Medžiugorjės vaisiai – ne vien teigiami. Interviu su nuncijumi arkivysk. P. Rajičiumi

Nors Vatikanas aiškiai pabrėžė, kad šis gestas nereiškia nuo 1981 m. birželio galimai vykstančių Dievo Motinos apsireiškimų pripažinimo, plačiajai maldininkų visuomenei tokie niuansai nelabai rūpėjo. Įdomu, kiek mūsų skaitytojų žino, kad Medžugorjės įvykiai Bažnyčios Magisteriumui nėra visiškai aiškūs ir skaidrūs?

Istorinės aplinkybės lėmė, kad vietos pranciškonų įgytas autoritetas liaudžiai tapo kur kas svaresnis nei popiežiaus valdžia. Gal praeityje ne visai išmintingai pasielgė ir pati Bažnyčia, Medžiugorjės įvykius pasitelkusi kovoje su komunizmu ir kroatų nutautinimu… Asmeninis regėtojų gyvenimo liudijimas – ne visada pavyzdinis. Šiandien Vatikanui tenka laviruoti, stengiantis išvengti atviro konflikto ir „paralelinės bažnyčios“ įsitvirtinimo. O drauge – pasirūpinti tūkstantinėmis miniomis, būtent čia ieškančiomis dvasinės paramos. Juk Mariją galima gerbti visur, net ir Medžiugorjėje.

„Jei pamaldumas Marijai suklestėjo Medžugorjėje, jei ten plūsta tokios minios, vadinasi, šioje vietoje gerbimas tęsis, nes Dievo Motiną galima gerbti visur, ypač tose vietose, kur ši pagarba yra tokia vaisinga, kaip girdime iš daugybės liudijimų“, – sakė arkivyskupas Henrykas Hoseris, 2017 m. kovą, prieš išvykdamas į Medžiugorję kaip ypatingasis popiežiaus pasiuntinys.

Savo ruožtu kardinolas Francis Arinze teigė, kad Marija nepasirodė kiekvienoje jai skirtoje šventovėje, tai – antraeilis klausimas: „Ji neprivalo pasirodyti, kad galėtų teikti malones.“

Nuncijaus Baltijos kraštams, kroatų kilmės arkivyskupo dr. Petaro Antuno Rajičiaus paprašėme išsamiau pristatyti Bažnyčios požiūrį. Vertimu iš italų kalbos pasirūpino nunciatūros sekretoriatas.

„Tik neliesk mano patirties“, – sako bičiulė slovėnė, beveik tris dešimtmečius pragyvenusi įvairiose buvusios Jugoslavijos šalyse. „Medžiugorjėje buvau nuo pat pradžių, žinau, kaip viskas vyko, ir man nesvarbu, ar apreiškimai patvirtinti.“ Panašiai galvoja ne ji viena.

Šis Jūsų anoniminės moters paminėtas teiginys yra požiūris arba pozicija, kuria vadovaujasi daugelis žmonių, kalbėdami apie tariamus apsireiškimus Medžiugorjėje. Tačiau tai privati, asmeniška, pozicija, kuriai trūksta vienybės su tikinčiųjų bendruomene, vadinama Bažnyčia arba Mistiniu Kristaus Kūnu.

Panašiais asmeniškais pasisakymais šie žmonės siekia pateisinti savo patirtis ir interpretacijas apie Medžiugorjės fenomeną, ignoruodami bet kokią kitą įmanomą interpretaciją, pirmiausia – autoritetingą Bažnyčios ir jos vadovų nuomonę. Gaila, kad kai kurie tikintieji galvoja šitaip: „Nesvarbu, ar apsireiškimai yra patvirtinti ar ne.“ Ar tuo norima pasakyti, jog jiems nerūpi šio ypatingo fenomeno faktų tiesa taip pat, kaip ir kitų pasaulyje egzistuojančių faktų tiesa? Ar jie iš tiesų būtų patenkinti priimdami abejotinus teiginius ir apgaulingus mokslinius pareiškimus apie kitus dalykus, pvz., apie Covid-19? Tikiu, kad ne. Taigi, kalbant apie religinę patirtį konkrečiai Medžiugorjėje, priartėjame prie momento, kada, užuot pasiruošę nuolankiai, atsakingai ir protingai objektyvios faktų tiesos paieškai, kai kurie palaiko vien savo tiesą ir tik tai, kas patinka jiems.

Faktas, kad minėta moteris „nėra vienintelė taip mananti“, kelia nerimą, nes tuo norima pasakyti, jog yra daug žmonių, kurie bet kuria kaina siekia apreiškimų, arba, tiesiai sakant, – religijos „pasidaryk pats“.

Daugybė piligrimų nuolat lankosi Medžiugorjės šventovėje jau beveik 40 metų. Žmonės patiria atsivertimų, sustiprina savo tikėjimą. Tačiau lig šiol Bažnyčia nepatvirtino apreiškimų antgamtinės prigimties. Kodėl?

Tas faktas, kad daug žmonių aplankė Medžiugorję pastaraisiais dešimtmečiais, negali būti nei fenomeno autentiškumo įrodymas, nei garantija, jog visa tai, kas ten vyksta, atitinka tiesą. Iki šios dienos vietinės Bažnyčios lygmeniu trys teologinės komisijos tyrė Medžiugorjės fenomeną.

Pirmąją įkūrė Mostar-Duvno vyskupija Bosnijoje ir Hercogovinoje – ten, kur yra Medžiugorjės parapija. Antroji buvo išplėstinė komisija, o trečioji buvo dar platesnė – ją įkūrė buvusios Jugoslavijos Vyskupų Konferencija.

Visos šios komisijos padarė tą pačią išvadą: „Remiantis iki šiol atliktais tyrimais negalima patvirtinti, kad tai yra antgamtiniai apreiškimai ir apsireiškimai.“ Taigi šių trijų komisijų pateiktos autoritetingos neigiamos išvados iki šiol lieka vietinės Bažnyčios pozicija apie šį fenomeną.

Be to, (Šventojo Sosto) Tikėjimo mokymo kongregacija įsteigė ketvirtą komisiją, sudarytą iš įvairių tautybių ekspertų ir vadovaujamą kardinolo Camillo Ruini. Ši komisija atliko atskirą tyrimą ir pateikė išvadas Tikėjimo mokymo kongregacijai, kuri savo ruožtu apie tai informavo popiežių Pranciškų, kuris dar turi pasakyti savo galutinį sprendimą dėl šio fenomeno. Todėl, kai kalbama apie tariamus apsireiškimus, Bažnyčia turi būti labai apdairi bei atsakinga, privalo įvertinti visus šio fenomeno aspektus, prieš pasisakydama apie faktų autentiškumą ar neautentiškumą. Kartais, kaip kad ir dėl Medžiugorjės fenomeno, reikia daug laiko viskam pažinti ir padaryti galutinę išvadą.

Kokiais pagrindiniais kriterijais vadovaujamasi, sprendžiant apie dvasinio potyrio antgamtiškumą?

Tikėjimo mokymo kongregacija 1978 m. vasario 25 d. vyskupams pateikė dokumentą pavadinimu: „Normos, kaip atpažinti tariamus apsireiškimus ir apreiškimus“ (it. „Norme per Procedere nel Discernimento di Presunte Apparizioni e Rivelazioni“), kurias patvirtino popiežius Paulius VI, šiandien – jau šventasis. Šį dokumentą su įžangine Nota ta pati Dikasterija  publikavo internete 2012 m. Jo pirmajame poskyryje išvardijami vertinimo kriterijai bent jau su tam tikra galimybe, kad tariami apreiškimai ir apsireiškimai galėtų būti antgamtinio pobūdžio. Atskiriami du kriterijų tipai, teigiami ir neigiami, kuriuos, manau, reikia pacituoti. Dėl didesnio aiškumo ir skaitytojų žiniai juos pateikiu tokiu galimu vertimu į lietuvių kalbą:

„A) Teigiami kriterijai:

a) su tyrimų pagalba įgytas moralinis tikrumas ar bent jau didelė tikimybė, kad faktas egzistuoja;

b) ypatingosios aplinkybės, susijusios su fakto buvimu ir jo prigimtimi, paminėtinos:

subjekto ar subjektų asmeninės savybės (ypač psichinė pusiausvyra, sąžiningumas ir moralinio gyvenimo teisumas, nuoširdumas, nusiteikimas priimti bažnytinį autoritetą, grįžimas į įprastą tikėjimo gyvenimą ir t. t.);

apreiškimas be klaidų atitinka tikrą teologinę ir dvasinę doktriną;

sveikas pamaldumas ir išliekantys gausūs dvasiniai vaisiai (pavyzdžiui, maldos dvasia, atsivertimai, meilės liudijimai ir t. t.).

B) Neigiami kriterijai:

a) faktinė klaida;

b) doktrininės klaidos apie patį Dievą, Švč. Mergelę Mariją arba apie šventųjų gyvenimą, turint mintyje, jog pats subjektas galėjo pridėti – kad ir nesąmoningai – net autentiškam antgamtiniam apsireiškimui grynai žmogiškų dalykų arba kitokių klaidų apie prigimtinę tvarką (plg. Šv. Ignacas, Pratybos, n. 336);

c) aiškus pelno siekis, glaudžiai susijęs su faktu.

d) labai nemoralūs veiksmai, atlikti subjekto ar jo sekėjų fakto momentu arba fakto proga;

e) subjekto psichinės ligos arba psichopatinės tendencijos, kurios tikrai galėjo turėjo įtakos tariamam antgamtiniam faktui, arba psichozės, kolektyvinė isterija ar kiti panašūs elementai.

Pažymėtina, jog šie teigiami ir neigiami kriterijai yra orientaciniai ir nebaigtiniai, jie pritaikomi kumuliaciniu arba abipusės konvergencijos būdu.“ (Šventoji Tikėjimo mokymo kongregacija, Normos, kaip atpažinti tariamus apsireiškimus ir apreiškimus, 1978 m. vasario 25 d.).

Visi šie kriterijai parodo, su kokiu rimtumu Bažnyčia turi atlikti kiekvieno antgamtinio fenomeno tyrimą, kad galėtų patvirtinti faktų tiesą ir autentišką įvykių interpretaciją.

Nors popiežius Pranciškus išsakė savo abejones dėl reguliarių Švč. Mergelės Marijos pranešimų, prieš metus buvo oficialiai leista piligrimams vykti į Medžiugorję. Tačiau šio gesto neturėtume laikyti apsireiškimų patvirtinimu, tiesa?

Tiesa, kad popiežius Pranciškus viešai keletą kartų kritikavo tariamos Medžiugorjės Marijos žinutes. Vienas iš žinomiausių jo komentarų buvo pateiktas per susitikimą su žurnalistais lėktuve grįžtant iš kelionės į Fatimą, Portugalijoje 2017 m. Tada popiežius apie Medžiugorjės žinutes sakė: „Man labiau Marija patinka kaip Motina nei kaip telegrafo biuro viršininkė, kuri kasdien siunčia žinutę. Ir šie tariami apsireiškimai nėra labai vertingi: tai sakau kaip savo asmeninę nuomonę.“ Vis dėlto 2019 m. Medžiugorjėje, Šv. Joakimo parapijoje, apaštalinis nuncijus Bosnijoje ir Hercegovinoje J. E. Luigi Pezzuto ir apaštalinis vizitatorius Medžiugorjėje J. E. Henrykas Hoseris paskelbė, kad nuo šiol piligrimystės yra leidžiamos. Tačiau tame pačiame pranešime pabrėžė, kad reikia atsižvelgti į popiežiaus žodžius, „dėmesingai vengiant, kad šios piligrimystės būtų interpretuojamos kaip šių įvykių patvirtinimas, kai jų patvirtinimui dar trūksta Bažnyčios tyrimo. Vengtina, kad tokios piligrimystės keltų sumaištį ar dviprasmiškumą doktrininiu aspektu. Tai liečia ir kiekvieno ordino ir laipsnio ganytojus, kurie nori vykti į Medžiugorję ir iškilmingai celebruoti ar koncelebruoti.“

Reikia atkreipti dėmesį, jog žinią paskelbė šie du dvasininkai, o ne Šventasis Tėvas. Taip pat, skelbdami šią žinią, jiedu nevartojo žodžio „oficialus“ kalbėdami apie piligrimystes, kaip kad buvo paskelbta įvairiuose bažnytiniuose internetiniuose puslapiuose.

Todėl net leidus piligrimystes sielovados sumetimais, jos neturi būti laikomos „oficialiomis“, tarsi Bažnyčia būtų patvirtinusi fenomeno autentiškumą. Bažnyčia visada turi išlikti apdairi ir negali patvirtinti kažko, kas vis dar tiriama ir dėl ko dar nėra galutinio sprendimo. Tai dabar jau – Šventojo Tėvo rūpestis.

Jūsų manymu, kuo yra vertingas Bažnyčiai Medžiugorjės fenomenas? Kokios jo raidos tikimasi ateityje?

Bažnyčia turi visada išlikti labai dėmesinga ir išlaikyti pusiausvyrą visų tariamų apsireiškimų fenomenų ir antgamtinių įvykių klausimais, kad būtų išvengta bet kokio galimo išnaudojimo ar manipuliacijų subjektų asmeniniais ar vien teigiamos patirties motyvais ir kad nekiltų didelių nesusipratimų dėl tikėjimo.

Reikia visada turėti mintyje, jog Bažnyčia kiekvieną apsireiškimą, taip pat ir tuos, kurie yra jos patvirtinti, laiko privačiais apreiškimais, jie nieko neprideda tikėjimo paveldui. Taigi, nė vienas iš tikinčiųjų, kad ir kokia būtų jo patirtis, nėra įpareigotas  tikėti net Bažnyčios pripažintais apsireiškimais, pavyzdžiui, Lurdo, Fatimos ar Gvadelupės, tuo labiau tariamais apsireiškimais Medžiugorjėje ar kitose pasaulio vietose. Patvirtinti apsireiškimai gali būti laikomi tik kaip pagalba išgyvenant galutinį Kristaus Apsireiškimą, bet niekada negali būti laikomi privalomi išganymui.

Sunku pasakyti, kaip ateityje vystysis Medžiugorjės fenomenas, nes yra daug neišspręstų klausimų dėl daugybės vadinamųjų žinučių, dėl „regėtojų“ gyvenimo liudijimo ir įvairių „vaisių“, tarp kurių, žinoma, yra teigiamų, bet yra ir žalingų, atnešusių žalingų pasekmių.

Daugelis atkakliai palaikančiųjų šį fenomeną nori, kad viskas būtų patvirtinta niekuo neabejojant, taip pat – kad visi kiti sutiktų su jų pozicija be jokio pažinimo, tuo tarpu apdairūs ir ramūs tikintieji lauks autoritetingo Bažnyčios sprendimo ir melsis garbindami Dievo Motiną savo parapijose, šeimose ir individualiai.

Ar Jūs kada nors lankėtės Medžiugorjėje? Jei taip, kokį įspūdį paliko? Ką Jums davė ši patirtis?

Paskutinį kartą buvau Medžiugorjėje 2000 metais su savo giminaičiais iš JAV, kurie norėjo aplankyti šią parapiją. Nevykome ten vien iš smalsumo, tikėdamiesi kažkokio neįprasto fenomenalumo ar dvasingumo. Apsiribojome vien apžiūrėję parapijos bažnyčią ir trumpa malda joje, priešais tabernakulį.

Ta vieta man paliko paprasto kaimelio, staiga dirbtinai persikeitusio į aktyvų centrą su daug parduotuvių, restoranų ir viešbučių dvasiniams turistams priimti. Dėl šių įvykių, kurie pakeitė vietinių ir apylinkių gyventojų gyvenimą, labai pasikeitė ir šis kaimelis. Akivaizdu, jog vietiniai turėjo atsiliepti į atvykstančiųjų poreikius, ir šiandien daugelis pragyvena vien iš šių paslaugų, bent jau iki Covid-19 fenomeno.

Tačiau klausiu, ar Medžiugorjės fenomenas, be to, kad materialiai pakeitė vietos situaciją, perkeitė dvasiškai ir vietos gyventojų bei lankytojų sielas į autentiškų tikinčiųjų Dievu ir nuolankių bei paklusnių Bažnyčiai vaikų sielas?