2020 09 05

Kristina Tamelytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Pornografinės vaizduotės skurdas

EPA nuotrauka

Prieš porą savaičių Šiauliuose už vaikų pornografijos laikymą ir platinimą buvo nuteistas kunigas. Istorija labai nemaloni. Tiesa, kalbantis su kai kuriais žmonėmis apie šį įvykį, nustebino jų reakcija. Daugelis jų, vertindami arba pasakodami apie šią į pornografijos platinimą „įsivėlusio“ kunigo istoriją, kikeno. Tokios reakcijos nesitikėjau.

Nesu įsitikinusi, ką tokia nevalinga reakcija „slepia“. Ar tai natūrali organizmo gynyba, susidūrus su sunkiai suvokiamu ir pateisinamu dalyku? Ar uždaros ir gana konservatyvios visuomenės „nepatogumas“ (gėda?) kalbant apie seksualumą, kūniškumą, lytiškumą? Ar juokas apskritai gali būti normali ir suprantama reakcija kalbantis apie seksualumą, kūniškumą, pornografiją? Galiausiai – kodėl kalbėdami apie šiuos dalykus jaučiamės nepatogiai ir linkstame juoktis, šaipytis, slėpti? Ar dažnesnis kalbėjimas ir atvirumas veiktų kaip „vaistas“ nuo juoko ir galbūt – „vaistas“ nuo tylėjimo, kai susiduriame su mums ypač nemaloniais įvykiais, pavyzdžiui, vaikų seksualiniu išnaudojimu? 

Atsakymai į šiuos klausimus, matyt, būtų spekuliacija, sunku rasti „teisingą“ atsakymą, bet, svarstant apie pornografiją šiuolaikinėje visuomenėje, juos reikėtų suskliausti ir nuolat turėti galvoje. Pornografija ir jos masinis vartojimas yra tema, apie kurią nenorime kalbėtis. Mums nemalonu. Bandome ją „nuleisti juokais“ ir apsimesti, jog toks dalykas neegzistuoja ir kad aplinkinis pasaulis, o kartais ir mes patys pornografijos nežiūrime. Bet puikiai žinome, kad ji ne tik egzistuoja, o ir klesti. Kartais netgi mūsų pačių galvose. Tam tikrų dalykų egzistavimo ir jų poveikio slėpimas ar neigimas dažnai atrodo panašus į veidmainystę. 

Apie pornografiją turime pradėti kalbėti ne tik todėl, kad slėpimas ir tylėjimas nėra gera moralinė pozicija, o dar ir dėl to, jog pornografija kaip žanras ir industrija turi sudėtingą ir dažnai neigiamą poveikį visai visuomenei: mūsų organizmams, gyvenimo pasirinkimams, santykiams ir vaizduotei. Šį poveikį reikia suprasti, reikia suprasti ir priežastis, kodėl domėjimasis pornografija yra toks populiarus. 

Pavyzdžiui, COVID-19 pandemijos karantino metu patys populiariausi pornografijos puslapiai paskelbė apie nemokamo „privilegijuoto“ turinio atvėrimą visų pirma italams, kurie tuo metu labiausiai kentėjo nuo viruso, o vėliau ir visam pasauliui. Tam, kad žmonės jaustųsi geriau: sumažėtų vienišumo jausmas ir jie galėtų patenkinti savo seksualinius poreikius, jeigu šiuo metu neturi seksualinio partnerio. Tačiau nemažai mokslinių tyrimų, bandančių analizuoti tiek jaunų vyrų, tiek moterų santykį su pornografija pabrėžia, kad egzistuoja ryšys tarp nuolatinio pornografijos vartojimo ir vienišumo jausmo, t. y. žmonės, vartojantys daug pornografinio turinio, sakosi esą vienišesni nei tie, kurie juo nesidomi. Kitaip tariant, pornografinių svetainių „paslaugos“ vienišumui mažinti atrodo veikiau kaip problemos gilinimas, o ne jos sprendimas. 

2020 m. atliktos kokybinės studijos apie priklausomybę pornografijai turinčių žmonių jauseną dalyviai sakė, kad jiems dažniau kyla nerimas, atsiranda depresijos požymių, tampa sunkiau susitelkti į paprastas kasdieniškas užduotis. Taip pat šio tyrimo dalyviai dažniau sakėsi jaučiantys gėdą, kaltę, mažesnį pasitikėjimą savimi, apatišką būseną, kuri trukdo jiems dalyvauti „normaliose“ gyvenimo veiklose, nes jos tiesiog būna nebe tokios „įdomios“ kaip priklausomybės objektas, t. y. pornografija. 

Priklausomybės neišvengiamai veikia žmogaus emocinę sveikatą. Juk ir nuo narkotikų ar alkoholio priklausomas žmogus labai panašiai apibūdintų savo būsenas, išgyvenamas nevartojant,  laukiant „dozės“. Pornografijos atveju itin svarbus yra dar vienas aspektas, t. y. santykis su kitais asmenimis, dažniausiai savo partneriais ar sutuoktiniais. Būtų naivu įsivaizduoti, kad šiuolaikinėje visuomenėje partnerio ar sutuoktinio turėjimas „atitraukia“ nuo pornografinio turinio vartojimo. Daugelis tyrimų, bandančių suprasti ryšį tarp seksualinio pasitenkinimo ir pornografijos žiūrėjimo, rodo, jog pastarosios vartojimas mažina pasitenkinimą realiu seksualiniu ryšiu su kitu žmogumi. Pasak 2015 m. atlikto tyrimo, apie 70 proc. vyrų (tyrimas buvo atliktas Norvegijoje, Kroatijoje ir Portugalijoje) kartą per savaitę žiūri pornografinį turinį, o iš jų 26,7 proc. sakėsi, kad tai neigiamai veikia santykį su sutuoktiniu ar partneriu. Pavyzdžiui, tikrą santykį paveikia nuobodulys ir tampa sunkiau patenkinti pornografijos vaizdinių formuojamus poreikius. 

Tiesa, domėjimasis pornografija suformuoja ne tik tam tikrus seksualinius poreikius, fantazijas ar lūkesčius. 2016 m. buvo atliktas tyrimas apie įvairių medijų įtaką seksualumui ir tai, kaip nuolatinis susidūrimas su perdėm seksualizuotais vaizdiniais keičia ir suvokimą apie moteriškumą. Šis tyrimas apibendrino 135 studijų, atliktų nuo 1995 iki 2015 metų, rezultatus. Pastebėtas nuolat pasikartojantis ryšys tarp seksualizuoto turinio vartojimo (ne tik pornografijos, bet ir įvairių medijų, kuriose moterys laikomos tik sekso objektu) ir požiūrio į moterį ar moteriškumą. Pavyzdžiui, ryškus tiriamųjų didesnis seksistinių pažiūrų „turėjimas“ taip pat didesnis smurto prieš moteris pateisinimas. Kelios eksperimentinės studijos nurodo, jog nuolatinis seksualizuoto, moterį sekso objektu verčiančio turinio žiūrėjimas gali būti susijęs su mąstymu, jog moteris yra ne tokia kompetentinga kaip vyras morali ar gali būti suvokiama kaip „prastesnis žmogus“. Tokių tyrimų rezultatų egzistavimas verčia galvoti kad pornografiniai vaizdiniai paveikia ne tik mūsų emocinę būklę, tačiau ir mūsų vaizduotę. 

EPA nuotrauka

Pornografijos „siužetai“ (kad ir kokie primityvūs būtų) labai panašiai kaip ir Holivudo kino produkcija įsiterpia į žmogaus sąmonę, formuodami santykio su kitais žmonėmis įsivaizdavimą. Pavyzdžiui, filosofas Alainas de Bottonas kalba apie, kad Holivudo produkcijos filmai daro įtaką mūsų romantinio santykio su kitu žmogumi suvokimui: jis perdėm romantinis, idealistinis, atitrūkęs nuo realaus, kasdieniško gyvenimo, autentiško ir šią akimirką gimstančio santykio vystymo. Kitaip tariant, tikimės santykio „kaip iš filmo“, tačiau jis tėra Holivudo prodiuserio ar scenaristo skurdokos vaizduotės vaisius. Šie schematiški įvaizdžiai neleidžia mums patirti tikro santykio su tikru žmogumi, o ne įsivaizduojamu partneriu kine. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Atrodo, kad panašiai veikia ir „pornografinė vaizduotė“: ji siūlo tam tikrus skurdžius, tik į fizinį kontaktą nutaikytus vaizdinius ir schemas, kurios įsiskverbia giliai į žmogaus sąmonę. Šį terminą 1967 m. savo esė „Pornografinė vaizduotė“ apibūdino amerikiečių kultūros kritikė Susan Sontag. Esė rašytoja nori suprasti pornografinės literatūros žanrą ir jos poveikį žmogaus sąmonei, tačiau jos įžvalgos svarbios ir kalbant apie pornografijos industriją ir jos poveikį mūsų fantazijoms vaizdo kultūroje. 

„Pagrindinės pornografinės vaizduotės produktų savybės yra jų energija ir jų absoliutizmas. […] Pornografija vartoja menką, nebrandų jausenos žodynėlį, kuriame visi žodžiai susiję su veiklos kryptimis: jausmu, kurį veikėjas norėtų jausti (geismas), jausmu, kurio nenorėtų jausti (gėda, baimė, bjaurėjimasis). Čia nėra nei dėkingumo, nei nefunkcionalių jausmų; nėra apmąstymų — nei spekuliatyvių, nei įsivaizduojamų, kurie neturėtų ryšio su aktualijomis“, – rašo S. Sontag. Anot jos, esminis pornografinio vaizdinio aspektas yra jo skurdumas ir redukcijos galia. 

Kitaip tariant, pornografiniai vaizdiniai „sugraužia“ viską, kas nėra seksualinis geismas ar pasitenkinimo troškimas. Pornografinėje vaizduotėje nėra jokio kito santykio, o tik geismas ir jo patenkinimas. Sontag tai vadina „totaline visata“: skurdžia, bergždžia ir pateikiančia tik vieną įmanomą pasaulio vaizdinį. Tokioje totalinėje visatoje tėra gėris ir blogis. Gėris – patenkinti seksualinį troškimą, o blogis – būti sugėdintam ir nubaustam už jo turėjimą. 

Ir nors S. Sontag įvertina pornografinę vaizduotę kaip veikiau žalingą žmogaus psichologijai ir kultūrai, tačiau jos prieiga prie pornografijos kaip fenomeno yra drąsi. Kitaip tariant, ji pradeda kalbėti ir analizuoti pornografinę literatūrą, o ne ją nurašyti kaip nevertą dėmesio, kvailą, nesvarbią. Juk jei vartojimas didelis, vadinasi, egzistuoja kažkokia trauka, kurią reikia suprasti. 

S. Sontag prieštarauja požiūriui, kad pornografija ar bet koks kitas fenomenas galimas „nuleisti juokais“ ar nevertas aptarimo. Pagrindinė rašytojos prielaida: kalbėjimasis apie sudėtingus, nepatogius, nemalonius ar „nurašytus“ dalykus yra vienintelis būdas juos suprasti, valdyti, išsilaisvinti iš tylėjimo ir gėdos. O kartu suprasti priežastis, kodėl kiekvieną iš mūsų taip traukia ir kartu baugina tie „nemalonūs“ ar „gėdingi“ dalykai. Būtent dėl to ir atėjo pats metas pasikalbėti apie pornografiją. 

Daugiau tyrimų apie pornografijos poveikį galite rasti čia

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.