A. Dugino kelionė į savo paties susikurtą ideologinį pragarą

Aleksandras Duginas dalyvauja savo dukros Darjos gedulo ceremonijoje Ostankino televizijos technikos centre Maskvoje. EPA nuotrauka

Vieno žmogaus mirtis yra tragedija, o dviejų milijonų – visada tik statistika. (Erichas Maria Remarque’as)

Po mirties mes pakliūsime į Rojų, o jie paprasčiausiai padvės. (Vladimiras Putinas)

Vieno iš vadinamojo „Rusų pasaulio“ ideologų ir propagandistų Aleksandro Dugino dukters Darjos nužudymas šį savaitgalį tapo bene labiausiai aptarinėjama tema. Nesvarbu, kad karo Ukrainoje kontekste šis įvykis negali būti laikomas kažkokia išskirtine tragedija, tačiau posakis, jog tu nesi žmogaus pusėje tol, kol neišgirdai jo istorijos, turi nemažai tiesos.

Tą dieną 29 metų Darja Dugina kartu su savo tėvu skaitė paskaitas Rusijos imperialistų-eurazijiečių sąskrydyje „Tradicija“, iš kurio begrįžtant buvo susprogdintas jos vairuotas visureigis. Darja žuvo vietoje, o internete pasklido medžiaga, kurioje jos tėvas susiėmęs už galvos žiūri į tebedegantį automobilį. Vėliau išplito pranešimai, kad šiuo automobiliu turėjo važiuoti ir pats A. Duginas, tačiau paskutiniu momentu jis nusprendė vykti atskirai.

Šis įvykis aptarinėtas visą savaitgalį. Iš esmės buvo keliamos trys nužudymo versijos. Visi Rusijos propagandiniai kanalai spontaniškai ėmė transliuoti, kad tai yra Ukrainos spec. tarnybų darbas. Nepriklausomi apžvalgininkai labiau buvo linkę tai laikyti pačios Rusijos spec. tarnybų suplanuota ir įvykdyta akcija. Jos motyvu galėtų būti Ukrainoje pralaiminčio ir taikos derybų siekiančio Kremliaus noras sunaikinti besąlygiškai karo reikalaujančius propagandistus. Papildomai buvo spėliojama, kad tai tiesiog kriminalinė žmogžudystė, sietina su A. Dugino finansiniais reikalais, apie kuriuos žinoma nedaug.

Rusijos Tyrimų komiteto išplatintoje nuotraukoje matyti, kaip tyrėjai dirba automobilio sprogimo vietoje, kur žuvo Darja Dugina. EPA-EFE / Rusijos Tyrimų komiteto nuotrauka

Kad ir kaip ten būtų, turint omenyje, kaip Rusijoje tiriami tokio pobūdžio nusikaltimai, iš anksto buvo aišku, jog oficiali versija bus toji, kurią Kremliaus ideologai palaikys naudingiausia sau. Ir tikrai, nepraėjus nė porai dienų nuo įvykio, Kremliaus kanalai išviešino informaciją neva D. Duginos nužudymą suplanavo Ukrainos spec. tarnybos, o įvykdė Ukrainos pilietė, tarnaujanti Azovo pulke.

Iš tiesų sunku sugalvoti didesnį išbandymą žmogui, negu išgyventi tokią savo vaiko žūtį, kad ir koks niekšas jis būtų. Tačiau nieko nepadarysi, mes gyvename skaitmeninių medijų pasaulyje, ir ši asmeninė A. Dugino tragedija slepia daugiau, nei vien tik savo akimis dukters mirtį mačiusio tėvo netekties kančia.

Reikalas tas, kad tokį smūgį patyrusio A. Dugino laukė susitikimas su tuo ideologiniu Rusų pasauliu, kurį jis pats daugelį metų kūrė ir propagavo. Čia svarbu akcentuoti, kad, be rusiško šovinizmo, kitas kertinis jo propaguojamų pažiūrų akmuo yra beatodairiškas militarizmas ir karo sureikšminimas. Karas jam visada buvo vertybė pati savaime, jis visada norėjo karo, visada džiaugdavosi jam kilus ir nusimindavo jam neįvykus. Vienas didžiausių jo nusivylimų buvo 2014 m. Putino sprendimas apsiriboti Krymo okupacija ir atsisakyti atviros karinės intervencijos į Ukrainai priklausantį Donbaso regioną, siekiant apskritai okupuoti visą Ukrainą ar bent jau atkirsti ją nuo Juodosios jūros.

Internete galima rasti dešimtis, jei ne šimtus valandų truksiančių A. Dugino pasvarstymų apie karo naudą. Jis mėgo cituoti senovės antikos filosofą Herakleitą, pasak kurio, „karas yra visų dalykų tėvas“. A. Duginui nebuvo taikos be karo. Jis nenuilsdamas vaizdavo Vakarus kaip Rusijai priešišką pasaulį, su kuriuo taika gali būti sudaryta tik po pergalingo karo ir pagal Rusijos padiktuotas sąlygas.

Jis dažnai kartodavo: „Kas mirė, tas ir negyveno.“ Tai reiškia, kad nesvarbu, kiek žūva Rusijos karių, jie nemirs, jeigu jų gyvenimo kelias atitinka „Rusų pasaulio“ dvasią, o jeigu neatitinka – tai tokių žmonių mirčių nereikia sureikšminti, nes jie vis tiek negyveno. A. Duginas labai mėgo tokias ir panašias demagogines klišes, tarsi paneigiančias mirtį ir išaukštinančias sakralinį pasiaukojimą vardan imperijos.

Darja Dugina. Asmeninės „Telegram“ socialinio tinklo paskyros nuotrauka

Prieš pat savo mirtį Darja Dugina skaitė pranešimą apsirengusi juodais marškinėliais su A. Dugino įkurtos Eurazijos jaunimo sąjungos simbolika – aštuoniomis auksinėmis strėlėmis, kurios juodame fone iš bendro centro tiesiasi į skirtingas pasaulio šalis. Tai yra vadinamoji „absoliučios ekspansijos žvaigždė“, simbolizuojanti Imperijos plėtrą į visur, kur tik įmanoma. Šis simbolis visiškai atitinka V. Putino frazę, kad Rusijos sienos niekur nepasibaigia. Pats A. Duginas yra postringavęs, kad Rusija esanti kaip pulsuojanti širdis, kuri periodiškai susitraukia ir išsiplečia, tačiau išsiplečia visada šiek tiek daugiau, negu susitraukia.

Praėjus kelioms dienoms po D. Duginos mirties matyti, kad A. Dugino fanatizmas išbandymą savo dukters mirtimi išlaikė puikiai – iš karto buvo priimta versija, kad tai Ukrainos spec. tarnybų ataka, paviešintame A. Dugino laiške prašoma pergalės, o mirusioji verčiama sakraline auka ir yra nardinama į duginizmo naratyvą. Atsisveikinimo su dukra kalboje A. Duginas pasakė, kad „ji teturėtų vieną norą: negarbinkite manęs, kaukitės už mūsų didingą šalį, ginkite mūsų tikėjimą, šventą Pravoslaviją, mylėkite mūsų rusų tautą“, nes ji žuvo už tą tautą. Pasak A. Dugino, jo dukra sumokėjo aukščiausią kainą, kuri tegali būti atpirkta pergale.

Taigi greičiausiai kitais metais per Rusijos pergalės „Didžiajame Tėvyne kare“ dieną, A. Duginas žygiuos „Nemirtingojo pulko“ eisenoje su dukters atvaizdu, o jo dukra stebės jį iš anapus Motorolos, Givi, Bemano ir kitų devyniasdešimtųjų stiliumi nežinia kieno nužudytų „Novorosijos“ herojų kompanijoje. Panašu, kad ši mirtis tebus dar vienu akstinu Putino režimui stiprinti mirties kultą ir prieš kitaminčius imtis dar daugiau represijų, kurios, Rusijai ir toliau pralaimint Ukrainos fronte, tik žiaurės.