3 žingsnių Kalėdų kelias: į naują pradžią bei viltį

Abu pranašai – teisingumo gynėjai, už tai net atidavę savo gyvybę. Tai mums primena, kad nėra Kristaus atėjimo be teisumo, be skaudaus atsivertimo.

Dievas yra teisus. Kitaip sakant, Jis trokšta, kad kiekvienas žmogus ir kiekvienas reikalas rastų savo vietą Jo akivaizdoje. Per adventą prisipažinome esantys nusidėję, ėjome išpažinties tam, kad Kristui paruoštume vietą. Taigi teisumas – būtinas lopšys, kuriame kūdikėlis gims, apsigyvens ir pražys.

Jėzaus atėjimas nėra pabaiga: būtent gimimas reiškia pradžią ir mus perkelia į visiškai kitą lygmenį. Gal jau pastebėjote, kad ir Kalėdų džiugesys yra savotiškas? Jaukus, ramus bei švelnus džiaugsmas, visai kitoks nei Velykų. Pasakose Kūčių naktis – stebuklinga. Gyvuliai ima kalbėti, šeimos susitaiko, vargšai yra guodžiami, ir t. t. Tai – Kalėdų malonė, kurią daugelis mūsų jau esame savaip patyrę.

Aš pats, perskaitęs Kūdikėlio Jėzaus Teresės autobiografiją, stebėjausi, kad tą šventą naktį ir sau galėjau kokios nors malonės paprašyti, ypač jausdamasis skurdus ir tuščias. Nuo tada ne kartą teko nusigręžti nuo blogo įpročio, atkurti sudėtingą santykį, susigrąžinti viltį ir pan. Ne tik tai nakčiai, bet ilgam, kol atsimindavau ir puoselėdavau duotąją malonę.

Taigi kiekvienam žmogui Kalėdos gali būti tartum aušra. Bet verčiau paklausykime keturiolikmetės šv. Teresėlės, pasiryžusios Kūčių naktį tėčio nebeliūdinti savo kaprizais:

Gerajam Dievui reikėjo padaryti mažą stebuklą, kad aš staiga išaugčiau, – rašo ji, – ir tą stebuklą jis padarė nepamirštamą Kalėdų [naktį]. […] Apginklavo mane savo ginklais, ir […] aš tapau nenugalima jokiame mūšyje […] tarsi pradėjau bėgti milžino žingsniais! Mano ašarų šaltinis išseko […]. Darbą, kurio neįveikiau per dešimt metų, Jėzus padarė per vieną akimirką, pasikliaudamas mano gera valia. Kaip ir Jo Apaštalai, aš galėjau sakyti: ‚Mokytojau, mes kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome.‘ Man gailestingesnis negu savo mokiniams, Jėzus pats paėmė tinklą, užmetė ir ištraukė jį pilną žuvų. […] Pajutau, kaip artimo meilė įžengė į mano širdį, pajutau, jog turiu pamiršti save, kad daryčiau gera, ir nuo tol tapau laiminga.

Įspūdinga. Teresės išvada: pamiršti save, idant darytum gera… Mes, liūdėdami dėl savo nuodėmių ir trūkumų, manydami esą neverti ar nepajėgūs, pražiopsome nemažai progų paguosti kitus, atlikti gailestingumo darbus. Tad Kūčių naktį Kūdikio Jėzaus akivaizdoje maldauti malonės ir apsispręsti pamiršti save iš tiesų teikia nepaprastą džiaugsmą, kuris nelieka nepastebėtas…

Kūčių naktis taip pat tampa palaima šeimynai ir joje sutrūkusiems ryšiams atnaujinti, ir ne tik pasakose. O kaip taip gali būti? Lietuvoje atradau tą gražų paprotį – laužyti kalėdaičius. Juk toks tradicinis gestas yra praturtinamas turiniu. Pavyzdžiui, užuot linkėjęs sveikatos, gerovės ir pan., galiu širdingai dėkoti artimajam už kokį nors jo bruožą ar poelgį.

Paskui kiekvienam galiu dar ko nors palinkėti, prisidėdamas prie palinkėjimo išpildymo: „Linkiu tau ramybės bei santarvės, todėl atsisakysiu nereikalingų priekaištų.“ Arba: „Linkiu tau būti laiminga šeimininke, ir todėl tau padėsiu suplauti indus“, ir pan. Tokie ir panašūs žodžiai brangiai kainuoja, bet, jeigu jie yra nuoširdūs, tuomet ir be galo galingi. Jie gydo sužeistus santykius, atkuria pasitikėjimą, minkština ir suartina širdis. Laužydami kalėdaitį galime tikėti, kad šeimos angelas skrajoja aplink, laimindamas širdingus linkėjimus, virstančius realiais veiksmais ar jau esančiais jais. Tuomet atsiranda Kūdikio Jėzaus naujumas…

Galų gale Kalėdos – malonė, skirta visai visuomenei. Paprastai su artimaisiais keičiamės dovanomis. Koks džiaugsmas ieškoti norimos dovanėlės, ruošti staigmeną! Pats nemėgstu apsipirkinėti, tačiau nesmerkiu kalėdinių akcijų – jos ir yra proga meilės gestui. Bet ar šis meilus dosnumas negalėtų skleistis ir už artimųjų rato?

Nesunku suvokti, kiek stokojančiųjų mus supa. Ar tam, kad nuraminčiau savo sąžinę, įmesiu smulkų pinigėlį elgetai į delną ir nejaukiai nugręšiu žvilgsnį? Toks gestas neišsemia aukojimo grožio. Iš tiesų aukojimas prasideda tik tada, kai ima šiek tiek skaudėti. Tuomet žinau, kad duodu ne tik ką nors, bet ir save.

Nepaisant patirto skausmo, tasai prisidėjimas kelia didelį džiaugsmą. Norėjau būti geras, ir šįkart tikrai esu. Kuo? Į Dievą panašėju: Jis mus nuolat apdovanoja ir palaiko. Taigi leidžiu Dievo dosnumui bei gerumui toliau lietis per mane, per mano rankas. Ne veltui Senajame Testamente rašoma, kad išmalda ištrina nuodėmes. Reikia bandyti tai patirti…

Štai toks trijų žingsnių Kalėdų kelias, kad Kūčių naktis būtų ne poros valandų paliaubos, bet skaidri aušrinė į naują pradžią bei viltį. Patyrus tokią malonę Kalėdų dienomis toliau norėsis ir kasdien ja gyventi: „Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 5).