2020 09 25

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Ar „atsipirks“ Vatikanui suartėjimas su Kinija?

EPA nuotrauka

Grynas atsitiktinumas. Pasirašymo datą derino diplomatai, ir, kaip teigia sociologas Massimo Introvigne, kinų pusė ne kartą siekė jį atidėti. Tačiau į akis krinta faktas, kad preliminarus Vatikano ir Kinijos susitarimas dėl vyskupų skyrimo buvo pasirašytas 2018 m. rugsėjo 22-ąją, popiežiui Pranciškui viešint Vilniuje. Tomis dienomis Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje jis lankė KGB kameras, kokiose dar ir šiandien Kinijoje kalinami vyskupai, kunigai ir pasauliečiai.

Daug prieštaringų diskusijų sukėlęs dokumentas netrukus baigia galioti. Nors susitarimo tekstas nėra paviešintas, iš esmės jo pagrindu popiežius pripažino Komunistų partijos įkurtos Patriotinės katalikų asociacijos vyskupus, o katalikams nėra draudžiama jungtis prie Patriotinės asociacijos.

Nepaisant aštrios kritikos dėl suartėjimo su brutaliu režimu, tiek Vatikano valstybės sekretorius Pietro Parolinas, tiek ir Šventojo Sosto diplomatijos atstovai išreiškė norą susitarimą pratęsti. Tačiau Kinija delsia, gal mėgindama išgauti pridėtinės naudos – priversti Šventąjį Sostą nutraukti diplomatinius santykius su Taivanu? Išties vienintelė Taivano ambasada Europoje yra Vatikane.

Šiuo metu Lietuvoje gyvenantis sociologas, naujųjų religinių judėjimų tyrėjas, daugybės knygų autorius, profesorius Massimo Introvigne nevienareikšmiškai vertina susitarimą bei visą Kinijos katalikų bendruomenę. Pašnekovas, kuris, beje, 2011 m. buvo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESCO) atstovas kovai su rasizmu, ksenofobija ir diskriminacija, o 2012–2016 koordinavo Italijos vyriausybės įsteigtą Religijos laisvės observatoriją, šiuo metu vadovauja portalui „Bitter Winter“, kuriame 8 kalbomis nuolat skelbiamos žinios apie religijų persekiojimą Kinijoje.

Netrukus baigs galioti preliminarus Vatikano ir Kinijos susitarimas dėl vyskupų skyrimo. Žiniasklaidoje skaitome tiek euforijos persmelktų žinių apie pagaliau susivienijusią Bažnyčią, tiek itin aštrios kritikos dėl neva popiežiaus padaryto kompromiso su kinų komunistais, neatsižvelgiant į ilgą daugybės kinų katalikų persekiojimo istoriją: vyskupus, kunigus ir pasauliečius, kurie liko ištikimi popiežiui, nepaisant ilgų persekiojimo dešimtmečių.

Kaip Jūs vertinate Bažnyčios pastangas suartėti su režimu? Kiek pagrįstas yra Vatikano lūkestis tokiu būdu palengvinti Kinijos katalikų gyvenimą?

Be menkiausios abejonės, Šventasis Sostas susitarimą pasirašė, vadovaudamasis pačiais geriausiais ketinimais – Vatikano diplomatija mąsto ilgesnėje perspektyvoje, dešimtmečių, ne metų ar dvejų. Kinų vyriausybei atnaujinus visų religijų spaudimą, buvo manoma, kad susitarimas galėtų apsaugoti bent minimalios laisvės erdvę, kurioje Bažnyčia galėtų veikti ir labai ilgalaikėje perspektyvoje siekti teigiamų poslinkių kinų visuomenėje.

Pirmieji rezultatai nenuteikia labai optimistiškai.

Pirmieji rezultatai nenuteikia labai optimistiškai. Kinijos komunistų partija ir toliau despotiškai elgiasi su Patriotinės asociacijos katalikais. Vis didesnį spaudimą patiria net ir tie, kurie priklauso partijai lojaliai asociacijai ir kurios vadovybė yra partijos paskirta.

Prof. Massimo Introvigne. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kalbant apie katalikus, kurie dėl savo įsitikinimų atsisako priklausyti Patriotinei asociacijai, Šventasis Sostas nei pritaria jų pozicijai, nei ją remia, tačiau ją supranta ir, kaip rašoma 2019 m. paskelbtame dokumente, prašo, kad toks sprendimas būtų „gerbiamas“. Tačiau pagarbos – nė kvapo. Asmenys, atsisakantys jungtis dėl savo įsitikinimų, yra skriaudžiami ir diskriminuojami, kartais net įkalinami.

Suprantu, kad, Šventojo Sosto nuomone, pora metų yra per mažas laiko tarpas rimtai įvertinti susitarimą. Aš asmeniškai portale Bitter Winter pasiūliau mintį, bent jau paviešinti susitarimo turinį. Tai padarius būtų eliminuota daugybė piktavalių interpretacijų, kurias skleidžia Šventajam Sostui priešiškai nusiteikę asmenys. Jų teigimu, egzistuoja slaptos sąlygos dėl Honkongo ar Taivano, arba kad Kinija netgi yra pažadėjusi Vatikanui finansinę paramą (šią teoriją laikau visiškai nepagrįsta).

Galima būtų paprieštarauti, kad slaptumo sąlygą įtraukė kinų pusė, tačiau atnaujinimo atveju dėl visų sąlygų galima diskutuoti iš naujo.

Pastaraisiais metais itin sustiprėjo visų religinių grupių kinizacija. Reikalaujama, kad net seniausios pasaulio religijos  krikščionys, musulmonai, budistai ir kitos   taptų kiniškos ir patriotiškos, įtraukiant reikalavimą prieš kiekvienas religines apeigas pakelti valstybinę vėliavą, sugiedoti himną. Reikalaujama pamokslauti apie esmines socialines vertybes, kaip religinės etikos pamatą, o kinų kultūrą pristatyti kaip pranašiausią. Atrodo, lyg būtų kalbama apie istorinės fantastikos filmą arba nacistinį režimą.

Kaip šios taisyklės taikomos realybėje? Ko jomis siekiama? Jūsų bendradarbis Bitter Winter Marco Respinti tokius valstybės ketinimus vertina kaip aiškų silpnumo ženklą.

Manau, kad lietuvių auditorijai turėtų būti įdomu, kad Xi Jinpingas priklauso tai komunistų lyderių kartai, kuri nuodugniai domėjosi Lietuva, Lenkija ir kitomis Varšuvos pakto šalimis, turėjusiomis stiprią religinę tapatybę. Xi Jinpingą ir jo žmones yra tiesiog apsėdusios mintys apie sovietinio bloko žlugimą. Apie tai kalbama ir rašoma kone kiekvieną savaitę. Nuolat keliamas klausimas: kaip tai galėjo nutikti ir kaip Kinijai to išvengti?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vienas iš atsakymų yra tas, kad Sovietų Sąjungoje kai kurios respublikos turėjo pernelyg didelę, jei ne politinę, tai kultūrinę autonomiją – iki tam tikros ribos joms buvo leista vartoti ne rusų kalbą, kaip buvo su lietuvių kalba Lietuvoje. Anot Kinijos komunistų partijos teoretikų, toks sprendimas buvo Lenino klaida, kurią Stalinas mėgino ištaisyti.

Xi Jinpingą ir jo žmones yra tiesiog apsėdusios mintys apie sovietinio bloko žlugimą.

Tarp kitko, Putino pozicija yra lygiai tokia pati.

Xi Jinpingas mano, kad Kinija suklydo, mėgdžiodama Sovietų Sąjungos kalbinę toleranciją, tad yra vykdoma programa vietos kalbas prievarta pakeisti kinų kalba Sindziange, Tibete ir Vidinėje Mongolijoje (Kinijos teritorija) – pastarajame regione šios pastangos neseniai sužadino didžiulius protestus.

Mongolų protestas Ulan Batore 2020 m. rugsėjo 15 d. prieš Kinijos vyriausybės draudimą vartoti mongolų kalbą Vidinėje Mongolijoje (Kinija). EPA nuotrauka

Kita priežastis, kuri, anot Xi Jinpingo, paaiškina sovietinio bloko žlugimą, yra ta, kad kai kuriose šalyse, tarp kurių ir Lietuva, buvo palikta pernelyg didelė religijos laisvė.

Be abejo, tai stebina lietuvį, žinantį apie sovietinės epochos persekiojimus, tačiau, anot kinų ideologų, Katalikų Bažnyčia vis dar buvo pernelyg laisva. Pavyzdžiui, vyskupus parinkdavo Roma, o ne sovietų Komunistų partija. Todėl Xi Jinpingas reikšmingai prisuko varžtus visų religijų atžvilgiu.

Trečioji priežastis, pasak Xi Jinpingo (taip manė jau pats Mao), kad buvo leista viešai kritikuoti Staliną. Kinijoje šiuo metu siekiama – per partijos kadrams rezervuotus dokumentus, kurie nėra išversti į vakariečių kalbas – pateikti naują Stalino vertinimą (akivaizdi paralelė su šiandiene Rusija).

Norėdamas suaktualinti klausimą pridursiu, kad Xi Jinpingas yra labai susirūpinęs situacija Baltarusijoje, kurią lig šiol laikė (būdamas teisus, ar klysdamas) europietiška šalimi, geriausiai išlaikiusia Sovietų Sąjungos paveldą.

Kinijos katalikai. EPA nuotrauka

Kaip šioje situacijoje elgiasi Katalikų Bažnyčia? Kokias išgyvenimo strategijas renkasi?

Reikia turėti omenyje, kad didžioji dauguma kinų katalikų nekelia sau klausimo apie režimo pakeitimą. Jų horizontas yra kur kas siauresnis, pagrindinis siekis – išgyventi: galėti laisvai praktikuoti savo tikėjimą, nepapuolant už grotų.

Remiantis patikimais duomenimis, pusė Kinijos katalikų yra nusiteikę įvairiems kompromisams – bent formaliai priklausyti Patriotinei asociacijai, giedoti valstybinį himną bažnyčiose, kelti raudonas vėliavas, siekdami išgyventi.

Kita pusė atmeta tokius kompromisus, nes tas himnas ir toji vėliava jiems simbolizuoja ilgametes daugybės katalikų kančias. Bažnyčia yra mažiau vieninga, nei apie tai pasakoja optimistiškai nusiteikusi žiniasklaida.

Bažnyčios, kurios sudaro įspūdį, jog yra prisiplakusios prie režimo, paprastai stagnuoja arba netenka narių.

Yra dar viena problema: Bažnyčios, kurios sudaro įspūdį, jog yra prisiplakusios prie režimo, paprastai stagnuoja arba netenka narių, būtent taip nutinka tiek Patriotinei asociacijai, tiek ir visai Kinijos Katalikų Bažnyčiai, kurią po susitarimo dabar nesunku tapatinti su Patriotine asociacija, nors netrūksta ir tų, kurie atsisako jungtis dėl prieštaravimo sąžinei. Jei kas nori giedoti valstybinį himną ar mosuoti raudonomis vėliavomis, jam nėra reikalo eiti į bažnyčią.

Tuo tarpu auga vadinamosios „namų“ protestantų Bažnyčios, taip pat ir kai kurie nauji krikščioniškos pakraipos religiniai judėjimai, nesileidžiantys į kompromisus su režimu. Dėl tokios pozicijos gresia kalėjimas, tačiau ji patraukia, ypač jaunimą.

Ar Jūs pritariate, kad būtų pratęstas susitarimas? Jei taip, kodėl?

Mano pagrindinis prašymas yra paviešinti susitarimo turinį ir pradėti sinodinį už ir prieš vertinimą, įtraukiant pirmiausia kinų vyskupus. Jie teigia, kad jiems nėra žinomas tikslus susitarimo turinys!

Popiežius Pranciškus skatina Bažnyčios sinodiškumą. Manau, kad ir šis klausimas turėtų būti sprendžiamas sinodiškai, įveikiant pasipriešinimą iš kinų pusės, dažnai tiesiog nesveikai siekiančios slaptumo.

Kol tekstas nėra paskelbtas viešai, sunku užimti aiškią poziciją, vienokią ar kitokią, nors aš remiu tuos asmenis, kurie abejoja susitarimo nauda, teigdami, kad bet kuriuo atveju susitarimo egzistavimas pagerina Kinijos komunistų partijos įvaizdį ir labai kenkia Šventojo Sosto įvaizdžiui.

EPA nuotrauka

Tarptautinis Kinijos komunistų partijos įvaizdis yra labai prastas, nes negailestingai persekiojami Honkongo demokratijos aktyvistai, uigūrai, tibetiečiai, mongolų kalbos mažuma Vidinėje Mongolijoje ir kuo įvairiausiais būdais visos religijos, – pasitelkiant net kankinimus ir žudymą be jokio teismo naujų religinių judėjimų narių, tokių kaip Falun Gong ar Visagalio Dievo Bažnyčia.

Ar galiu paklausti asmeniško klausimo? Jūs dvejus metus praleidote Lietuvoje. Ar galite pasidalinti savo įžvalgomis apie mūsų visuomenę, kuri atsigauna po ilgos represijų ir kovos už nepriklausomybę istorijos?

Esu išsiskyręs, mano antroji žmona yra lietuvė, buvusi diplomatė. Kurį laiką gyvenome Niujorke, kur ji dirbo, ir tai man sudarė galimybę parašyti keletą knygų apie religines mažumas Jungtinėse Valstijose, o vėliau persikėlėme į Vilnių.

Dar prieš man čia apsigyvenant, Lietuva man visada atrodė be galo kultūriškai turtinga ir žavi. Nėra tokios Vilniaus gatvės ar lietuviško kaimelio, kuriame nebūtų ko nors įdomaus, o gal kurioziško. Pavyzdžiui, italai visada nustemba išgirdę, kad Šiauliuose yra Katinų muziejus ir didžiulio katino skulptūra Jurgos Ivanauskaitės skvere.

Palikdamas katinus ramybėje, manau, kad esu sukaupęs enciklopedinių žinių apie Vilniaus monumentus, kurių gal neturi ir patys lietuviai, o išties čia yra tikrai ne viena nepaprasta skulptūra, ir kiekviena jų pasakoja kokią nors istoriją.

Manau, kad Čiurlionis turėjo lemiamos reikšmės visai modernaus meno istorijai. Esu šiek tiek apie jį rašęs ir džiaugiuosi, kad Italija yra šalis, kur jis labiausiai žinomas ir mėgstamas.

Lietuvos istorija kupina didžiulių dramų ir didžiulio didvyriškumo. Kaip ir visos kitos Europos valstybės turi nesuvestų sąskaitų su Antrojo pasaulinio karo paveldu, kuris nėra galutinai išspręstas nei Italijoje – Jonas Paulius II šį procesą vadino atminties nuskaistinimu. Ši problema, pasikartosiu, yra aktuali visai Europai, tačiau ji ypač skaudi Lietuvoje, kur buvo išnaikinta daugeliu aspektų analogų pasaulyje neturinti žydų bendruomenė.

Vėliau sekė sovietų represijos metai, kuriuos taip pat dera sąžiningai prisiminti ir ištyrinėti.

Tokie žmonės kaip lietuviai, kurie patys patyrė sovietinę okupaciją, kiniškai propagandai lengvai nepasiduoda.

Šie išbandymai suformavo visuomenę, turinčią didžiulį potencialą ir išskirtinį intelektinį bei politinį gyvumą. Man teko kalbėti apie Kinijos situaciją Lietuvos Seime, ir ši tema sulaukė nemenko susidomėjimo. Tokie žmonės kaip lietuviai, kurie patys patyrė sovietinę okupaciją, kiniškai propagandai lengvai nepasiduoda.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.