2020 06 28

Magnificat.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Šv. Ireniejus – vyskupas ir tikėjimo gynėjas

Šv. Irenėjus, Liono vyskupas. Wikipedijos nuotrauka

Bažnyčios Liturginiame kalendoriuje šiandien minimas šv. Ireniejus iš Liono. Apie jį  2007 m.  katechezėje kalbėjo popiežius Benediktas XVI .

Tęsdami katechezes apie iškilias pirmųjų amžių Bažnyčios asmenybes, šiandien aptarsime tikrai išskirtinę šv. Ireniejaus Lioniečio asmenybę. Biografinius duomenis sužinome iš jo paties – jo liudijimas pateiktas penktojoje Euzebijaus „Bažnyčios istorijos“ knygoje. Tikėtina, kad Ireniejus gimė Smirnoje (dabar Izmiras, Turkija) apie 135–140 metus, tenai, dar jaunas būdamas, tapo vyskupo Polikarpo mokiniu, o pastarasis buvo apaštalo Jono mokinys. Nežinome, kada jis iš Mažosios Azijos persikėlė į Galiją, tačiau tai turėjo sutapti su prasidėjusia Liono krikščionių bendruomenės raida: 177 m. Ireniejų jau randame paminėtą Liono kunigų kolegijos sąraše. Tais pačiais metais jis buvo siųstas į Romą nunešti Liono bendruomenės laišką popiežiui Eleuterijui. Vykdydamas šią pasiuntinybę Ireniejus išvengė Marko Aurelijaus persekiojimų, per kuriuos žuvo mažiausiai keturiasdešimt aštuoni kankiniai, taip pat ir devyniasdešimtmetis Liono vyskupas Pofinas, kuris mirė kalėjime nuo žiauraus elgesio. Todėl sugrįžęs Ireniejus buvo išrinktas miesto vyskupu. Naujasis ganytojas visiškai pasišventė vyskupo tarnystei, kurią, kaip numanoma, vainikavo kankinystė apie 202–203 m.

Erezijų paneigimas

Ireniejus visų pirma buvo tikėjimo žmogus ir ganytojas. Kaip gerasis ganytojas, jis pasižymėjo Bažnyčios mokymo turtingumo ir apimties suvokimu, misionierišku įkarščiu. Kaip rašytojas siekė dvigubo tikslo: apginti neiškreiptą Bažnyčios mokymą nuo eretikų puolimo ir aiškiai pateikti tikėjimo tiesas. Yra išlikę du jo veikalai, visiškai atitinkantys šiuos du tikslus: penkios veikalo „Prieš erezijas“ knygos ir „Apaštalų mokymo santrauka“ (šį veikalą galima vadinti seniausiu „krikščioniško mokymo katekizmu“). Iš tiesų Ireniejus yra kovos prieš eretikus čempionas. II a. Bažnyčiai grėsė tai, ką mes vadiname gnoze – tai doktrina, tvirtinanti, kad Bažnyčios mokymas tėra simbolinis, skirtas paprastiems ir sudėtingų dalykų nepajėgiantiems suprasti žmonėms; o inicijuotieji, turintys žinojimą „gnostikai“, pajėgūs suprasti tai, kas slypi už simbolių, ir sudaro elitinę, intelektualinę krikščionybę. Natūralu, kad tokia intelektualinė krikščionybė nuolat dalijosi į sroves, kurioms būdingas įvairiopas, neįprastas, įmantrus mąstymas, daug kam atrodantis patrauklus. Bendras visų šių srovių bruožas – dualizmas. Juo paneigiamas tikėjimas vienu Dievu, visų Tėvu, pasaulio ir žmogaus Kūrėju ir Išganytoju. Norėdami paaiškinti blogio buvimą pasaulyje, gnostikai tvirtina, kad šalia gerojo Dievo egzistuoja ir neigiamas pradas. Iš šio neigiamo prado atsiranda materialūs dalykai, materija.

Tvirtai remdamasis bibliniu mokymu apie kūrimą, Ireniejus paneigia dualizmą ir gnostinį pesimizmą, nuvertinantį kūniškąją tikrovę. Jis nesvyruodamas gina pirmapradį materijos, kūno, lygiai kaip ir dvasios, šventumą. Tačiau jo veikalas apima daug plačiau nei tik erezijų paneigimas: galima sakyti, kad Ireniejus iškyla kaip pirmasis didis Bažnyčios teologas, sukūręs sisteminę teologiją; jis ir pats kalba apie teologijos sistemiškumą – vidinį viso tikėjimo nuoseklumą. Jo mokyme svarbi „tikėjimo taisyklės“ (lot. regula fidei) ir jos perdavimo tema. Ireniejui „tikėjimo taisyklė“ praktiškai sutampa su Apaštalų tikėjimo išpažinimu (lot. Credo), ji padeda aiškinti Evangeliją, taip pat paaiškinti Credo Evangelijos šviesoje. Apaštalų tikėjimo išpažinimas, kuris yra tarsi Evangelijos sintezė, padeda suprasti, kas joje norima pasakyti ir kaip mes turime skaityti pačią Evangeliją.

Bažnyčios apaštališkumo viršenybė

Iš tiesų Ireniejus skelbė Evangeliją, gautą iš Polikarpo, Smirnos vyskupo, o Polikarpo skelbtoji Evangelija kyla iš apaštalo Jono, kurio mokinys buvo Polikarpas. Taigi, tikrasis mokymas nėra sukurtas intelektualų, nutolstant nuo paprasto Bažnyčios tikėjimo. Tikroji Evangelija yra ta, kurią skelbia vyskupai, nenutrūkstama grandine perėmę ją iš apaštalų. Apaštalai mokė ne ko kito, o paprasto tikėjimo, kuris tuo pačiu yra ir tikroji dieviškojo apreiškimo gelmė. Tad Ireniejus mums sako, jog šalia bendro Bažnyčios Credo nėra jokio kito slapto mokymo. Nėra jokios viršesnės krikščionybės, skirtos vien intelektualams. Bažnyčios viešai išpažįstamas tikėjimas yra visų bendras tikėjimas. Ir tik šis tikėjimas yra apaštalinis, kylantis iš apaštalų, tai yra iš Jėzaus ir iš Dievo.

Norėdami priimti šį viešai apaštalų įpėdiniams perduotą tikėjimą, krikščionys turi laikytis to, ką sako vyskupai, idant taip parodytų ypatingą pagarbą seniausiam ir turinčiam primatą Romos Bažnyčios mokymui. Šiai Bažnyčiai dėl jos senumo priklauso apaštališkumo viršenybė, jo pradžia – Apaštalų kolegijos stulpai – Petras ir Paulius. Visos Bažnyčios turi būti vieningos su Romos Bažnyčia, pripažindamos jai tikros Apaštalinės tradicijos ir vieno visai Bažnyčiai bendro tikėjimo matmenį. Šiais čia trumpai apibendrintais argumentais Ireniejus paneigia patį intelektualų gnostikų sugalvoto preteksto pagrindą: viena, jie niekaip negali turėti viršesnės tiesos už visiems bendrą tikėjimą, nes tai, ko jie moko, kyla ne iš apaštalų, o yra jų pačių išgalvota; antra, tiesa ir išganymas nėra išimtinė tik kai kuriems skirta privilegija, juos gali pasiekti visi, klausydami apaštalų įpėdinių, o visų pirma Romos vyskupo mokymo. Vis kritikuodamas gnostinės tradicijos slaptumą ir atkreipdamas dėmesį į sudėtingą ir tarpusavyje prieštaraujantį jų aiškinimą, Ireniejus ypač stengėsi pateikti autentišką Apaštalų tradicijos sampratą, kurią galime trumpai išdėstyti trimis punktais:

• Apaštalinė tradicija yra „vieša“, o ne privati ar slapta. Ireniejus neabejoja, kad Bažnyčios perduodamo tikėjimo turinys yra gautas iš apaštalų ir Jėzaus, Dievo Sūnaus. Nėra jokio kito mokymo, tik šis. Todėl tam, kuris nori pažinti tikrąjį mokymą, pakanka pažinti „iš apaštalų kylančią Tradiciją ir žmonėms skelbiamą tikėjimą“: tai yra Tradiciją ir tikėjimą, kurie „mus pasiekia per apaštalų sukcesiją“ (Adv. Haer. 3, 3, 3–4). Tokiu būdu apaštalų sukcesija – asmenų principas, ir Apaštalinė tradicija – doktrininis principas, sutampa.

• Apaštalinė tradicija yra „viena“. Gnosticizmas pasidalijęs į daugybę sektų, o Bažnyčios tradicija savo pamatiniu turiniu yra viena. Tai, kaip matėme, Ireniejus pavadina „tikėjimo taisykle“, arba „tiesos taisykle“ (lot. regula veritatis): kadangi ji yra viena, ji kuria vienybę tarp žmonių, skirtingų kultūrų, skirtingų tautų; jos turinys, kaip ir tiesos, yra visiems bendras, nepaisant kalbų ir kultūrų įvairovės. Šventasis Ireniejus savo knygoje „Prieš erezijas“ pateikia labai vertingą palyginimą: „Po visą pasaulį pasklidusi Bažnyčia rūpestingai saugo [apaštalų tikėjimą], tarsi ji tebūtų įsikūrusi vienuose namuose; ji tiki šiomis tiesomis taip, tarsi turėtų vieną sielą ir vieną širdį; ji sutartinai skelbia šias tiesas, moko jų ir jas perduoda, tarsi teturėtų vieną burną. Nors pasaulyje kalbama skirtingomis kalbomis, tačiau Tradicijos jėga yra vien ir ta pati: Germanijoje įsikūrusios Bažnyčios yra gavę ir perduoda ne kitokį tikėjimą nei Ispanijoje, keltų ar Rytų kraštuose, Egipte, Libijoje ar pasaulio vidury įsikūrusios Bažnyčios.“ (1, 10, 1–2) Matome, kad jau tuo laiku – kalbame apie 200 metus – pabrėžiamas Bažnyčios visuotinumas, katalikiškumas ir vienijanti tiesos jėga, tokias skirtingas vietas nuo Germanijos iki Ispanijos, Italijos, Egipto, Libijos suvienija viena bendra Kristaus apreikšta tiesa.

• Pagaliau Apaštalų tradicija, kaip jis graikiškai rašo savo knygoje, yra „pneumatinė“, tai yra dvasinė, vadovaujama Šventosios Dvasios: graikiškai dvasia vadinama „pneuma“. Todėl šios Tradicijos perdavimas remiasi ne daugiau mažiau išsilavinusių žmonių gabumais, o Dievo Dvasia, kuri užtikrina patikimą tikėjimo perdavimą. Iš to kyla Bažnyčios „gyvybė“ – tai, kas ją daro nuolat jauną ir naują, vaisingą gausiomis Dievo dovanomis. Ireniejui Bažnyčia ir Dvasia yra neatskiriamos: „Šį tikėjimą, – kaip skaitome trečiojoje „Prieš erezijas“ knygoje, – mes gavome iš Bažnyčios, ir jį saugome: Dievo Dvasios veikimu tikėjimas yra tarsi brangiame inde saugomas turtas, kuris nuolat pats atsinaujina ir atjaunina jį saugantį indą (…) Ten, kur Bažnyčia, ten ir Dievo Dvasia, o ten, kur Dievo Dvasia, ten Bažnyčia ir visos malonės.“ (3, 24, 1)

Tradicija nėra tradicionalizmas

Matome, kad Ireniejus neapsiriboja Tradicijos sampratos apibrėžimu. Jo apibrėžta Tradicija, nenutrūkstama Tradicija nėra tradicionalizmas, nes šią Tradiciją nuolat iš vidaus gaivina Šventoji Dvasia, kuri ją nuolat atnaujina ir padeda gyvybingai Bažnyčiai ją aiškinti ir suprasti. Jei laikomės jos mokymo, Bažnyčios tikėjimas perduodamas tokiu būdu, kad jis išlieka toks, koks privalo būti: „viešas, vienintelis, pneumatinis, dvasinis“. Aptariant kiekvieną iš šių paminėtų bruožų būtų galima leistis į vaisingą svarstymą apie autentišką tikėjimo perdavimą šiandienos Bažnyčioje. Žvelgiant dar plačiau, Ireniejaus mokymas apie žmogaus kūno ir sielos orumą tvirtai remiasi dieviškojo kūrimo samprata, panašumu į Kristų ir nuolatiniu pašventinančiu Šventosios Dvasios veikimu. Toks mokymas yra tarsi „pagrindinis kelias“, skirtas visiems geros valios žmonėms, juo einant paaiškėja, koks yra dialogo apie vertybes tikslas ir kokios jo ribos, taip pat gaunama įkvėpimo misionieriškai Bažnyčios veiklai bei tiesos, kuri yra visų tikrųjų vertybių pasaulyje šaltinis, skelbimui.

Benediktas XVI,
2007 m. kovo 28 d. bendroji audiencija