2020 05 29

Prasadas Bidaye

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Afrikietiškas politinis techno

Futuristiniame afrikietiškame kūrinyje „Wire Cutter“ (liet. „Kertantis laidus“) jo atlikėjai – Burkina Faso revoliucionieriaus Thomo Sankaros filosofijos įkvėptas Ugandos muzikantų kolektyvas „Sankara Future Dub Resurgence“ (SFDR, liet. „Sankaros ateities dub atgimimas“) – dainuoja: „Taip, siekiu įkvėpti kitus / Taip, judu klastingai / Pogrindinis pasipriešinimas mano stiliumi.“

Dub ir eksperimentinės muzikos gerbėjai sukūrė futuristinį muzikos stilių, kuris remiasi Afrikos protėvių išmintimi. Kūrinio „Wire Cutter“ vaizdo klipas, nufilmuotas Ugandos sostinėje Kampaloje, yra žymiai daugiau nei tik gyvas įrašas. „Wire Cutter“ kviečia atidžiai stebėti performanso erdvėje sluoksniuojamus vaizdus. Be to, svarbu atkreipti dėmesį ir į pačią erdvę – vienintelį ir nepakartojamą Dub muziejų (autonominę kultūrinę erdvę Kampaloje – vert. past.).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pavyzdžiui, kai vaizdo klipe pasigirsta minėti dainos žodžiai, kamera priartina Detroito techno menininkų „Underground Resistance“ (UR, liet. „Pogrindinis pasipriešinimas“) nuotraukas. Kadro pabaigoje iš arti matyti vienas pagrindinių grupės narių Cornelius Harris. Kitame kadre, skambant žodžiams: „Mes bijome tik pačios baimės / Baiminamės tik vaizduotės griūties“, išryškinamas UR įkūrėjo Mad Mike’o veidas.

Vaizdo klipe taip pat yra kitų eksperimentinės muzikos kūrėjų bei socialiai sąmoningų vizionierių, tokių kaip Laraaji, Turiya Alice Coltrane, Cedricas „Im“ Brooks’as ir Audre Lorde. Jie egzistuoja kartu su protėvių šventovių Ugandoje ir dvasinių Zar transo ceremonijų Etiopijoje fotografijomis. Speciali siena, skirta Vakarų Papua išsilaisvinimo kovai (kelis dešimtmečius vykstančiam vietos gyventojų pasipriešinimui Indonezijos vykdomai karinei krašto okupacijai – vert. past.).

Kūrinio pamatas – ne tik garsas, bet ir dub poezija bei galingi vaizdai. Visą pasakojimą veža minimalistinio elektroninio triukšmo ir metro nepaisančių ritmų, kuriuos generuoja [Azijos Dub fondo įkūrėjas ir bosistas, žinomas kaip] Dhangsha, koliažas. Kartu tarp šių garsų girdėti ir tyčiniai gilios, meditatyvios tylos momentai, neužmaskuoti ir retkarčiais iškraipyti afrikietiškos dub poezijos vokalai bei SFDR kuriami džembo būgno ir kiti perkusiniai ritmai.

Į vergovę pagrobti ir į Amerikas transportuojami afrikiečiai kartu plukdėsi ir savo muziką. Per beveik 500 metų ta muzika nuolat keitėsi, reaguodama į smurtinės priespaudos ir socialinio išlikimo realybes. Ateities kartoms ši muzika simbolizavo – ir tebesimbolizuoja – pasipriešinimą, kūrybiškumą ir žmogaus dvasios triumfą.

Detroito afroamerikiečių bendruomenėje prasidėjusi techno evoliucija yra nepastebėtas skyrius toje rezistencijos istorijoje, tačiau kūrinyje „Wire Cutter“ įvyksta kritinis apsikeitimas: ši muzika grįžta į Afrikos žemyną ir susijungia su grupe Afrikos jaunuolių, kurie natūraliai priima savo protėvių tradicijas, tuo pat metu aiškiai žvelgdami į ateitį; jų vizija peržengia nacionalines ribas.

Dhangshos kūrybinė jėga Aniruddha Das’as plačiau paaiškina šį ciklą:
„Tos pačios energijos tėkmę tarp Detroito ir Ugandos išfiltruoja šiuo metu Europoje gyvenanti diaspora; taip skausmas, paieškos ir ilgesys yra transformuojami į teigiamas vibracijas, dažnius ir rezistencinius tekstus… Kitas SFDR kūrinys „Two Thousand Seasons Dub“ parodo, kaip Detroito vaibai, ypač UR, ataidi Ugandoje ir sukuria afrikietišką politinį techno. Kūrinio tekstą įkvėpė [Ganos rašytojo] Ayi Kwei Armaho antikolonialistiniai tomai.“

Pirmąkart žiūrint vaizdo klipus „Wire Cutter“ ir „Perfect Black Light“ (abiejų autoriai yra SFDR), man jie regėjosi kaip iš fantastikos žanro – ypač dėl erdvės, kurioje vyksta veiksmas. Tai – išoriniuose paribiuose esančių žmonių bendruomenė. Jie nesusiję su jokia scena, nes jie patys sau yra scena; kitaip nei naktinių klubų, kuriuose dažnas lankomės, scenos, šioje scenoje žmonės realiai gyvena. Ir jie nesidrovi. Negali drovėtis, kai esi įsisukęs į savo kasdienio gyvenimo rutiną.

Tas fantastikos žanro jausmas atsiranda dar ir dėl to, kad šie Afrikos žmonės yra erdvėse, kurios nėra nei miestas, nei kaimas. Vėlgi, jie yra išoriniuose paribiuose, į kuriuos niekas – t. y., jokie turistai – neužklysta. Jie naudojasi technologijomis ir jomis eksperimentuoja, smagiai leidžia laiką, užsiima kūryba ir visa tai daro savo malonumui, o ne kokiai nors festivalio dydžio miniai, ir net ne internetui. Kaip sakiau: paribiai + technologija = kūrybiškumas. Tai ir yra afrofuturizmas.

Iš naujo laukinis
Iš naujo apibrėžti
Iš naujo sukurti
Mintys juodaodžio anarchisto galvoje

„Perfect Black Light“ (SFDR)

Kaip matyti šiuose dviejuose vaizdo klipuose, Dub muziejaus pasaulis yra gerokai nutolęs nuo naktinių klubų miesto centre, elektroninės šokių muzikos festivalių ir kitų vietų, kurias paprastai asocijuojame su pogrindine ir eksperimentine elektronine muzika. Šie kūriniai atveda į Kirekos rajono Kampaloje gilumą, kurioje SFDR muzika ir buvo įrašyta. Rajonas turi maisto turgų, mažų krautuvėlių, daržų, kuriuose žmonės sodina daržoves, mokyklą. Tai yra paprasta kasdienio gyvenimo – kovos ir išgyvenimo šiame Afrikos mieste – vieta.

Tai, kaip Dub muziejus buvo įkurtas – nepriklausomai, autonomiškai, be jokios nevyriausybinės organizacijos ar politinės partijos paramos – puikiai atitinka Thomo Sankaros ir kitų revoliucionierių idealus. Įžanginiame žodyje SFDR albumui filmų kūrėja Eyi Safi tipišką dieną Dub muziejuje apibūdino taip: „Viename kiemo kampe žmonės sėdėjo aplink laužą klausydamiesi muzikos ir šnekučiuodamiesi tarpusavyje. Per garsiakalbius girdėjosi „Sankara Future Dub Resurgence“ kūrinys, po jo – Gregory Isaacs’o atliekamas roots reggae stiliaus takelis, tuomet atėjo eilė Augustus Pablo sunkios instrumentikos dub kūrinėliui, ir galiausiai pasigirdo eksperimentinis kūrinys iš Dhangshos kasetės „Future Tense“ (liet. „Būsimasis laikas“). Šis muzikinis ciklas sukosi viso vakaro metu. Skirtingi stiliai, nuo roots iki eksperimentinės triukšmo muzikos, čia yra garso takelis kasdieniam gyvenimui – žmonės ruošia, gamina maistą, juokiasi, plepa ir, svarbiausia – mėgaujasi muzika. Visą popietę ir vakarą skambėjo įvairūs Dhangshos kūriniai…

Ruošiantis filmuoti SFDR vaizdo klipą, Dub muziejaus kieme įvyko graži scena. Repeticijas stebėjo aštuonmetė mergaitė, kurios mama netoliese gamina ir pardavinėja bananų blynelius. Žmonės pasakojo, jog į repeticijas mergaitė ateinanti kasdien, nes ši muzika jai labai patinka. Ir kai per kiemo garsiakalbius pasigirdo dainos „Perfect Black Light“ miksas, tiksliai tą akimirką vaikas pradėjo šokti! Tikėtina, kad dauguma suaugusiųjų susidurtų su sunkumais ar dvejonėmis, kaip judėti pagal tokią eksperimentinę muziką, bet mergaitei tokių problemų nekilo. Joje ji save atrado ir šoko, apžavėta savo pačios kelionės su šiuo kūriniu.

Tad toji muzika ne tik sugrįžo į Afrikos žemyną, bet ir buvo perduota jaunajai kartai. Arba, kaip sako Ugandos muzikantai kūrinyje „Perfect Black Light“:

Tobuloje juodoje šviesoje
Auga dub sodinukai
Apačitos karta
Kita karta
Dža žino.

Vertė Giedrė Steikūnaitė