2021 10 29

Marius Kuitniauskas

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

5 laidojimo tradicijos, apie kurias nesame girdėję

Senosios totorių kapinės Milkūnuose. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Visais laikais žmoniją kamavo klausimas, o kas laukia po mirties? Vieni tiki, kad anapilin išėjęs žmogus gali reinkarnuotis į kitą asmenį ar gyvą organizmą, teologijos šalininkai mano, kad siela yra nemirtinga, todėl ramybę atranda dangaus karalystėje. Treti įsitikinę, jog siela, kaip ir žmogaus kūnas, miršta. Vis dėlto į šiuos klausimus turbūt atsakymo rasti nepavyks. Tačiau tarp pasaulio tautų skiriasi ne tik požiūris į pomirtinį gyvenimą, bet ir į ceremoniją jo link. Taigi, apie kokias 5 laidojimo tradicijas nesame girdėję, tačiau tikrai būtų įdomu sužinoti?

Laidojimas danguje

Ši iš pirmo žvilgsnio intriguojanti laidojimo tradicija praktikuojama Tibete. Kai šio krašto žmogus miršta, šeimos nariai pasirūpina, kad šalia jo kūno degtų žvakės, o vienuoliai meldžiasi už mirusįjį nuo trijų iki penkių dienų. Per šį laikotarpį mirusiojo kūnas neliečiamas. Šeimai nusprendus, kad jau laikas atsisveikinti su velioniu, laidotuvių išvakarėse jis yra nurengiamas.

Ceremonijos dieną mirusysis yra nunešamas į kalnus, kuo toliau nuo namų. Tai, kas vyksta paskui, gali skirtis ir priklauso nuo regiono papročių. Vieni palieka nuogą velionio kūną ir laukia, kol šį pastebės maitėdos grifai, kurie yra svarbiausia kelionės anapilin dalis. Kiti kūną sukapoja gabalais, kad plėšrieji paukščiai sulestų viską. Svetimšaliams ši laidojimo tradicija kelia šiurpą, tačiau vietiniams tai yra normalu ir įprasta. Jie mano, kad būtent tokiu būdu žmogaus siela pasiekia dangų. Tiesa, kadangi ši laidojimo tradicija Tibete praktikuojama aktyviai, dalis maitėdų ne visada veržiasi prie jau irstančių palaikų, o tai, tibetiečių įsitikinimu, yra blogas ženklas.

Pelenai karoliuose

Tikriausiai daugeliui teko girdėti posakį pelenai į pelenus, dulkės į dulkes? Tačiau Pietų Korėjoje ši frazė įgauna naują reikšmę, nes dulkės tampa… karoliais? Tikrai taip. Tokia laidojimo tradicija šalyje vis labiau populiarėja ir tam yra viena pagrindinė priežastis – populiacija. Dėl gyventojų tankumo Pietų Korėjoje vyrauja įstatymas, kad praėjus 60-čiai metų po velionio mirties artimieji įsipareigoja iškasti palaikus iš žemės ir taip vietą užleisti kitam, neseniai mirusiam žmogui.

O kas tada? Štai todėl šioje šalyje žmonės pasiryžta savo mirusio artimojo palaikus paversti karoliukais. Kūnas yra kremuojamas, vėliau stipriai supresuojamas, o tada apdirbamas taip, kaip nori velionio šeima. Jie gali pasirinkti karoliukų dydį, formą ir netgi spalvą. Kai procesas baigiamas, karoliukai suberiami į stiklinę vazą ar kitą permatomą indą, todėl netgi tampa savotiška namų interjero detale.

Famadihana

Madagaskaro salos gyventojai garsėja Famadihana ceremonija. Tai – dalis laidojimo tradicijos. Kas 5–7 metus žmonės, netekę artimųjų, švenčia prie mirusiųjų kapų: kūnai yra iškasami iš žemės, apipurškiami kvepalais arba vynu. Jeigu tai Jums atrodo keista, derėtų paminėti, kad paskui su velionių kūnais yra šokama.

Ši Madagaskaro gyventojų laidojimo tradicijos dalis yra viena keisčiausių visame pasaulyje, tačiau vietiniai mano kitaip. Pasimatę su mirusiu artimuoju, šeimos nariai prašo velionio palaiminimo, guodžiasi, dalijasi su juo istorijomis ir nutikimais, kurie įvyko po jo mirties. Be to, tai puikus būdas suburti visus šeimos narius, kadangi prie mirusiojo kapo iškeliama tikra puota: valgomos vaišės, dainuojamos dainos, giedamos giesmės, šokama.

Pelenų sriuba

Tolimojoje Azijoje janomomų (ya̧nomamö) gentis nemano, kad mirtis – tai natūralus biologinis procesas. Jų įsitikinimu, jeigu žmogus miršta, jis buvo apsėstas piktųjų dvasių, demonų, kurie ir nuvarė žmogų į kapus. Vienintelė išeitis, kad jau mirusio žmogaus siela išsivaduotų iš kančių, yra velionio palaikų suvalgymas. Tiesa, nereikėtų to interpretuoti tiesiogine žodžio prasme. Mirus genties nariui yra atliekamos apeigos, kurių metu sudeginami palaikai. Tada pelenai yra įmaišomi į manas, t. y. kruopas, kurios, pasak Biblijos, iškrito iš dangaus, žydams klaidžiojant su Moze po dykumą. Vėliau iš šių kruopų yra verdama sriuba. Tai – vietinis delikatesas. Ir nors mums gali pasirodyti, kad toks elgesys yra tikrų tikriausias kanibalizmas, janomomai šią laidojimo tradiciją praktikuoja kaip būdą pagerbti mirusiuosius ir jų šeimas.

Laidotuvės kosmose

Jeigu manėte, kad keistesnių laidojimo tradicijų nebeįmanoma sugalvoti, vis dėlto klydote.
1997 m. pirmą kartą laidotuvės įvyko kosmose. Šių laidotuvių principas labai paprastas: į mažą kolbą yra sukratomi velionio pelenai, kurie vėliau raketa-nešėja išsiunčiami į atvirą kosmosą. Kurį laiką pabuvę Žemės orbitoje, pelenai sudega ir tampa krentančiomis žvaigždėmis.

Tiesa, tai, kiek kainuos ši jaudinanti laidojimo ceremonija, priklauso nuo pelenų kiekio ir būdo, kur ir kaip kosmose jie bus paleisti. Pavyzdžiui, minėtoji paslauga, kai pelenai sudega Žemės orbitoje, gali kainuoti 5,000–14,000 $. Jeigu norėtumėte, kad artimojo pelenai būtų išsiųsti į mėnulio orbitą, tai gali kainuoti net iki 25, 000 $. Lygiai tiek pat kainuotų ir raketos-nešėjos išsiuntimas į atvirą kosmosą. Tokiu būdu buvo palaidoti net keli garsūs savo srities asmenys: televizijos režisierius Gene Roddenberris, JAV filosofas bei psichologas Timotis Learis ir Eugenius Shoemakeris – JAV geologas ir planetų tyrinėtojas. Būtent pastarojo pelenai buvo pirmą kartą išbarstyti mėnulyje.

Taigi akivaizdu, kad pasaulyje yra gausu ne tik tautų, bet ir jų tradicijų, kurios kartais gali kiek stebinti ar net šokiruoti. Tačiau juk tai, kas neįprasta, nebūtinai turi būti bloga. Tradicijos – ilgas ir nenutrūkstamas kiekvienos tautos formavimosi periodas, pradedant vietinės virtuvės patiekalais, baigiant laidojimo papročiais. Būtent pastarieji ir kelia didžiausią nuostabą bei smalsumą. Tačiau reikėtų prisiminti, kad vis dėlto būtent krikščionys sudaro trečdalį visos pasaulio populiacijos, todėl ir jų laidojimo tradicijos yra praktikuojamos aktyviausiai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šio tikėjimo išpažinėjų tradicinėse laidotuvėse velionio kūno atidavimas žemei, gedėjimas bei maldos yra įprastas ir normalus fenomenas. Svarbiausia, kad pagarba mirusiajam neturėtų baigtis iškart po laidojimo ceremonijos. Nepamirškime ir artimųjų kapų priežiūros. Juk tai – ne tik žvakės ar gėlės, puošiančios kapavietę. Tai – pagarbos ženklas artimajam, priminimas, kad net po mirties jis nėra pamirštas.

Partnerių turinys