Mirė partizanas Bronislovas Juospaitis-Direktorius

Nuo 1947 metų B. Juospaitis buvo Vyčio apygardos Ukmergės rinktinės Jono Kalvaičio‑Pažįstamo būrio partizanas. 1948 metais dalyvavo kautynėse Krekenavos miške, 1949 m. – Pašilių miške (Ramygalos valsčius). 1950 paskirtas Vyčio apygardos Krištaponio rinktinės Vėtros būrio vadu, vėliau buvo šios apygardos Gedimino rinktinės pirmojo rajono partizanas; Gedimino rinktinės vado J. Viapšto nurodymu platino antisovietinius atsišaukimus.

„1944 metų antrą Velykų dieną skrebai nušovė niekuo dėtą Rapolą Masioką, Kalvaičių ūkyje su grėbelka grėbstantį vasarojų. Pro šalį važiavę skrebai ėmė į jį šaudyti ir peršovė jam sėdimąją. Nugriuvusį pakėlė ir įsimetę nuvežė į Ramygalą, iki kurios nebuvo nė poros kilometrų. Veždami tą bernioką taip subadė, kad net kartu su jais važiavusios netoli miestelio įsikūrusio oro uosto darbuotojos rusės baisėjosi jų žvėriškumu… Jis neišgyveno tokio kankinimo, o atvažiavęs kūno pasiimti tėvas negalėjo jo atpažinti. Tokie ir panašūs įvykiai tik stiprino mūsų įsitikinimą be kovos nepasiduoti“, – prieš kelerius metus Bernardinams pasakojo partizanas.

„1951-aisiais metais, kovo 14 dieną snigo, kautynėse žuvo 8 mano vyrai, mane patį sunkiai sužeidė. Gavau septynias kulkas, buvau palaikytas mirusiu ir numestas kartu su kitais Ramygalos aikštėje. Po kelių valandų pradėjo snyguriuoti ir kažkas pastebėjo, kad visi kūnai apsnigti, o nuo mano veido sniegas nutirpęs“, – partizano patirtimi iš pirmų lūpų įteikiant Laisvės premiją dalinosi Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.

B. Juospaičiui grasino sušaudymu, tačiau galiausiai nuteisė 25 m. kalėti lageryje. „Ir džiugu ir pikta tapo: viena vertus, paliko gyvą, tačiau prieš akis dar laukė 25 metai lagerio svetimoje Rusijos žemėje, o tokia perspektyva manęs, kulkų suvarpyto, labai nedžiugino. Kita vertus, jei ir išgyvenčiau lageryje, kas iš to, juk sugrįžti į tėviškę nebegalėsiu.“, – atsimena B. Juospaitis-Direktorius.

„Vis dėlto, kas tuomet galėjo pagalvoti, kad ištversiu kriminalinių nusikaltėlių kameroje, Maskvos „Krasnaja Presnia“ kalėjime, Novosibirsko kalėjime, Krasnojarsko persiuntimo punkte, etapus traukiniais ir laivu, Dundiko lagerį, kur ant sienos didelėmis raidėmis rusiškai buvo užrašyta: „Praraskite gyvenimo viltį, kas čia atvykote…“, Kaerkano lagerį – Mirties slėnį, kur ne tik rinktiniai prižiūrėtojai, blogas maistas, bet ir kraupus šaltis žiemomis: čia politiniai kaliniai krito lyg lapai nuo ligų, prasto maisto ir išsekimo… Pavyko išgyventi ir kalinių sukilimą 1953 metais. Teko „apsilankyti“ dar keliuose lageriuose, patirti visą tos sistemos siaubą, bet po penkiolikos metų, 1966-ųjų kovą, per didžiausius vargus vis dėlto pavyko prisiregistruoti Lietuvoje. Nors gyvenimas ir čia nelepino, nuolatos jutau saugumo uodegą, tačiau sulaukiau Nepriklausomybės ir šiandien liudiju, kad mano kartos jaunuoliai bei merginos – ištikimi laisvės idealams – tragišku visai tautai laikotarpiu atliko jiems skirtą pareigą, gindami ir guldydami galvas už savo tėvus, namus ir Tėvynę…“

Partizano Bronislovo Juospaičio – Direktorius laidotuvės vyks trečiadienį, 2021 m. gruodžio 29d.

Atsisveikinti su Bronislovu Juospaičiu–Direktoriumi galima jau šiandien, gruodžio 28 d. nuo 15 val. Panevėžyje, laidojimo namuose „Ramybės takas“, Geležinkelio g. 20. Karstas išnešamas trečiadienį, gruodžio 29 d. 11.30 val. Šv. Mišios vyks 12 val. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje (Katedros a. 1), mišias aukos Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Laidotuvės – Panevėžio rajono Ramygalos miesto kapinėse.