2022 02 04

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Dialogo ribos

pixabay.com nuotrauka

Žodis „dialogas“ mūsų laikais dažnai vartojamas, tačiau realybėje retai sutinkamas. Kiekvienas, kas mėgino jį praktikuoti, žino, kaip tai išties sunku. Niekaip neprimena bičiuliško pasišnekučiavimo prie arbatos puodelio. Kur tau! Juk susitinka bent du skirtingi pasauliai.

Nepaisant to, mums labai skubiai reikia išmokti šio meno. Tuo įsitikinusios dvi amerikietės mokslininkės: dr. Amy Uelmen, Džordžtauno universiteto Teisės kolegijos Vašingtone mokslinė bendradarbė, ir dr. Cristina Montoya, dėstanti sociologiją Sofijos universitete Italijoje bei gimtajame Bogotos universitete. Šia tema jos dalijosi mintimis su jaunimu 2021 m. pavasarį vykusiame renginyje.

Baimės ir absurdo akivaizdoje

„Dialogas yra sunkus darbas, nes prasideda nuo didelių pastangų reikalaujančio dalyko – klausymo. Maža to, nuo klausymo net ir tokių nuomonių, kurioms mes nepritariame, – sako Cristina Montoya. – Jeigu egzistuoja „kito pasaulis“, vadinasi, abiem pašnekovams tenka peržengti savo ribas, susitikti nesaugioje „vidurio žemėje“. O čia galime tikėtis visko, tiesa gali mums atsiskleisti naujai!“

„Tikras dialogas yra labiausiai destabilizuojantis dalykas pasaulyje, – tęsia mintį mokslininkė. – Jis skatina praplėsti horizontą, peržengti savo supratimo ribas. Dialogas yra nuostabi patirtis, nes leidžia pamatyti pasaulį kito akimis – niekas kitas jo nemato taip kaip tu! Tačiau drauge ir didžiulis iššūkis, nes netikrumo mes bijome, bijome netekti savo pamatų, bijome nebūti suprasti ar patys nesuprasti…“

Dialogas yra nuostabi patirtis, nes leidžia pamatyti pasaulį kito akimis. Tačiau drauge ir didžiulis iššūkis, nes netikrumo mes bijome.

Iš esmės dialogas yra sąmoningas apsisprendimas. Ryžtas stabtelėti ir tverti absurdo akivaizdoje. Susidūrę su žmogumi, kuris mąsto visiškai kitaip nei mes, paprastai suglumstame, klausdami savęs, kaip įmanoma išvis šitaip galvoti, juk tai nesąmonė! Nepaisant to, būtent čia derėtų stabtelėti ir bent akimirkai atidėti savo mintis į šalį, nutilti viduje.

Kitas žingsnis – pripažinti kitą. Tai be galo stiprus gestas, nes kitas jaučiasi „pripažintas tuo, kas jis yra, vadinasi, unikalia būtybe, kuri mato ne taip, kaip aš matau, ir kuri gali matyti dalykus taip, kaip aš nematau“. Savaime suprantama, tai neįmanoma be ramios, saugios aplinkos, – dialogui būtinos tam tikros sąlygos!

Trečias žingsnis galėtų būti atsiverti tam, kas iškyla. Tai yra, kai žvelgiu į kitą realiai, o ne vien abstrakčiai, jam teigiu, kad jis nėra man priešas, jis – mano svečias, o aš atveriu savo protą, savo širdį, kad giliai įsiklausyčiau į tai, ką jis sako. Įžengiame į klausymosi erdvę.

Kiekvienas suprasime kažką visiškai naujo.

Kai sugebame šitaip klausyti, kai sugebame su šitokia ramybe išreikšti savo susidomėjimą, norą suprasti, labai tikėtina, kad į paviršių išnirs naujų tiesos aspektų, susijusių su mūsų pokalbio tema, kiekvienas suprasime kažką visiškai naujo. Paprastai dialogas iškelia naujų klausimų. Kaip teigia fizikas Davidas Bohmas, dialogas yra „kolektyvinis būdas atsiverti vertinimui, įžvalgai, hipotezei“.

„Nėra garantijų, kad mums pavyks rasti konsensusą, labiau tikėtina, kad abiem pusėms iškils naujų klausimų, – primena Montoya. – Bet kuriuo atveju įvyks kažkas labai svarbaus: mūsų horizontas praplatės, kažkas mūsų viduje pajudės.“

Dr. Amelia Uelmen ir dr. Cristina Montoya. Džordžtauno universiteto Teisės centro / Sofijos universiteto nuotraukos

Kodėl išvis turėtume siekti dialogo?

Kartais nuskamba dvejonė, ar dialogas nėra tik dar vienas pretekstas supančioti rankas siekiantiesiems pokyčių, teisingumo, socialinio pasipriešinimo. Ir apskritai, kodėl turėčiau gludinti savo gebėjimą dialoguoti su žmonėmis, kurie galvoja kitaip nei aš?

„Kiekvienas žmogus yra bendraujanti būtybė, – primena Amy Uelmen, – mes nuolat palaikome santykius su kitais. Akivaizdu, kad ne visada galime pasirinkti su kuo bendrauti, pavyzdžiui, savo šeimos narių ar artimųjų.“ Tai viena iš priežasčių, kodėl mums turėtų rūpėti įgyti bent elementarų išsilavinimą dialogo srityje.

„Didžiuliai požiūrių skirtumai neretai skatina radikaliai pasirinkti: arba randame būdą, kaip bendrauti su kitais, arba nusiritame į izoliaciją, vienatvę, pasitenkindami vien labai paviršutinišku bendravimu.“ Bendraminčių burbulai „iš pradžių gali atrodyti labai patrauklūs, tačiau galiausiai jie skyla į vis didesniais teisuoliais besijaučiančiųjų grupes. Mano studentai sako, kad kurdami šiuos burbulus mes galiausiai tampame patys sau nuobodūs“.

Dialogas yra esminis asmeninis gebėjimas. Beje, jis labai svarbus ir kiekvienoje profesinėje srityje, kai būtina sugebėti suprasti skirtingus požiūrius ir bendrauti įtraukiant juos. „Gebėjimas spręsti problemas dialogu yra skiriamasis puikaus profesionalumo bruožas“, – teigia Džordžtauno universiteto Teisės kolegijos dėstytoja ir tyrėja.

Kelias į teigiamus socialinius pokyčius taip pat veda per gebėjimą įtraukti skirtumus. „Norint sužadinti politinį judėjimą svarbiais klausimais, žingsnius teisingumo link palaikys gilesnis supratimas apie tai, kokį pavojų, kokią riziką jaučia žmonės, įskaitant ir tuos, kurie galvoja kitaip nei aš.“

Politika neįmanoma be suvokimo, kad egzistuoja skirtingi būdai pasiekti tuos pačius tikslus.

Politika neįmanoma be suvokimo, kad egzistuoja skirtingi būdai pasiekti tuos pačius tikslus; kad įtampa tarp skirtingų tikslų yra neišvengiama, kaip ir nenumatytos veiksmų programos pasekmės ir pan.

Dialogo menas tikrai nėra vien gerų manierų reikalas, nei siekis sušvelninti konfliktą ar išsklaidyti įtampą. Kalba sukasi apie įrangą (intelektinę, socialinę, komunikacinę), kurios mums reikia, kad galėtume suvokti gyvenimo sudėtingumą ir tinkamai „pasirūpinti mūsų politiniu kūnu“.

pixabay.com nuotrauka

Dialogą neretai klaidingai suprantame kaip pastangą sukurti naują hibridinį vaisių, pavyzdžiui, sukryžminti pusę obuolio ir pusę apelsino. Tuo tarpu būtų tiksliau pasakyti, kad „dialogas reiškia pripažinti, jog kiekvienas „vaisius“ su savo skirtumais gali prisidėti prie bendrai kuriamų santykių, prie bendrojo gėrio: pavyzdžiui, abu vaisiai stiprina sveikatą arba puikiai tinka gerai sangrijai pagaminti“.

Kai dialogo nebelieka

Vienas iš pagrindinių demokratijos ramsčių yra dalyvavimas, o pirmoji dalyvavimo prasmė turėtų būti galimybė visiems piliečiams įvairiais būdais palaikyti nuolatinį dialogą su savo išrinktais atstovais. Bet, kai nėra erdvės dialogui tarp piliečių ir jų atstovų, socialinių problemų daugėja ir jos gali sprogti.

„Manau, kad mums reikia protesto. Mums reikia komunikacijos formų, kurios įgautų protesto formą. Griežtų pareiškimų apie tai, kas neteisinga, ir aiškių reikalavimų to, kas yra teisinga. Mums reikia bendravimo formų, kurios tilptų ant plakato ar feisbuko įraše“, – sako Uelmen.

Tačiau, jei mūsų tikslas yra išties pasirūpinti visuomene, tampa aišku, kad „protestas yra tik viena politinės komunikacijos forma, viena retorinė forma“. Jei apribosime savo politikos viziją tik „principų tvirtinimu“, labai toli nenueisime. Jie nesuteikia mums įrankių kelionei.

Protestas Berlyne už Aleksejaus Navalno išlaisvinimą. EPA nuotrauka

Norint dirbti dėl pokyčių visuomenėje, „reikia ir pokalbio, gebėjimo analizuoti, debatų, diskusijų ar net lengvo ginčo tarp draugų prie pietų stalo“. Pavyzdžiui, apie tai, kaip apsaugoti žmogaus orumą tam tikroje politinėje aplinkoje, konkrečios istorijos ar ekonomikos fone. Kaip išardyti kriminalines ar tiesiog nesąžiningas struktūras bei naviguoti kūrybingoje įtampoje tarp vertybių – kaip pasirūpinti realybe konkrečioje socialinėje terpėje?

Abejonių erdvė nereiškia kvestionuoti to, kas svarbu, pavyzdžiui, religijos laisvės, žmogaus orumo, žmogaus teisių. Kalbama apie tai, kad turime aiškiai suprasti, jog egzistuoja įvairių kelių, strategijų, teorijų, kurios gali vesti į tuos tikslus. „Politika yra ne vien principų įtvirtinimas, bet ir būdai, kaip tai padaroma.“

Šiandien akivaizdu, o pandemija dar kartą mums prikišamai parodė, kad esame neatsiejamai tarpusavyje susiję. Neįmanoma užtikrinti visos bendruomenės gerovės, bendrojo gėrio, neįtraukiant skirtingų požiūrių ir įsitikinimų, tęsia pokalbį Cristina Montoya.

Krikščionys tiki, kad žmonijos šeimos nariai yra Dievo sukurti kaip dovana vieno kitam. Jie – man, o aš esu jiems dovana. „Tačiau negalime būti naivūs. Mes negyvename vakuume. Judame pasaulyje, pasitelkdami jo gramatiką, tai yra – tam tikras taisykles, sąlygas.“ Pavyzdžiui, kai kurias jų diktuoja algoritmai, nes šiandien mes visi esame profiliuoti, niveliuojančios rinkos dalis. Gyvename ne vien bendraminčių burbuluose, bet ir įvaizdžio kultūroje. Vis dažniau bendravimas vyksta per ekraną arba trumpąsias žinutes, ar vaizdus. Tai – mūsų kultūros gramatika.

Būtina suvokti, kad yra kultūrinių elementų, kurie verčia mus matyti dalykus taip, kaip jų tikriausiai nemato kiti, nes nėra sąlygojami taip kaip mes.

„Būtina suvokti, kad yra kultūrinių elementų, kurie verčia mus matyti dalykus taip, kaip jų tikriausiai nemato kiti, nes nėra sąlygojami taip kaip mes“, – sako Montoya.

Dar sudėtingiau, jei judame aplinkoje, kurioje, pavyzdžiui, vyksta prekyba narkotikais ar atviras smurtas, tai – stiprios ir sunkios gramatikos; jei negalime laisvai reikšti savo minčių, nekeldami pavojaus savo gyvybei.

„Dialogas reiškia, kad mes pripažįstame vienas kitą kaip lygiaverčius ir patikimus pašnekovus. Jei dėl tam tikrų sąlygų mes patenkame į asimetrijos situaciją, dialogas – nebeįmanomas.“ Juk yra kitų bendravimo ir sąveikos formų, kurios nevadinamos dialogu. Ar tai turėtų mus stabdyti? Kaip elgiamės tokiu atveju?

EPA nuotrauka

„Šiuo atveju esminis žodis yra „generatyvumas“. Man jis labai patinka, nes išradingumas ir intuityvumas derinamas su tuo, kas nepriklauso nuo mūsų, ko negalime sukontroliuoti. Generatyvumas įdarbina mūsų kūrybiškumą nežinant, ar pasieksime norimą rezultatą.“ Pavyzdžiui, norėdami įkvėpti gyvybės dialogui, paskatinti susitikimą ir konvergenciją, turime pasirūpinti fizine vieta, aplinka, tinkamu laiku; pakviesti pokalbiui prie kavos ar surengti talentų vakarą, debatus ar forumą… Trumpai tariant, padaryti viską, kas įmanoma, pasitelkiant savo vaizduotę, kad sukurtume erdvę, kurioje vyrautų pasitikėjimas ir ramybė, – būtinos dialogo sąlygos.

Dialogas nėra vienas iš būdų įtikinti kitą savo tiesa.

Dera pabrėžti, kad dialogas iš tikrųjų niekada nėra instrumentinis, juo nebūtinai siekiama sutarimo, konsensuso. Kitaip tariant, dialogas nėra vienas iš būdų įtikinti kitą savo tiesa. Dialogo vaisius nėra homogenizacija, priešingai, kaip jau sakėme, jis atveria horizontą.

Kai dialogas atsiduria aklavietėje, drįstu tvirtinti, kad tai – vaisingiausios ir derlingiausios akimirkos, liudijančios mūsų autentiškumą, siekį išlaikyti duris atviras.

Pradžioje sakėme, kad dialogo kelias nėra nei lengvas, nei patogus, bet nuostabus! Turime atsižvelgti į faktą, kad kartais jis atsiduria aklavietėje. Net tada, kai viskas atrodo palanku, neišvengsime atvejų, kai suartėjimas atrodys beveik neįmanomas. Ir neretai jausiesi įstrigęs, žlugęs ar išduotas. „Tai labai svarbūs momentai. Drįstu tvirtinti, kad tai vaisingiausios ir derlingiausios akimirkos dialogo kelyje, nes jos liudija mūsų autentiškumą, siekiant išlaikyti duris atviras.“

Tam reikalingas atsparumas. „Giliai įkvėpę, apsupti kitų žmonių, galinčių patarti ir iš naujo permąstyti procesą, randame naujų būdų, kaip negaištant laiko vėl sėsti prie dialogo stalo.“

Mokytis nutilti

Apibendrinkime: norint judėti pirmyn, apimti naujus horizontus, reikalingas vidinis užsidegimas, gramatikos išmanymas, generatyvumas ir atsparumas.

Reikalingas ir dar vienas svarbus žingsnis: sulėtinti tempą. „Sulėtinkime mūsų bendravimo tempą“, – kviečia Uelmen. Svarbu kasdien bent trumpam atsitraukti nuo visos komunikacijos ir išgyventi ramybės akimirką. Gal medituoti ar melstis? Paradoksalu, bet dialoguoti mokomės rasdami laiko pabūti vieni. Mums reikia įkrauti energija savo baterijas, kad galėtume palaikyti ryšį: suprasti, ką išties galvojame, įsisąmoninti, ką norime duoti kitiems, kas yra gilioji mano šaknis.“

pixabay.com nuotrauka

Popiežius Pranciškus dokumente „Gaudete et exsultate“ apie pašaukimą į šventumą šiandien sako: „Viskas vis greičiau prisipildo žodžių, paviršutiniškų malonumų ir triukšmo. Čia karaliauja ne džiaugsmas, bet tų, kurie nežino, dėl ko gyvena, nepasitenkinimas. Kaip negalime suprasti, jog tokį karštligišką lėkimą būtina sustabdyti, kad atgautume asmeninę erdvę, kartais skausmingą, bet visada vaisingą, kur užmegztume nuoširdų dialogą su Dievu?

Kažkurią akimirką turėsime pažvelgti į save pačius, kad leistume įžengti Viešpačiui, o tai ne visada pavyksta, jei „neatsiduriama ant bedugnės, didžiausios pagundos krašto, ant apleistumo uolų, ant vienišos viršūnės, kur susidaro įspūdis, kad esi paliktas vienas likimo valiai.“ Šitaip atrandame didžiausią motyvaciją iš esmės išgyventi įsipareigojimą savo užduotims.“ (n. 29)

Daugelis klausimų, apie kuriuos šiandien kalbame, nėra degantys, tačiau tikrai egzistuoja daug iššūkių ir problemų, kurioms reikia mūsų skubaus dėmesio. Yra neatidėliotinų problemų, tačiau tai nereiškia, kad turime reaguoti į visus paskubomis surašytus tviterio įrašus. Arba nepermąstyti dalykų, prieš juos pasakydami. Labiau nei bet kada turime skirti laiko patikrinti faktų tikslumą. O svarbiausia – sulėtinti greitį, kad reaguotumėte apgalvotai, neneigdami problemų skubumo. Šis pandemijos laikas išties mums tokią pauzę suteikia. Jei šia galimybe pasinaudosime, gal tikrai žmogiškesnio pasaulio viltis įgis ryškesnių kontūrų? Juk tai būtų toks puikus dalykas!

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.