2020 06 14

Marius Jonaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Tremties istoriją pasakoja nuotraukos

Mariaus Jonaičio asmeninio archyvo nuotrauka

Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena primena masinių Lietuvos gyventojų trėmimų į Sibirą pradžią 1941 metais.

Tuomet mano seneliams tremties pavyko išvengti tik laimingo atsitiktinumo dėka. Tiesa, Diedukas buvo suimtas, tačiau iš Vilniaus geležinkelio stoties Sibiro link turėjusio pajudėti ešelono pavyko pabėgti, lenkei moteriai, vaikščiojusiai aplink traukinį ir vardu šaukusiai savo vyrą, atidarius gyvulinio vagono duris. Vėliau sekė slapstymasis pas gimines tolimoje Žemaitijoje, tačiau netruko ateiti 1948 metai. Gegužė. Tas pats, jau pokarinis Vilnius, namai dabartinėje Žygimantų gatvėje, pro kurių duris gegužės pabaigoje įžengė koduotame represinių struktūrų susirašinėjime ironiškai skambiai – Vesna („Pavasaris“) – pavadintos trėmimo operacijos vykdytojai. Paskubomis kraunama būtiniausia manta. Toliau laukė ilga, alinanti kelionė iš senojo kunigaikščių miesto į Krasnojarsko kraštą, Manos rajoną, Murtuko miškų ūkio gyvenvietę.

Šiandien Murtuką, kuriame praėjo ištisi dešimt gyvenimo metų – buvusius žmonių gyvenimus, mirusiųjų kapus – baigia pasiglemžti amžinas ir nekintamas savo teises į šią žemę reiškianti taiga, jį mena tik Lietuvos gyventojų tremties vietų žemėlapiai ir albumuose sugulę nuotraukos. „Sibiro nuotraukos“, kuriose įamžinti žmonės buvo vadinami „sibiriokais“.

Mano Mama, prisimindama Murtuke prabėgusią vaikystę, rašė: Aš neprisimenu to klaikaus ratų dundesio, tų su šautuvais stovinčių kareivių, tų nevilties šauksmų ir dejonių. Ir negalėjo prisiminti, nes tuomet teturėjo vos dvejus metus.

Mariaus Jonaičio asmeninio archyvo nuotrauka

Man Sibiras tai nuo vaikystės girdėti Babytės ir Dieduko pasakojimai ir anos „Sibiro nuotraukos“. Net ir Babytės nuotraukų albumai buvo „surėdyti“ taip, kad, verčiant lapus, vienoje vietoje buvo užverčiamas lapas, ties kuriuo nutrūkdavo senasis gyvenimas „iki“, ir atverčiamas naujas. Ir dabar girdžiu ją sakant: „O čia jau Sibire“. Prieš akis iškyla grupės žmonių, sustojusių išlakių taigos medžių fone arba gėlių darželiuose prie medinių namų, dirbančių miško kirtimo darbus ar prie elektrą gaminusio lokomobilio; nuotraukos, kuriose įamžintos Sibire švęstos vestuvės, būrys vaikų, iš kurio išsiskiria ant žemės suklaupusios baltomis suknelėmis vilkinčios ir žvakes rankose laikančios mergaitės – Pirmoji Komunija Sibire, apie kurią skaitau Mamos prisiminimuose:

Mariaus Jonaičio asmeninio archyvo nuotrauka

Kartą vasarą visos moterys sujudo, lakstė viena pas kitą ir iš baltų paklodžių, staltiesių ir užuolaidų, dar atsivežtų iš Lietuvos, siuvo mergaitėms baltas sukneles, o berniukams marškinius. Sužinojome, kad gretimame „posiolke“ (gyvenvietėje) yra kunigas, grįžęs iš lagerio, ir mes visi eisime pirmos komunijos. Labai visi laukėme ir degėme smalsumu pamatyti gyvą kunigą. Mūsų didžiam nusivylimui jis nevilkėjo juoda sutana, o buvo apsirengęs kaip ir visi vyrai. Visos apeigos vyko slaptai. Atmintyje liko jo geros mėlynos akys.

…ir nuotraukos, iš kurių žvelgia skausmo paženklinti veidai, palinkę ties Sibiro žemei atiduodamų artimųjų palaikais, neretai – mažų vaikų karsteliais, susikaupę prie supilto kapo su mediniu Sibiro kryžiumi.

Mariaus Jonaičio asmeninio archyvo nuotrauka

Vaikystėje Sibiro nuotraukų žiūrinėjimą lydėdavo Babytės „gavenda“ – vėl ir vėl prisimenami ir pasakojami įvykiai, atsitikimai, prisiminimai iš anų – Sibiro – laikų, kuriuose susipindavo daugybė įvairių tautybių veikėjų. Murtuke gyvenusių lietuvių tremtinių Gvaldų, Kažemėkų, Domeikų, Gudaičių šeimos, Vilniaus krašto lenkai – Bilkevičiai, Šilobritai, Lacvikai, vokiečiai Berčiai, skaudi Kolbos upėje nuskendusios mažos iš Krymo ištremtos graikės ir ruso Anančenkos dukrelės istorija, Babytės krikšto duktė – rusaitė Vera Stepanenko, kartą atėjusi aplankyti krikštamotės ir užpulta nepaprastai gražaus, bet labai pikto Babytės gaidžio, kurį teko papjauti, ir galiausiai – Babytės karvė Čarnuška, bene pirmoji Murtuke apsigyvenusi specialiai jai suręstame tvarte. Mama apie tai vėliau parašys:

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Lietuviai pradėjo kurtis, sodinti daržus, auginti gyvulius, statyti jiems tvartus. Iki šiol tai buvo nematytas dalykas. Karvės žiemą vasarą stovėdavo pririštos prie medžio, o šeimininkai skųsdavosi, kad bloga karvė, pieno visai neduodanti. Pamatę pastatytą tvartą, juokėsi: „Korovė dom postrojili!“ („Karvei namą pastatė!“).

Mariaus Jonaičio asmeninio archyvo nuotrauka
Mariaus Jonaičio asmeninio archyvo nuotrauka
Mariaus Jonaičio asmeninio archyvo nuotrauka
Mariaus Jonaičio asmeninio archyvo nuotrauka
Mariaus Jonaičio asmeninio archyvo nuotrauka
Mariaus Jonaičio asmeninio archyvo nuotrauka
Mariaus Jonaičio asmeninio archyvo nuotrauka
Mariaus Jonaičio asmeninio archyvo nuotrauka

Margas daugiatautis Murtuko gyventojų tremtinių būrys darsyk iškyla Mamai prisiminimuose aprašant atsisveikinimą su Sibiru 1958 metais:

Aš stoviu apsupta internacionalinio savo draugų būrio: lietuviai, lenkai, kalmukai, ukrainiečiai, totoriai, graikai. Visus juos likimas atbloškė čia tais pačiais keliais. Kur dabar jūs, mano vaikystės draugai? Ar visi sugrįžote į savo tėvų žemę?

Dalis grįžo į savo žemę, dalis važiavo į jiems visai nepažįstamą, bet arčiau namų, civilizuoto pasaulio esančią žemę, kad tik iš Sibiro… Ir apie tai prabyla Sibiro nuotraukos, kurias belieka sklaidyti dabar, kai Babytės pasakojimų jau niekada nebeišgirsiu. Prabyla ne tik fotografijose sustingę atvaizdai, bet ir reversuose esantys įrašai, į kuriuos tik dabar atkreipiau dėmesį.

Lenkų Bilkevičių šeima ir įrašas kitoje nuotraukos pusėje: Na pamiątkę sąsiadom od sąsiedzi Blkiewiczów z Syberii. Nie zapominajcie nigdy. 13 XII 1955 r. („Atminčiai kaimynams nuo kaimynų Bilkevičių iš Sibiro. Niekada nepamirškite. 13 XII 1955 m.“). 1955 metai – dar Sibire, fotografuota upės ir taigos fone.

Mariaus Jonaičio asmeninio archyvo nuotrauka

Greta kitos fotografijos, kurios irgi buvo priskiriamos „Sibiro nuotraukoms“, bet darytos 1958 m., jau „naujojoje“ Lenkijoje. Kitoje pusėje įrašai – Słupsk. Slupskas arba vokiškai – Stolp. Pamarys arba Pomeranija. Senoji Prūsija, po karo tapusi vadinamosiomis „Ziemie odzyskane“ – „Atgautosiomis žemėmis“. Iš šių prie Lenkijos prijungtų teritorijų iškeldinus vokiečių kilmės gyventojus, ištuštėjusį kraštą netruko apgyventi lenkų repatriantai iš Vilnijos, taip pat ir iš Sibiro grįžtantys tremtiniai. Čia atsidūrė ir kai kurie lenkai – mano senelių tremties draugai, iš čia keliavo nuotraukos, kuriose jau regimi „civilizuoto lenkiško“ gyvenimo vaizdai: papuošta Kalėdų eglutė, prie Kūčių stalo sėdintys. Tikro miesto gatvėje ar parke nusifotografavę elegantiškus drabužius vilkintys žmonės. Kitoje nuotraukų pusėje įrašai lietuvių kalba: Atminčiai ponams T., brangiai poniai T. nuo Vandos ir lenkiškai įrašytas miesto pavadinimas – Słupsk. Tas siuntė Vanda Lacvikaitė, ištekėjusi už kitų Murtuko lenkų tremtinių – Šilobritų – sūnaus. Rodydama tas nuotraukas, Babytė ilgiau sustodavo ties viena. Joje matyti bažnyčios altorius su jame žibančiomis žvakėmis ir gėlėmis, priešais kunigą suklaupę juodai, šventiškai apsirengę vyras ir moteris, baltą kamžą vilkintis patarnautojas – „klapčiukas“. Tai Vandos Lacvikaitės vestuvės, apie kurias Babytė sakydavo, kad „jau Lenkijoje jie paėmė tikrą šliūbą bažnyčioje“. Toji nuotrauka jai, matyt, buvo savotiška tikro, „civilizuoto“ gyvenimo, kitokio nei tas, likęs Sibiro taigoje, kvintesencija. Gyvenimo, kuriame yra žvakėmis spindintis ir gėlėmis išpuoštas altorius, kapa apsisiautęs kunigas ir kamžą vilkintis „klapčiukas“, kai žmogus nėra kalinys ir gali „paimti tikrą šliūbą“.

Mariaus Jonaičio asmeninio archyvo nuotrauka

Dar dvi nuotraukos, kuriose sustojusi vokiškai tvarkinga šeima. Tėvai ir keturi šviesiaplaukiai vaikai. Berniukai vilki trumpas kelnes, kojines iki kelių ir truputį primena tiroliečius. Tai taip pat tremties bičiuliai – vokiečiai Berčiai. Kitoje pusėje, nors ir su klaidomis, bet lietuviškai, įrašytas įrašas: Atminčiai nuo draugų tremtinių. Grįžus Tėvynėn. Šalia fotoateljė spaudas su jame nurodyta vietove – Mühlhausen. Tai miestas šiaurės vakarų Tiuringijoje, apie 50 kilometrų nutolęs nuo Erfurto ir 1949 metais tapęs Vokietijos Demokratinės Respublikos dalimi.

Ir dar keletas fotografijų iš tolimojo Sibiro. Viena daryta 1954 metų birželį, joje – gėlių puokštę laikanti maža mergaitė – Babytės krikšto duktė, rusaitė Veročka. Kitoje pusėje užrašas rusų kalba: Na dolguju večnuju pamiat kriostnoj ot krestnicy Veročki. Mne 1 god 5 m. („Ilgai amžinai atminčiai krikštamotei nuo krikštadukros Veročkos. Man metai ir penki mėnesiai.“). Kitose – ant slidžių stovinti Veročka kailine kepure, už jos ir draugių nugarų matyti Sajanų priekalnės; Vera su mama ir užrašas rusų kalba: „Man jau 9 metai, o mamai 35. 1963 metai.“ Tai reiškia, jog nuotrauka atsiųsta į Lietuvą, praėjus penkeriems metams po grįžimo iš tremties. Mažytėje nuotraukoje, darytoje 1962 metais, prie medinio sibirietiško namo įamžinti vyras ir moteris – Veros tėvai, kitoje pusėje rusiškai užrašę: „Atminčiai brangiems kūmams Pranui ir Genei nuo Gerasimo ir Marijos Stepanenko.“

Žiūrėdamas į šias fotografijas, vėl grįžtu prie Mamos parašytų prisiminimų:

Kai mus atplukdė sieliais, ant kranto susirinko vietiniai gyventojai, atėję pasižiūrėti „fašistų“ (…). Dauguma vietinių sibiriečių buvo geri, nuoširdūs žmonės. Tik jie niekaip negalėjo patikėti, kad mes niekuo nesame nusikaltę ir žmonių nešaudėm. „Navernojo vsio ravno špionami byli, – darydavo išvadą.

Ir prie to, kaip Mama prisimena atsisveikinimą su Murtuku ir grįžimą į Lietuvą:

Aš nežinojau, ar man džiaugtis, ar liūdėti. Čia buvo mano namai, mano draugai, kurie jau pradėjo pamiršti žodžius „fašistka“ ir „banditka“, čia srauniąja Sibiro upe ir gėlėtais kalnų šlaitais nuvilnijo, nužydėjo dešimt mano vaikystės vasarų.

Mariaus Jonaičio asmeninio archyvo nuotrauka
Mariaus Jonaičio asmeninio archyvo nuotrauka

2000 metais šalia Sibiro fotografijų atsirado dar vienas tremties dienų atminties ženklas – džiovintas gėlės žiedas. Sibiro orchidėja. Prie jo įrašyti metai: 1948-2000.12.10d. ir Sibiro orchidėja (p. Marytės dovana). Gėlės, kurių „giminaites“ puoselėjam vazonėliuose, ten, Murtuke, gausiai žydėdavo Sajanų priekalnėse.

Pamenu, Babytės tada jau nebebuvo, Diedukas gyveno su mumis Vilniuje, Žvėryne. Į duris paskambinusi elegantiška vyresnio amžiaus moteris pasiteiravo, ar čia gyvena Pranas Taujenis. O anuomet, 1948 metais, ponia Marytė buvo jauna tremtyje Murtuke atidūrusi Medicinos fakulteto studentė. Kaip ir daugeliui tremtinių, jai buvo paskirta dirbti taigoje miško kirtimo darbus. Mano Diedukas tai miško kirtėjų brigadai vadovavo. Po Sibiro tremties Marytė, ištekėjusi už latvio gydytojo, apsigyveno ne Lietuvoje, o Rygoje, Latvijoje, bet po daugelio metų susirado buvusį miško kirtėjų brigados „viršininką“. Atsinaujino prieš dešimtmečius tremtyje užsimezgęs žmogiško bendrumo, likimo draugų ryšys, iš praeities sugrįžo kai kurie kiti Sibiro nuotraukose likę veidai – dailininkas grafikas Kęstutis Gvalda ir jo brolis Vytautas, ponios Marytės studijų ir tremties draugė ponia Zina. Dalies jų jau nebėra – ponia Marytė ilsisi Bauskės kapinėse Latvijoje, dailininką Kęstutį Gvaldą priglaudė Saulės kapinės Vilniuje…

Bet albume atmintį tebesaugo Sibiro nuotraukos ir įvairiakalbiai įrašai, skelbiantys, jog tų, su kuriais teko dalintis tremtinio likimą, atvaizdai skiriami „ilgai, amžinai atminčiai“… Ir tarytum sustingusi laike tebežydi Sibiro orchidėja…