valstijose.

Kadangi biudžetas buvo didelis, režisierius netruko tuo pasinaudoti. Pavyzdžiui, buvo iš naujo užtvenktas išsekęs ežeras, o neradus išsinuomoti pakankamai kupranugarių, jie buvo tiesiog perkami. Be to, vienoje iš filmo scenų, stengiantis išgauti lauko lelijų efektą, geltonai, raudonai ir mėlynai buvo dažoma dykuma. O be viso to, visiškoje dykynėje, norint sukurti autentišką atmosferą, reikėjo pastatyti ištisą miestą. Kiek atokiau nuo filmavimo vietos buvo įrengtas aktorių miestelis, iš kurio aktorius į filmavimą ir atgal veždavo 500 autobusų. O kur dar tuo metu itin moderni filmavimo technika ir filmavimas iš sraigtasparnių…

Kalbant apie aktorius, reikia paminėti, jog šitas filmas buvo itin kritiškai vertinamas dėl to, kad jame daug tuo metu žymių aktorių atliko labai mažus vaidmenis (t. y. turėdavo pasakyti vos sakinį arba išvis filme neprabildavo). Tačiau režisierius to nesureikšmino ir savo pasirinkimą argumentavo tuo, kad iš tiesų minėtieji aktoriai žymūs buvo filmavimo metu. Tačiau jo proanūkių karta neabejotinai liaupsinamų aktorių pavardžių neprisimins ir ekrane nė vieno iš jų neatpažins.

Įdomu ir tai, jog režisierius buvo perfekcionistas, todėl neretai tą pačią sceną filmuodavo daugiau nei trisdešimt kartų įvairiais rakursais, kad vėliau galėtų išrinkti geriausią, tinkamiausią. Viename interviu Jėzų vaidinęs Maxas von Sydowas pasakojo, kad filmuojant Paskutinės vakarienės sceną režisierius sustabdė filmavimą ir keturias valandas tiesiog… mąstė. Po to jis kiek pakeitė apšvietimą ir filmavimas tęsėsi toliau. Tai parodo režisieriaus atsakingą požiūrį į filmo kūrimą ir neabejotinai didelį užmojį – sukurti šedevrą.

Tiek dėl Jėzaus, tiek dėl kitų veikėjų vaizdavimo filmo kūrėjai sulaukė nemažos kritikos, tačiau jie teisinosi norėję parodyti Jėzų kaip žmogų. Tokį, kokie esame ir mes visi. Kitaip tariant, Jėzų norėta parodyti žemišką, artimą žiūrovui, neišryškinti jo dieviškos prigimties. Filme vaidinę aktoriai dalinosi, kad režisierius ragino filme būti „žmonėmis, o ne aktoriais tam, kad filmas būtų tikras“. Visgi, atrodo, kad, laikantis tokios idėjos, susidurta su kita problema, nes aktoriai atrodo gana vienodi, žiūrovui sunku suprasti jų emocijas, ir kaip apie filmą atsiliepia kritikai, „Didingiausia visų laikų istorija“ dėl to tampa tiesiog nuobodi žiūrėti.

Neatmeskime galimybės, kad filmas gali pasirodyti nuobodus dėl savo trukmės. Originali filmo versija trunka 4 val. 20 min., sutrumpinta – 3 val. 9 min.