2020 06 29

Magnificat.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Šventieji apaštalai Petras ir Paulius

Apaštalas šv. Petras. Unsplash.com nuotrauka

Šventieji apaštalai Petras ir Paulius – dvi ryškiausios ankstyvosios Bažnyčios figūros. Jie gerbiami tą pačią dieną pagal seną Bažnyčios tradiciją, kadangi abu mirė kankinio mirtimi Romoje Nerono persekiojimų metu, apie 64 m. po Kr. Šv. Paulius – išsilavinęs diasporos žydas, ir šv. Petras – paprastas žvejys iš Galilėjos.

Šiandien aplankius katedrą arba mažosios bazilikos titulą turinčią bažnyčią ir pamaldžiai sukalbėjus „Tėve mūsų“ maldą bei Tikėjimo išpažinimą (EI, conc. 33) įprastomis sąlygomis pelnomi visuotiniai atlaidai.

Katalikai.lt informacija

*  *  *

Evangelijose pateikiamos trys skirtingos situacijos, kai Viešpats ypatingu būdu patiki Petrui jo būsimą užduotį. Užduotis visada ta pati, tačiau situacijų ir vartojamų įvaizdžių skirtingumas aiškiau parodo tai, kas Viešpačiui rūpėjo ir teberūpi.

Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje. (Mt 16, 18–19)

Mato evangelijoje Petras asmeniškai išpažįsta Jėzų pripažindamas jį Mesiju ir Dievo Sūnumi. Todėl jam jo ypatinga užduotis patikima trimis įvaizdžiais: uolos, tampančios pamatiniu arba kertiniu akmeniu, raktų ir surišimo bei atrišimo. Verta atkreipti dėmesį į šių žodžių geografinę vietą ir chronologinį kontekstą: pažadas duodamas netoli Jordano šaltinių, ant žydų šalies ir pagonių pasaulio sienos. Pažado momentas irgi reiškia lemiamą posūkį Jėzaus kelyje: Viešpats dabar pasuka Jeruzalės link ir pirmąkart mokiniams pasako, jog kelias į šventąjį miestą yra kelias kryžiaus link (plg. Mt 16, 21). Abu dalykai neatskiriami ir lemia vidinę Petro primato ir apskritai Bažnyčios vietą: Viešpats be paliovos keliauja kryžiaus link, į kenčiančio ir nužudytojo Dievo Tarno nusižeminimą, tačiau sykiu Jis visada taip pat yra pakeliui į pasaulio platybę, kur pirma visų eina kaip Prisikėlusysis, idant pasaulyje suspindėtų Jo žodžio ir Jo meilės šviesa. Jis yra pakeliui, kad per Jį, nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų, į pasaulį ateitų pats Dievas. Šia prasme Petras savo pirmajame laiške apibūdina save „kaip Kristaus kentėjimų liudytoją ir būsimosios šlovės dalyvį“ (plg. 1 Pt 5, 1).

Bažnyčiai Didysis penktadienis ir Velykos yra neatskiriami; Bažnyčia visada yra ir garstyčios grūdelis, ir medis, kurio šakose dangaus paukščiai suka lizdus. Bažnyčia – ir joje Kristus – kenčia ir šiandien. Joje Kristus vis pajuokiamas ir mušamas; vis mėginama išstumti Jį iš pasaulio. Nedidelė Bažnyčios valtis vis blaškoma ideologijų, užtvindančių savo vandenimis ir grasinančių ją paskandinti, audros. Ir vis dėlto: Kristus pergalingas būtent kenčiančioje Bažnyčioje. Nepaisant visko, tikėjimas į Jį vis iš naujo sustiprėja. Ir šiandien Viešpats įsakinėja vandeniui ir pasirodo kaip elementų Viešpats. Jis pasilieka savo valtyje, Bažnyčios laivelyje. Taip ir Petro tarnyba atskleidžia, viena vertus, žmogui būdingą silpnumą ir kartu Dievo jėgą: Viešpats parodo savo jėgą per žmogaus silpnumą, parodo, kad būtent Jis pats, padedamas silpnų žmonių, statydina savo Bažnyčią.

Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius!
(Lk 22, 32)

Luko evangelijoje pasakojama, kaip Viešpats per Paskutinę vakarienę Petrui iš naujo patiki ypatingą užduotį (plg. Lk 22, 31–33). Jėzaus žodžiai pateikiami iškart po Švenčiausiosios Eucharistijos įsteigimo. Viešpats ką tik yra padovanojęs save saviesiems duonos ir vyno pavidalu. Eucharistijos įsteigime galime įžiūrėti tikrąjį Bažnyčios įsteigimo aktą. Per Eucharistiją Viešpats dovanoja saviesiems ne tik save, bet ir savo naujosios bendrystės su jais tikrovę, kuri truks iki tol, „kol jis ateis“ (plg. 1 Kor 11, 26). Per Eucharistiją mokiniai tampa Jo gyvaisiais namais, kurie istorijoje auga kaip nauja ir gyva Dievo šventykla šiame pasaulyje. Taigi iškart po šio sakramento įsteigimo Jėzus sako, jog būti mokiniu reiškia tarnauti, lygiai kaip jis pats tarp jų visada yra tas, kuris tarnauja. Ir tada Jis kreipiasi į Petrą. Jis sako, jog Šėtonas pareikalavo persijoti mokinius tarsi kviečius. Dievas visais laikais suteikia Šėtonui tam tikros laisvės. Mums dažnai atrodo, kad Dievas Šėtonui palieka per daug laisvės; kad Jis suteikia jam galimybę mus baisiai sukrėsti, ir kad tai viršys mūsų jėgas ir per daug mus prislėgs. Iš tiesų Jėzus tęsia: „Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų.“ (Lk 22, 32) Jėzaus malda apriboja blogio galią, Jėzaus meldimasis yra Bažnyčios apsauga. Galime šios apsaugos ieškoti, jos laikytis ir būti ja tikri. Tačiau už Petrą Jėzus meldžiasi ypatingu būdu: „kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų.“ Ši Jėzaus malda – tai pažadas ir kartu užduotis. Neleiskime, kad šis tikėjimas taptų nebylus, jį visada reikia stiprinti, pirmiausiai kryžiaus ir viso pasaulyje esančio prieštaringumo akivaizdoje: tokia yra Petro užduotis. Jėzus meldžiasi dėl Petro tikėjimo, kad šis tarnautų kitiems. Būtent tai Jis nori pasakyti žodžiais: „O tu sugrįžęs stiprink brolius.“ (Lk 22, 32)

„O tu sugrįžęs“: šie žodžiai yra pranašystė ir kartu pažadas. Jais išpranašaujama Simono, tarnaitės ir tarno akivaizdoje išsiginsiančio, kad pažįsta Jėzų, silpnybė. Šiuo nuopuoliu Petras – o su juo ir kiekvienas jo įpėdinis – turi būti pamokytas, jog Viešpaties Bažnyčiai statydinti ir vadovauti vien savo jėgų neužtenka. Niekam tai nepavyksta padaryti tik savo pastangomis. Nors Petras atrodo gana gabus ir uolus, jis neišlaiko jau pirmo išbandymo. „O tu sugrįžęs“: tačiau Viešpats, išpranašavęs jam jo nuopuolį, pažadą ir atsivertimą: „Tuomet Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą.“ (Lk 22, 61) Jėzaus žvilgsnis perkeičia ir tampa Petro išganymu: „Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko.“ (Lk 22, 62) Visada maldaukime šio išgelbėjančio Jėzaus žvilgsnio – visiems, kuriems Bažnyčioje tenka atsakomybė; visiems kenčiantiems dėl šių laikų sumaišties; dideliems ir mažiems: Viešpatie, vis iš naujo pažvelk į mus, vis iš naujo pakelk mus, kai parpuolame, ir paimk į savo geras rankas.

Pažadėdamas savo maldą, Viešpats patiki Petrui užduotį tarnauti savo broliams. Petro užduotis šaknijasi Jėzaus maldoje. Tai teikia jam tikrumo, jog jis, nepaisant viso žmogiško skurdo, galės ištverti iki galo. Negana to, Viešpats duoda jam šią užduotį Paskutinės vakarienės aplinkoje, dovanodamas Švenčiausiąją Eucharistiją. Bažnyčia savo esme yra eucharistinė bendruomenė ir todėl bendrystė Viešpaties kūne. Petro užduotis yra šiai visuotinei bendrystei pirmininkauti, leisti jai būti pasaulyje ir kaip regimai vienybei.

Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis.“ (Jn 21, 18)

Trečia nuoroda į primatą yra Jono evangelijoje (Jn 21, 15–19): Viešpats yra prisikėlęs ir kaip Prisikėlusysis patiki Petrui savo kaimenę. Ir čia kryžiaus įvykis ir prisikėlimas įsismelkę vienas į kitą. Jėzus išpranašauja Petrui, kad jo kelias atves prie kryžiaus. Viešpaties galia neatitinka pasaulietinių galios įsivaizdavimų; ji yra gėrio galia, tiesos ir už mirtį stipresnės meilės galia. Taip, Jo pažadas tikras: Bažnyčios, kurią Jis pastatė ant Petro, mirties ir pragaro galios nenugalės (plg. Mt 16, 18). Ir būtent taip Jis asmeniškai toliau statydina Bažnyčią.

Parengta pagal popiežiaus Benedikto XVI homiliją,
perskaitytą per Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmę
2006 m. birželio 29 d. Šaltinis „Bažnyčios žinios“.