Atnašauju

Nors pasaulis skirtas žmogui, bet žmogaus gyvenimo tikslas – Dievas. Net gimtoji pirmųjų tėvų kaltė nepajėgė Dievo atskirti nuo mūsų, nors mes per ją šviesmečiais buvome nutolę nuo Jo. Kadangi Jo meilė mums apsireiškė aukščiausiu lygmeniu kaip Tėvo Sūnui (žr. Jn 17, 21–26) vietoj to, kad sulauktume skaudaus, bet teisingo sprendimo, Viešpats Jėzus padarė viską, kad mus danguje galėtų išaukštinti labiau nei rojuje…

Ne veltui šv. Jonas Chrizostomas sakė: „Kas gi yra toji būtybė, kuri ateina į pasaulį, apsupta tokio didelio dėmesio? Tai – žmogus, didinga ir nuostabi figūra, Dievo akyse brangesnė už visą kūriniją (…). Dievui žmogaus Atpirkimas buvo toks svarbus, kad Jis nepagailėjo paaukoti savo vienatinio Sūnaus. Dievas visa padarė, kad žmogus galėtų pakilti iki Jo, kad galėtų žmogų pasodinti savo dešinėje.“

Kad realiai žengtume dar vieną žingsnį link mūsų egzistencinių lūkesčių išsipildymo viršūnės amžinybėje, kur taip arti Pati Trejybė, švęsdami Devintines, prisiminkime Kristų, esantį Švč. Sakramente, ir mūsų laukiantį labiau nei mes Jo. Mūsų pastangos pirmumą skirti svarbiausiems prioritetams (besibaigiant karantinui, kai galime, jau nebe per televizorių maldingai stebime šv. Mišias, o jose dalyvaujame atėję į bažnyčią) iš tiesų Viešpaties yra labiausiai laiminamos, nes, kaip Mortos sesuo Marija alkstančia tiesos širdimi glaudėsi prie Jėzaus kojų ir gėrė Jo gyvąjį vandenį, taip ir mes, įdėmiai per Eucharistijos šventimą klausydamiesi Dievo žodžių, savo dvasioje kaskart vis artimiau vienijamės su Juo bei vieni su kitais.

Tegul Šventoji Dvasia mus įkvepia šiek tiek anksčiau ateiti į Dievo namus, pavyzdžiui, sekmadienį, prieš pamaldas, kad turėtume laiko ramiai paprašyti Jos pagalbos ne tik per šv. Mišias su bendruomene vieningai pagarbinti Aukščiausiąjį, bet ir tolydžio mokytis klausytis ir išgirsti tai, ką Jis nori pasakyti kiekvienam iš mūsų… Sorenas Kierkegaardas rašė: „Tikrąja prasme malda yra ne tada, kada Dievas klausosi to, ko mes Jį prašome; tikroji malda yra tada, kai besimeldžiantis žmogus ištveria iki tol, kai jis pats tampa klausančiu, klausančiu to, ko nori Dievas. Betarpiškam maldautojui reikia daugybės žodžių, nes jis savo maldoje yra labai reiklus. Tikrajam maldininkui žodžių nereikia, nes jis tiktai klausosi.“

Eucharistinis Jėzus su mumis bendrauti nori labiau, nei mes su Juo. O kad galėtume įsiklausyti ir tyloje bei savo širdyje išgirstume tokius ar panašius žodžius: „Brangus žmogau, jei, būdamas mano artumoje, mane – viešpačių Viešpatį – pagarbinsi, padėkosi už sukūrimą, palaikymą ir atpirkimą, sustiprės tavo tikėjimas, ir, malonės paliestas, išeisi iš Dievo namų dvasia atjaunėjęs, ramybės pripildytas, visus savo rūpesčius man patikėjęs, įkvėptas naujo polėkio prasmingiau gyventi.“ Juk ir gilioji Švč. Sakramento adoracijos prasmė – ne tik Jam padėkoti ir Jį pagarbinti, bet Dievo akivaizdoje išdrįsti plačiai atverti savo širdį ir sakyti: „Viešpatie, Tavo tarnas klausosi Tavęs, ir yra pasirengęs paklusti Tau. Nuolankiai prašau: „Leisk išgirsti nors vieną Tavo žodį…“

Devintinių procesija – tikinčiųjų tarpusavio vienybės pajauta, leidžianti suprasti, kad nepaisant tam tikrų mūsų pomėgių, požiūrių ir kitokių skirtumų, mus vienija dieviškoji Duona – Kristus. „Eina Tas, kuris mus gina ir ramybę mums dalina. Eina mūs viltis tikroji ir gyvybė amžinoji“. Tad, Jėzau, eisime drauge visur su Tavimi, nes, pasak popiežiaus šv. Jono Pauliaus II, „Tu, būdamas duonos paplotėlyje, esi realesnis už visatą, Tavyje labiau buvimo pilna, Tavyje kur kas daugiau Žodžio – tai giesmė, užtvindanti jūras, (…) tai – Dievas tremtyje“.

Minime Gedulo ir vilties dieną, kai vien 1941 metų birželio 14 dienos naktį sovietai į Sibirą ištrėmė 34 tūkst. lietuvių. Iš bado mirštantys Sibiro tremtiniai suprato ir jautė, kad vien fizinis išlikimas ir bent jau maža sudžiūvusios duonos rieke silpstančių savo kūno jėgų palaikymas yra paženklintas šio gyvenimo laikinumu, trapumu… Todėl, kaip liudija atsiminimų autoriai, jie iki paskutinio atodūsio laikėsi tikėjimo inkaro ir savo viltis palaikė stiprindamiesi maldos duona. Jų vardai įrašyti Dievo amžinos šlovės knygoje… Jie ir dabar mums šviečia gyvu Jėzaus kantrybės pavyzdžiu.

Būsimasis palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis po kalinimo Vladimiro kalėjime 1954 metais buvo ne į laisvę paleistas, bet apgyvendintas Polianos invalidų namuose. Kai vėliau iš vietos komendanto išgirdo žinią, kad jam į Lietuvą grįžti uždrausta, laiške rašė: „Ačiū Dievui, susidarė aplinkybės, ir aš į pabaigą aštuntų metų atnašauju (…). Širdingai dėkui Jam!“ Tik semdamasis nepalaužiamos stiprybės iš slapčia naktimis aukojamų Mišių ir pasitikėdamas Juo, jis galėjo su Jėzumi tarti: „Atnašauju…“ Eucharistijos troškimas teauga ir mūsų širdyse.