2021 07 23

Aušra Čebatoriūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

5 filmai vasaros atostogoms

Pexels.com nuotrauka

Vasarai jau gerokai įpusėjus siūlome penkis filmus, tikėdamiesi, kad rekomendacija palengvins „O ką žiūrėsime šįvakar?“ dilemą.

„Florence Foster Jenkins“, 2016 m. (režisierius Stephenas Frearsas, Jungtinė Karalystė, Prancūzija)

„Žmonės gali sakyti, kad nemoku dainuoti, bet niekas nepasakys, kad nedainavau“, – ši pagrindinės filmo herojės ištarta frazė yra tarytum pagrindinė „Florence Foster Jenkins“ ašis. Tai – biografinis filmas, kuriame atskleidžiamos moters pastangos bet kokia kaina įgyvendinti savo svajonę dainuoti didžiojoje scenoje. Vaikystėje ji pasižymėjo išskirtiniu muzikalumu ir gabumu groti pianinu, tačiau filmo herojė patyrė rankos traumą ir muzikavimą teko atidėti į šalį. Vėliau dėl ligos nusilpo jos klausa ir „pataikyti į natą“ tapo vis sudėtingiau. Geriausia pasaulio aktore nominuojama Meryl Streep šią situaciją perteikė meistriškai, turint omenyje, kad yra išlikusių ir originalių Florence Foster Jenkins garso įrašų.

Nors pagyvenusios moters užmojai (ir rezultatas) daugeliui kėlė juoką, visgi ji buvo gerbiama, o įvairių muzikos sambūrių durys jai buvo atviros. Tiesa, ne dėl kvapą gniaužiančio, jausmingos lyrikos ir emocingų proveržių kupino soprano tembro, o dėl dosnumo. Paveldėjusi tėvo turtus, Florence Foster Jenkins nesibodėdavo paremti muzikantų finansiškai. Ji taip pat negailėdama investavo ir į savo muzikinius tikslus. Moteris atkakliai lankė privačias dainavimo pamokas – repetavo akomponuojant fortepijonui.

Galiausiai įgyvendinti ambicingą tikslą – pasirodyti didžiojoje Carnegie Hall scenoje – jai pavyko. Dar ir šiandien 1944 m. įvykęs Florence Foster Jenkins koncertas patenka į svarbiausių ten kada nors vykusių renginių penketuką. Šio filmo pasakojimas mums primena, kad publikos dėmesys yra būtent tai, ko reikia, kad kūryba gyvuotų.

„Klajoklių žemė“ / „Nomadland“, 2020 m. (režisierė Chloé Zhao, Jungtinės Amerikos Valstijos)

„Klajoklių žemėje“ pasakojama istorija beda pirštu į opią JAV socialinę problemą. Darbą, artimųjų finansinę paramą praradę ar su sveikatos problemomis susidūrę žmonės dažnai yra priversti rinktis klajoklių gyvenimą. Jų atlyginimas ar gaunama valstybės finansinė parama yra per maži net minimaliam pragyvenimui. Tai reiškia, kad jų mėnesio pajamų pakanka padengti tik nedidelio, kuklaus kambario nuomai, jie neišgali įsigyti maisto, kitų būtinųjų prekių. Tokie žmonės yra priversti rinktis gyvenimą ant ratų. Jų automobilis pasitarnauja ne tik kaip transporto priemonė – jis tampa vieninteliais namais, kuriuose telpa virtuvė, miegamasis, poilsio ir darbo erdvės.

Mačiusieji „Klajoklių žemę“ šią dramą neretai apibūdina vienu žodžiu – paradoksali. Viena vertus, atrodo, kad istorija plėtojama lėtai ir vangiai. Kita vertus, tai ir yra pagrindinė šio, ne vieną apdovanojimą pelniusio, kino kūrinio žavesio paslaptis. Žiūrovui tarsi suteikiama galimybė pabūti nematomu klajoklių palydovu. Pamatyti ne tik jų buitį, jos keliamas problemas, tačiau ir vyraujantį emocinį klimatą, jo virsmus. Verta paminėti ir tai, kad nemažai filme pasirodančių klajoklių nėra aktoriai. Tai žmonės, užfiksuoti jiems įprastoje kasdienybėje. Iki pat filmo pasirodymo dauguma juostoje įamžintų klajoklių nė nenumanė bendravę ne su likimo bendražyge, o su jau trimis „Oskarais“ per karjerą už geriausios aktorės vaidmenį apdovanota aktore Francis McDormand.

Lėtumu ir kontempliatyvumu „Klajoklių žemė“ gali padėti nuo pandemijos pavargusiems žmonėms į savo gyvenimą pažvelgti kitu kampu. Tarytum pabūti nebyliais šio filmo veikėjų gyvenimo stebėtojais, jų kasdienybę palyginti su savąja, tokiu būdu pažadinti empatijos jausmą ir įvertinti mažus džiaugsmus kasdienybėje, kuriuos neretai esame linkę priimti kaip savaime suprantamus.

„Žandaras iš Sen Tropezo“ / „Gendarme de St. Tropez“ , 1964 m. (režisierius Jean Girault, Prancūzija, Italija)

Miestelis pietų Prancūzijoje, pavadinimu Sen Tropezas,  XX a. septintajame dešimtmetyje buvo žymių žmonių mėgstama vieta, kurios neoficialia ambasadore laikyta aktorė Brigitte Bardot. Įdomu tai, kad šio filmo scenarijų sukurti jo autorių įkvėpė situacija, su kuria jis iš tiesų susidūrė, viešėdamas Sen Tropeze. Iš vyro buvo pavogta vaizdo kamera, todėl jis kreipėsi į žandarus. Visgi, šie nelaimėliui nurodė sugrįžti po valandėlės, esą dabar pareigūnai ruošiasi pokaičio miegui. Šis komiškas nutikimas ir davė pradžią pirmajam „Žandaras iš Sen Tropezo“ filmui, o vėliau inspiravo ir visą komedijų apie žandarą Liudoviką Kriušo (vaidina Luji de Fiunesas) seriją.

Šioje sąmojo ir šmaikštumo nestokojančioje komedijoje pasakojama apie griežtą žandarą, atvykusį į Sen Tropezą daryti tvarkos. Tiesa, jam reikia prižiūrėti ne tik į pareigas pro pirštus žiūrinčius kolegas, bet ir dukterį. O kur dar kitos miestelyje kylančios problemos, kurias neatidėliotinai tenka spręsti! O jas sprendžiant, be abejo, ir patekti į neįtikėtinas situacijas. Luji de Fiuneso pavardė leidžia tikėtis, kad savo pokštais ir veido mimikomis šis prancūziškosios komedijos atstovas neleis nuobodžiauti. Tai, kad filmas išlieka žiūrimas ir net po daugiau nei 57 metų vis dar yra juokingas, leidžia jį laikyti komedijos klasika.

Filmo „Žandaras iš Sen Tropezo“ kadras

„Du popiežiai“ / „Two popes“, 2019 m. (režisierius Fernando Meirelles, Jungtinė Karalystė)

Vos prisiminus šį filmą, mintyse šmėsteli tokios scenos kaip, pavyzdžiui, du popiežiai, Benediktas XVI (Anthony Hopkins) ir Pranciškus (Jonathanu Pryce’as) kartu valgantys picą, geriantys fantą. Stebintys futbolo varžybų transliaciją. Arba popiežius Pranciškus, niūniuojantis ABBA dainos melodiją. Nors filmo siužetas ir pramanytas, tačiau tokios kasdieniškos detalės įtraukia. Jos tarytum padeda pamatyti žmonių paprastumą, žmogiškumą ir netgi trapumą, pamatyti popiežius kaip sau artimus.

Dviprasmiškų atsiliepimų sulaukusiame „Netflix“ kūrėjų darbe išryškinami dviejų asmenybių skirtumai. Popiežius Benediktas vaizduojamas kaip itin konservatyvus žmogus, popiežius Pranciškus savo ruožtu yra tarsi jo priešingybė. Būtent tai ir lemia istorijos šmaikštumą bei komiškumą. Tačiau parodyti skirtumus – nėra pagrindinis režisieriaus tikslas. Jam labiau rūpi telkti dėmesį į popiežius, kaip asmenybes, vienijančius dalykus. Įdomu tai, kad jie kalbasi ir apie tos pačios lyties asmenų santuokos, celibato bei kitus tikintiesiems ir visuomenei ne visuomet patogius, tačiau aktualius klausimus – prasideda grumtynės tarp tradicijos ir progreso, kaltės ir atleidimo.

Žiūrint šį filmą, įspūdį palieka aplinka ir kraštovaizdis. Nors popiežiai 2014 m. kovo 23-ąją iš tikrųjų buvo susitikę Castel Gandolfo popiežiškojoje vasaros rezidencijoje, scenų iš šios vietovės filme nėra. Todėl, siekiant išpildyti scenas Siksto koplyčioje, Vatikano soduose ir kitose vietose, kūrėjų komandai teko pasitelkti fantaziją. Tenykštę aplinką buvo galima kurti, pasitelkiant kompiuterinę grafiką arba ieškant kitų minėtas vietas primenančių vaizdų. Taigi, nors filmas savo autentika ir išpildymu negali pretenduoti į dokumentinį ar meninį filmą, vis dėlto, lengvo turinio, nuotaikinga istorija gali puikiai paįvairinti vasaros atostogas.

„Mamma Mia“, 2008 m. (režisierė Phyllida Lloyd, Jungtinė Karalystė, Jungtinės Amerikos Valstijos)

Jeigu vos perskaitę filmo pavadinimą ėmėte linksėti į taktą ir niūniuoti ABBA dainos melodiją, jau radote sau patiksiantį filmą. Graikijos saloje plėtojamą siužetą galima trumpai apibendrinti taip – saulė, jūra, vestuvės ir pasiruošimą joms lydintys netikėtumai.

Romantinio miuziklo „Mamma Mia“ siužetas yra tarsi gija, ant kurio suveriamos geriausios muzikos grupės ABBA dainos. Todėl scenos, kai niekas nedainuoja ir nešoka – retos. Beje, aktorių – Meryl Streep, Amandos Seyfried, Pierco Brosnano, Colino Firtho ir kt. – atliekamos dainos nejučia skatina po filmo peržiūros paieškoti ir jame skambėjusio muzikos takelio. Tai didelis įvertinimas, turint omenyje tai, kad dainininke prisistato tik viena iš minėtų aktorių – Amanda Seyfried.

Lengvo turinio filmas paperka geros nuotaikos pliūpsniu, kuris net ir didžiausią skeptiką galų gale priverčia nusišypsoti. Saulėta sala ir ją skalaujanti jūra, nuostabus kraštovaizdis, mūsų akiai egzotiškas koloritas… O kur dar čiuožiantys stogais ir laiptų turėklais žemyn veikėjai! Šokinėjimas ant lovos, šuoliai į vandenį su rūbais, šokiai ir dainos tarsi leidžia įkvėpti nerūpestingumo ir laisvės. Na, kuris gali išlikti tam abejingas?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien