2020 06 28

Lilija Grigaitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

35 kilometrai ėjimo su Švč. Mergele Marija

Vacys Vaivada ir Lilija Grigaitytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Klaipėda (Marijos Taikos Karalienės bažnyčia – Kristaus Karaliaus bažnyčia – Šv. Kazimiero bažnyčia) – Vydmantai (naujai statoma Dievo Gailestingumo bažnyčia) – Palanga (Lurdas – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia)

Vartydama užrašus radau kažkada užrašytą šaunią mintį, kad „stovint pavargstama greičiau, nei einant“, kurią po kelerių mėnesių darbo nuotoliniu būdu turėčiau kiek pataisyti: „Sėdint pavargstama greičiau, nei einant“. Tikra tiesa, kad per dieną nueiti 35 kilometrus buvo džiaugsmas kūnui ir atgaiva sielai, nes eita su puikiais bičiuliais, patyrusiais ėjikais – ir su Švč. Mergele Marija.

Ėjimo iniciatorius KU istorikas doc. dr.Vacys Vaivada paprastai ėjimus pradeda gegužės mėnesį, kada katalikų bažnyčiose laikomos gegužinės pamaldos ir giedama Švč. Mergelės Marijos Litanija. Paskutinis ėjimas būna apie rugsėjo 8 dieną, dar vadinama Šiline.

Pirmą kartą p. Vacį Švč. Mergelė Marija pakvietė eiti 2017 metais. Paklaustas, kokio ilgio jau yra jo nueitas piligriminis kelias, V. Vaivada kukliai nusišypso ir sako, kad niekada to neskaičiavo. Kiek pamąstęs papildo, kad būna penki ėjimai, ir jei juos padaugintume iš vidutiniškai nueitų 32 kilometrų, tai išeitų apie 150 kilometrai per vieną sezoną. Tiek nueiti yra visai nesunku, nes einama su malda, kalbant Rožinį, skaitant Švč. Mergelės Marijos Litanija. Kelyje visada yra daug tylos, pasidalijimų ir dvasinių praturtėjimų.

Šiais koronaviruso paženklintais metais daug kas yra kitaip nei įprastai, daug trukdžių ir išbandymų. Laikėmės taisyklių bei nurodymų ir mes: kaukės, atstumas, ėjome trise, bet ėjimas buvo pilnas šviesos ir tikėjimo, nes virusas nesuardė mūsų planų eiti su Mergele Marija.  Ir ėjome – kad „pasibaigtų tos ligos, baimės ir neviltis“.

Ženklelis, kurį sukūrė istorikas Vacys Vaivada. Lilijos Grigaitytės asmeninio archyvo nuotrauka

Tradiciškai ėjimą pradedame šv. Mišiomis Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje. Kunigas Ferdinandas Žilys palaimina einančiuosius ir patvirtina, kad „visus, kurie eina į tikslą, lydi Švč. Mergelė Marija“. Šie žodžiai mums yra tikras džiaugsmas. Užpildžius oficialius ėjimo dokumentus, vadovas V. Vaivada primena ėjimo tikslą, maršrutą, taisykles, kurių laikysimės. Malda prie Kryžiaus bažnyčios šventoriuje ir simbolinės žvakutės uždegimu pradedame mūsų šių metų ėjimą.

Rytas vėjuotas, bet mes gi pripratę prie vėjų nuo Kuršių marių ir Baltijos jūros pusės. Juokaujame, kad vėjas tik spartins mūsų žingsnius, ir su juo bus lengviau susitarti nei su baime ir neviltimi dėl tos baisios Covid-19 ligos. Tiesa, vėliau įsitikiname, kad vėjuota diena kelyje turi ir savo minusų, nes atsilaikyti prieš nuolat pučiantį stiproką vėją reikia kantrybės ir ištvermės.

Pasukame Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčios link, nes negali gi praeiti pro kaimynus ir nenusilenkti čia altoriuje esančiai Švč. Mergelei Marijai. Mums labai pasisekė, nes į bažnytėlę įėjome, kai kun. Virgilijus Poškus skaitė Evangelijos skaitinį. Klebono pamokslas paliečia mūsų širdis ir padrąsina. Kurį laiką einame mąstydami, ar viską padarėme teisingai savo gyvenime, ar jau galėtume be graužaties „atsistoti Dievo akivaizdoje“.

Lilija Grigaitytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kelias mus nuveda prie Šv. Kazimiero bažnyčios. Ji užrakinta, tad pasimeldžiame lauke, padėkojome Švč. Mergelei Marijai ir Lietuvos globėjui šv. Kazimierui, kad globoja ir saugo nuo to baisaus viruso. Dėmesį patraukia įspūdingai aukšti medžiai, gražiai įrėminantys šią bažnyčią. Vacys paaiškina, kad čia būta parko ir jame stovėjusi Prūsijos karalienės Luizos skulptūra. O tie medžiai yra Prūsijos didybės liudininkai.

Praeiname Klaipėdos ligoninių pastatus. Nutariame, kad maldą už čia dirbančius šaunuolius mūsų medikus, ligonius ir ypač tuos, kurie neatsilaikė prieš Covid-19 ataką, sukalbėsime tyliai ir patys nuspręsime, kokios maldos labiausiai palaikys visus čia dirbančiuosius ir besigydančiuosius. Kurį laiką einame nutilę  ir apmąstydami  keistą laiką, praleistą karantine.

Nepajutome, kaip priėjome botanikos sodą. Laiko įeiti vidun šiandien tikrai neturime, bet galva savaime ir be vėjo pagalbos sukasi dešinėn, nes ten dabar pats pavasaris, pats išprotėjęs žydėjimas. Įvairiaspalvės alyvos, narcizai, tulpės, magnolijos – pats tikriausias pavasaris kvatoja ten, anapus botanikos sodo tvoros.

Lilijos Grigaitytės asmeninio archyvo nuotrauka

Einame Palangos link. Judame greitkelio pakraščiu. Mašinų ne tiek daug, kiek jų būna vasarai įsibėgėjus, karantinas ir jų srautą gerokai sumažino, bet vis tiek automobiliai lenkia mus. Suprantame, kad piligrimui nėra didelis džiaugsmas eiti taip arti šiuolaikiškos esybės, norėtųsi paprastesnio keliuko – bet eidamas mokaisi kantrybės ir tiesiog jauti, kad tuoj pasuksi iš asfaltuoto greitkelio į dulkėtą romantišką žvyrkelį.

Turėjome galimybę pasukti į ramesnį keliuką ties ligoninių kompleksu, bet jau ėjimo pradžioje buvome sutarę, kad aplankysime statomos naujos bažnyčios vietą Vydmantuose. Sutarėme pasimelsti prie šioje vietoje iškelto kryžiaus, linkėdami parapijai ir jos klebonui kun. Karoliui Petravičiui darnaus darbo ir optimizmo statant Dievo Gailestingumo bažnyčią. Žinojome, kad apsilankant Vydmantuose reikės nueiti kiek daugiau kilometrų, bet gi kiekvienas vingis ir yra ėjimo žavesys, o ypač, kai pats klebonas Karolis palaimina mus šitam apsilankymui. Tiesa, tai įvyksta mūsų vadovui Vaciui besikalbant telefonu su klebonu, bet vis tiek tai didelis mūsų džiaugsmas. Einame gana sparčiai ir vis primename vienas kitam, kad nepraleistume to posūkio į žvyrkelį. Pavyko. Žvyrkelis visai neprastas. Ir dar tyla. Ir paukščių suokimas. Ir regis, kad vėjas gerokai susilpnėjo, nes pakelės medžiai jį tiesiog sulaikė.

Lilijos Grigaitytės asmeninio archyvo nuotrauka

„Iš kelių dalių susideda malda „Sveika Marija“?“ – netikėtai paklausia V. Vaivada. Tikrai geras klausimas. Malda pažįstama iki skausmo, bet atsakyk štai dabar. Vacys labai lėtai ima tarti tos maldos žodžius, leisdamas mums atpažinti jos atskiras dalis. Deja, ši malda tokia sava ir vientisa, kad nesinori jos ardyti ir, tuo labiau, suklysti. Mūsų ėjimo iniciatorius paaiškina, kad malda susideda iš trijų dalių:

1. „Sveika, Marija, malonės pilnoji“ – angelas Gabrielius taip Evangelijoje pagal Luką pasveikino Mariją;

2. „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius“ – eilutė iš šv. Elžbietos pasveikinimo. Tos dvi dalys ilgą laiką ir buvo trumputė malda į Švč. Mergelę Mariją;

3. O paskutinioji maldos dalis „Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus nusidėjelius, dabar ir mūsų mirties valandą“ galėjo būti pridėta XIV amžiuje kaip apsauga nuo tuo metu siautusio maro. Tuo metu žmonėms labai reikėjo Mergelės Marijos apsaugos nuo „juodosios mirties“. Tos eilutės labai prigijo XIV amžiuje, jos labai veiksmingos ir dabar, siaučiant piktajai koronai. Įdomu, gal įveikus koronavirusą, malda kūrybiškai prailgės keliomis naujomis eilutėmis? Prisiminėme, kad Marijos Litanijoje taip pat visai neseniai atsirado nauja eilutė „Motina gailestingumo, melskis už mus“, kurią senesnio leidimo maldaknygėse tikintieji įsirašo ranka, kad nepraleistų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Mūsų ėjimas vyksta penktajame Lietuvos regione, kuris vadinamas Mažąja Lietuva. Tikrai nepastebime buvusios sienos tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos pėdsakų, bet Letūkų kaimo kapinaitės, keletas sėkmingai išlikusių raudonų plytų pastatėlių ir vienos sodybos gyventoja, kalbanti su lengvai pagaunamu šišioniškiams būdingu akcentu, tampa akivaizdžiais įrodymais, kad dvi tuometinės Lietuvos dalys skyrėsi savo tradicijomis, supratimu, buitimi ir aišku, tikėjimu.

Letūkų kaimo kapinaitės. Lilijos Grigaitytės asmeninio archyvo nuotrauka

Sodybos šeimininkė sako, kad visą laiką tvarkė senąsias kapinaites ir žadėjo netrukus vėl nueiti apžiūrėti tų kapelių. Ji prisiminė, kad buvo laikas, kai kaimynai šaipydavosi iš jos, tai darančios. Pasak jų, kam tvarkyti svetimo tikėjimo Anapilin išėjusių žmonių kapelius.

Moterėlė atvirauja, kad į Vydmantų bažnyčią jai jau sunku nueiti pėstute, bet ji meldžiasi namie, viena, užsidega žvakelę, skaito maldas iš senosios maldaknygės. Mums bekalbant apie jos auginamus agrastus, agurkus, serbentus ir mūsų ėjimą su Švč. Mergele Marija,  kažkur šalia suokia lakštingala. Moters paprastumas ir pasitikėjimas keistuoliais ėjikais – lakštingalai tartum garantas lieti savo giesmes ir nesibaiminant artėti prie mūsų. Iš tiesų lakštingala buvo labai arti mūsų, tik per lapiją mūsų akys negalėjo paukštelio įžiūrėti.

Vydmantai. Lilijos Grigaitytės asmeninio archyvo nuotrauka

Letūkų kaimo gatvės pavadinimas primena apie Mažosios Lietuvos veikėją Ansą Baltrį. Tiksliau apie Ansį jaunesnįjį, kuris buvo kunigas, Konsistorijos pirmininkas, redagavo laikraščius. Taip pat prisimename ir jo tėvą, Ansį vyresnįjį, kuris buvo mažlietuvių kultūros ir švietimo bei labdaros draugijos „Sandora“ kūrėjas, spaudos darbuotojas. Deja, bet nedaugelis galėtų įvardinti šių iškilių Mažosios Lietuvos veikėjų nuopelnus be „Google“ pagalbos.

Suprantama, kad žmogus nepajėgus visko atsiminti. Keičiasi laikai, keičiasi tradicijos. Nejučia prisimename mūsų tautos ir tikėjimo kankinius palaimintąjį Teofilių Matulionį ir vyskupą Vincentą Borisevičių. Ką reikėtų padaryti, kad šių dvasininkų pradėti darbai būtų tęsiami? Vacys sako, kad reikia melstis už juos ir dažniau kalbėti apie šiuos lietuvių tautos kankinius tikintiems ir mažiau tikintiems žmonėms, neleisti, kad jų darbai taptų tik Lietuvos praeitimi.

Prisimenu ir Priekulės miestelio bažnytėlę, kurios klebonas per visas aukojamas šv. Mišas prašo melstis „už kankinį vyskupą Vincentą Borisevičių, kad jis būtų iškeltas į altoriaus garbę ir kitus to vertus mūsų tautiečius“. Man, užaugusiai su pasakojimais apie vyskupą, tai girdint visada suvirpa širdis iš pagarbos ir pasididžiavimo šiuo Telšių vyskupijos  kankiniu. Nepaneigsi, kad tai išgirsta ir kiti dalyvaujantys šv. Mišiose – ir neša žinią į savo šeimas, namelius.

Artėjame prie Vydmantų, eidami per žydinčių rapsų lauką. Kelis kartus mūsų keliuką kerta gausus būrelis stirnų, besidžiaugiančių gaivališku pavasariu ir laisve. Džiaugiamės geltonomis laukinėmis tulpėmis, žydrais neužmirštuolių ploteliais. Pastebime, kad ir čia dygsta nauji namai, ateina įkurtuvių džiaugsmas. Žvalgomės ir einame tiesiai prie kryžiaus, iškelto naujai statomos bažnyčios vietoje.

Vydmantai. Lilijos Grigaitytės asmeninio archyvo nuotrauka

Lekiame Palangos link. Sustojame prie Lurdo Palangos botanikos parke. Uždegame žvakutes, sukalbame Rožinį, dėkodami Ščv. Mergelei Marijai už globą ir apsaugą nuo baisiosios koronos. Paskutinis mūsų sustojimas – Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Suspėjame į šv. Mišias, o po jų ištuštėjusioje bažnyčioje sukalbame Marijos Litaniją. Smagu, kad bažnyčios tarnas, tarsi šventasis Petras su bažnyčios raktais rankoje,  kantriai  laukia ir neskubina mūsų maldos.

Girdėjau, kad vienuoliai bernardinai sako: „Švč. Mergelė Marija yra tarsi rožės stiebas, vedantis link nuostabaus grožio ir nepamirštamo kvapo žiedo, kuris yra Jėzus Kristus“. Nejučia palyginu mūsų nueitą 35 kilometrų ilgio kelią su ėjimu arčiau Viešpaties, kai kelyje mus lydi Švč. Mergelės Marijos pagalba ir palaikymas. Ačiū Tau, Mergele skaisčiausioji, už tikrą mojavą, ir iki kitų ėjimų, kurie jau suplanuoti.

Lilijos Grigaitytės asmeninio archyvo nuotrauka

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.