5 šv. Ignaco kelio etapai: žmogaus tapsmas

Kaip įprasta serijoje „Šventoji Ispanija“ knygą sudaro du tomai: Ignaco kelio vaizdais iliustruota pagrindinė knyga, skirta pažinti šv. Ignaco asmenybę ir pradėti keliauti dar nepakilus iš mėgstamo krėslo, ir Praktinis gidas, kuriame pateikiami žemėlapiai, piligrimui svarbi praktinė informacija.

Skaitykite knygos ištraukas.

Iš arkivyskupo Liongino Virbalo SJ pratarmės

Šv. Ignacas pristatomas labai skirtingai, apie jį egzistuoja daugybė pačių įvairiausių ir keisčiausių stereotipų. Ignaco su bičiuliais įkurtoji Jėzaus Draugija atskirais istorijos laikotarpiais turėjo nemažą įtaką Bažnyčioje ir įvairiuose pasaulio kraštuose. Taip pat Lietuvos istorijos negalime įsivaizduoti be jėzuitų įkurtos Vilniaus akademijos – universiteto, bažnyčių, kolegijų, bibliotekų ir įvairiapusės veiklos tiek dabartinės Lietuvos teritorijoje, tiek kaimyniniuose kraštuose. Išskirtinė Jėzaus Draugijos istorijos žymė – ji buvo popiežiaus uždaryta, o paskui vėl atkurta. Nagrinėdami šią istoriją joje surasime šlovingų momentų ir klaidų, nepaprasto veržlumo ir sustabarėjimo, bet ypatingas Ignaco Dievo patyrimas, tapęs Jėzaus Draugijos ir viso ignaciškojo dvasingumo pagrindu, visada padėdavo atsinaujinti. Tai tik patvirtina, kokia originali ir gyvybinga šv. Ignaco dvasinė patirtis.

Šv. Ignaco gyvenimo aprašymų netrūksta ir pasirodo vis naujų. Jis pristatomas kaip didis šventasis, tobulas organizatorius ar išmintingas vadovas. Yra ir didžiulių studijų, išsamiai tyrinėjančių visą jo gyvenimą. Štai dar viena knyga – drąsiai galiu sakyti – ypatinga. Tai pirma šio šventojo biografija, parašyta lietuvės, gerai pažįstančios didžiųjų Ispanijos šventųjų epochą ir juos išugdžiusią Ispanijos žemę. Bet dar svarbiau, kad joje, atrodo, pats Ignacas paima už rankos ir veda per sau reikšmingas vietas, supažindina su brangiais žmonėmis.

Tai kelionė su gyvu ir konkrečiu žmogumi, kenčiančiu ir nerimstančiu, nuolat bendraujančiu, apmąstančiu savo patirtį ir niekada nepasitenkinančiu vidutiniškumu. Kiekvieną iš mūsų neišvengiamai formuoja, kiekvienam daro įtaką gimtinė, kitos gyvenimo vietos, studijos, sutikti žmonės ir vidiniai dvasiniai išgyvenimai. Todėl ir Jūratės Micevičiūtės kelionių knyga „5 šv. Ignaco kelio etapai: žmogaus tapsmas“ kviečia ne tik į geografinę ar istorinę, bet ir į dvasinę kelionę.

Linkiu keliauti su šv. Ignacu – ir solidžios monografijos puslapiais, ir, atsivertus Praktinį gidą,– po Ispanijos žemę. Tikiu, kad ši kelionė ne tik supažindins su šiuo neeiliniu šventuoju ir apdovanos jo paliktais dvasiniais lobiais, bet ir pakvies skaitytoją apmąstyti savo patirtį, taip pat taps pagalba jo paties gyvenimo kelionėje.

Prologas

Neretai galima išgirsti, kad Ignacas Lojola – vienas iš stipriausiai pasaulio istoriją paveikusių žmonių: kad jis organizuodavo geriau nei Napoleonas, pakeitė visuomenę radikaliau nei Leninas, sukūrė veiksmingiausią motyvacijos metodą – iki šiol plačiai taikomas Dvasines pratybas, esą paskatinusias daugiau atsivertimų, nei yra žodžių mažoje knygelėje, – įsteigė organizaciją, sėkmingai gyvuojančią jau puspenkto šimtmečio, XVIII a. auklėjusią keturis penktadalius šviesuomenės – Jėzaus Draugiją… Dėl to vieni jį kėlė į altorius, o kiti keikė, bet baltoji ir juodoji legendos veikia panašiai: it rūkas apgaubia ir paslepia.

Koks žmogus buvo Ignacas? Kaip mąstė, ko troško, kas jį skatino veikti? Čia sutrinka net galvočiausieji: dar jo bendražygiai jį paskelbė „antiliuteriu“ ir kontrreformacijos vėliavnešiu, tačiau Katalikų Bažnyčios atstovai beveik du dešimtmečius jį įtarinėjo esant eretiką – apšviestąjį ir… liuteroną. Jis tebeliaupsinamas kaip „didis generolas, spindintis visomis svarbiausiomis kariškio savybėmis“, vis dėlto niekada nebuvo profesionalus karininkas.

Dažnam jis iki šiol tebėra „karaliaujantis vienuolis“ ir „juodasis popiežius“, bet Ignacas buvo pasiruošęs paklusti net jo nekentusiam Pauliui IV ir labiausiai mėgo katechizuoti vaikus ir beraščius. Jis vadintas „sielų diktatoriumi“, esą gebėjusiu „visiškai užvaldyti savo mokinių valią ir ją laisvai formuoti savo nuožiūra“, tačiau jį pažinusieji liudija, kad žmones jis laimėdavo švelniausia tėviška meile, aplink ligonius jėzuitų namuose tupinėdavo kaip tikra motina. Jis garsėjo neperžvelgiamu „akmeniniu veidu“ ir antžmogišku gebėjimu susivaldyti, vis dėlto namų mokiniai ir novicijai eidavo pas jį apimti liūdesio ar nevilties, o pasikalbėję išeidavo it juoko kauliuką radę; žodžiais „nedidelis šlubčiojantis linksmų akių ispaniukas“ Ignacas pristatomas turbūt taikliau nei rimtais ir netgi niūrokais portretais.

Tik prieš kiek mažiau nei šimtmetį paskelbus jo dvasinį dienoraštį paaiškėjo, kad tas, kurį F. Dostojevskis pavaizdavo kaip Didįjį Inkvizitorių, užsigrobusį Dievo žinios monopolį, buvo tikrąja to žodžio prasme išverkęs akis žvelgdamas į Dievą – didžiausias tarnaujančios meilės mistikas.

Ignaco kelias

Taip vadinamas kelias nuo Lojolos iki Manresos (670 km), kurį prieš penkis šimtmečius nukeliavo Injigas – būsimasis šv. Ignacas, mūsų dienomis juo eina vis daugiau piligrimų. Manoma, kad savo giminės pilaitę jis paliko 1522 m. vasario viduryje, o savo tikslą – Montserato baziliką pasiekė kovo 21 d.; ten atlikęs viso gyvenimo išpažintį ir prabangų apdarą išmainęs į elgetos skarmalus, pasuko į netoliese (už 25 km) esančią Manresą.

Joje praleisti nepilni metai Ignacui tapo jo asmeninėmis dvasinėmis pratybomis, o dideli ir stiprūs tų mėnesių išgyvenimai sugulė į garsiąją knygelę, tapusią svarbiausiu jo įrankiu stengiantis „kuo labiau padėti sieloms“. Šį troškimą Ignacas savyje atrado irgi būdamas Manresoje, kaip ir siekį – kol kas labai miglotą – suburti to paties siekiančių bendraminčių grupę.

Gyvenime Ignacas patyrė mažiausiai tris radikalius virsmus: iš įžūlaus padaužos ponų vaiko tapo atsakingu dvariškiu ir narsiu kariu, po to – atsiskyrėliu, elgeta ir piligrimu, ir galiausiai – dvasios vadovu ir steigėju. Vadinamasis Ignaco kelias apima tik pirmąjį ilgos jo piligrimystės tarpsnį, tačiau juo einama pakankamai laiko, kad būtų galima praskleidus uždangą pažvelgti į visą jo gyvenimą – nuo ilgų žiemos vakarų Lojolų pilaitės virtuvėje, valgant židinio žarijose keptus kaštonus ir klausantis apie herojiškus prosenelių žygius, iki šventųjų gyvenimo istorijose įžvelgto kitokio herojiškumo – jį atrado gydamas po sužeidimo ir į jį kantriai ėjo per Jeruzalę, Barseloną, Alkala de Enaresą ir Salamanką, Veneciją… iki Romos, kurioje praleido paskutinius penkiolika vaisingiausių savo gyvenimo metų.

Kelio pradžia, kliūtys ir klystkeliai

Šalia jau minėto magis (lot. „daugiau“) Ignaco raštuose dažnai kartojamas dar vienas žodis: „tarnauti“. Pirmasis atrodo suprantamas ir net priimtinas perfekcionizmu ir darboholija „sergančiam“ šiuolaikiniam žmogui, bet antrasis ausį rėžia ne juokais. Blogiausia, kad būtent šis žodis yra Ignaco pasaulėžiūros ašis: aplink jį sukasi ir unikali Ignaco mistika, sakanti, kad mylėti Dievą reiškia Jam tarnauti, tai yra „mylėti darbais“, ir jo antropologija, tai yra požiūris į žmogaus sanklodą.

Jau Dvasinių pratybų pagrindime žmogaus tikslas apibrėžtas ne kaip jo išsiskleidimas ir vešėjimas pasaulyje, mūsų laikais populiariai vadinamas savirealizacija, bet kaip tarnavimas: „Žmogus yra sukurtas Dievą, mūsų Viešpatį, šlovinti, garbinti, jam tarnauti ir per tai išgelbėti savo sielą.“ Šį antrąjį pamatinį savo gyvenimo žodį Ignacas atrado, kai palikęs paaugliškas svajones ir bravūras ketverius metus siekė įgyvendinti tobulo riterio idealą tarnaudamas valdovui. Tiesa, kol kas šis buvo žemiškas – Navaros vicekaralius.

Tarnavimo mistika

Beveik visi krikščionių mistikai, įkvėpti Biblijos Giesmių giesmės, Dievo ir sielos santykį aprašo kaip dviejų mylinčiųjų susivienijimą. Jų susijungimą perteikia centrinis šv. Kryžiaus Jono „Tamsiosios nakties“ posmas, jame nakties tamsa – Dievas – sujungia „Mylimąjį su mylima“. O šv. Teresė Avilietė šią metaforą išskleidė „Vidinės pilies buveinėse“ susiejusi mistinio kelio etapus su santuokos sudarymo ir įvykdymo žingsniais.

Šv. Ignacas išgyveno ir aprašė tokį skirtingą mistinį santykį, kad teologai tik XX a. atrado jį buvus genialų mistiką, ne tik genialų organizatorių ir dvasios tėvą. Tiesa, tuo neabejojo artimiausi jo bičiuliai: anot Nadalio, Ignacas buvo „gavęs iš Dievo ypatingą malonę žvelgti į Švč. Trejybę laisvai ir ramiai (…), taip pat jausti ir kontempliuoti Dievo artumą ir mylėti dvasinius dalykus visuose daiktuose, veiksmuose ir žodžiuose, taip tapdamas kontempliuotoju veiksme, tai jis aiškindavo sakydamas, kad reikia rasti Dievą visame kame“.

Kaip ir visi svarbiausi krikščionių mistikai, Ignacas tikėjimą pirmiausia išgyvena kaip dviejų asmenų santykį. Tačiau jaunystėje jam didžiulę įtaką padariusi kurtuazinė riterystės dvasia padėjo suvokti didžią mūsų dažnai pamirštamą tiesą: Kūrėjas be galo pranoksta kūrinį, tad tik Jis gali užmegzti santykį – pasilenkti prie kūrinio, o šis turi pasiruošti, išsikuopti savo vidų tam, kad „pats Kūrėjas ir Viešpats maldingai sielai save apreikštų, apgaubtų ją savo meile bei garbe“.

Štai kodėl Ignacui „tarnauti“ reiškia „mylėti praktiškai“, tai yra darbais. Tačiau kaip kūrinys gali patarnauti Kūrėjui, iš kurio pats viską yra gavęs? Ignacas atsako, kai Kristų vadina ne sielos, bet „Bažnyčios sužadėtiniu“: Jam tarnaujama tarnaujant artimui.

Epilogas

Laikai, kai gyveno Ignacas Lojola, stebėtinai primena mūsiškius: savo bendražygius jis išleido į „sudėtingą pasaulį, kuris per penkiasdešimt metų buvo pasikeitęs labiau nei per visą ankstesnį tūkstantmetį“. Net ir ano meto pasikeitimai primena tekusius mums: neaprėpiamas pasaulis staiga sumažėjo ir tapo uždaras, tolimiausi jo užkampiai – pasiekiami ir susieti tarpusavyje. Ignaco laikais šį „stebuklą“ padarė geografiniai atradimai, o mūsų laikais – transporto ir ryšių priemonės; informacija ėmė sklisti nepaprastai greitai ir plačiai – Ignaco laikais tą lėmė spausdinimo staklių išradimas, o dabar – internetas; atrodė, sugriuvo iš tėvų ir senelių paveldėta tiesa ir imta ieškoti naujų kelių – Ignaco laikais tą darė reformatai, dabar – asmens išsiskleidimo ideologija; griuvo ir autoritetai – Ignaco laikais susvyravo pasitikėjimas popiežiumi ir imperatoriumi, mūsų laikais kone visuose pasaulio kraštuose valdantieji, regis, pamiršo, kaip turi valdyti, o valdomieji – kaip paklusti.

Tokiu metu, kai skausmuose gimsta kai kas nauja, nepaprastai svarbu išmokti Ignaco meno „keistis ir keisti savo gyvenimą, net ir visai netikėtai. Šv. Ignacas karštligiškai nesilaikė savo plano kurti sėkmingą gyvenimą, bet leidosi vedamas nenuspėjamų įvykių, pavyzdžiui, kai buvo sužeistas Pamplonos mūšyje ar kai žlugo jo išsvajotas planas gyventi Šventojoje Žemėje. Nesėkmės jo nesužlugdė, jis leisdavosi naujais keliais.“

Įsistebeiliję į savo ar kitų „statomas“ ateities vizijų oro pilis pamiršome, kad yra daug patikimiau sėkmingo gyvenimo pasimokyti iš tų, kurie gebėjo taip gyventi, – šventųjų. Norint tai daryti, svarbu, kad tariant „šv. Ignacas Lojola“ žodelytis „šventas“ nepaslėptų gyvo žmogaus. Liudmila Ulickaja rašė, kad „šventasis – tai tylus padaras, nekrentantis į akis, jis miega po laiptais, rengiasi pilkai“. Iš tiesų po laiptais jį „pakiša“ geranoriai draugai ir gerbėjai, norėdami apsaugoti, o kartais paslepia dar geriau – pavertę akmens stovyla užkelia ant paaukštinimo, stropiai uždangsto mokytojo žmogiškumą ir klaidas, kad tas atrodytų šventesnis. Pasak ispanų priežodžio, turint tokių draugų nereikia nė priešų. F. Dostojevskio sukurtas Ivanas Karamazovas porindamas apie Didįjį Inkvizitorių – jį daugelis „atpažįsta“ kaip šv. Ignacą, – iškart prisipažįsta paties Ignaco darbų neskaitęs: „Apie tai ne tik kalba, bet ir rašo jėzuitai. Aš pats taip jų teologų raštuose skaičiau.“

Atidžiau pažvelgus už idealizuoto portreto, pasipila atradimai: Ignacas nebuvo nei genialus karvedys kovoje su protestantais, nei sumanus manipuliatorius žmogaus valia, ją palenkiantis Dvasinėmis pratybomis. Jis siekė padaryti katalikais… katalikus, pirmiausia – save patį, ir išmokyti savuosius, kad „jėzuitui kaip tik dvasinis gyvenimas yra svarbiausias, o praktiniai užsiėmimai vertingi tiek, kiek žmogų veda į dvasinį gyvenimą. (…) Didžioji Ignaco „naujovė“, kaip ir visos didžios „naujos“ pamokos, yra žila tiesa, kad neįmanoma gerai gyventi, jei šis pasaulis atskiriamas nuo anapusybės.“ Ne Ignacas, o šiuolaikiniai asmens treneriai šią visais laikais egzistavusią tvarką apverčia aukštyn kojomis ir paveldėtą „dvasinių technikų“ lobį naudoja, kad, kaip jie žada, padarytų žmogų kuo paveikesnį šiame pasaulyje.