Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

A. J. Bačkis prieš 20 metų tapo kardinolu: išgirdęs apie paskyrimą, pasislėpė vienuolyne

Kard. Audrys Juozas Bačkis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

2001 m. vasario 21-ąją popiežius šv. Jonas Paulius II į kardinolus pakėlė trečiąjį lietuvį istorijoje – tuometinį Vilniaus arkivyskupą Audrį Juozą Bačkį.

Sveikiname kardinolą šios sukakties proga – o su skaitytojais dalijamės ištrauka iš unikalios knygos „Taip, laimingas. Kardinolą Audrį Juozą Bačkį kalbina Antanas Gailius“. Šią knygą 2016 m. išleido „Naujasis Židinys-Aidai“. Dėkojame leidyklai už malonų sutikimą perpublikuoti kard. A. J. Bačkio atsiminimus iš tų dienų prieš 20 metų.

Kaip tapote kardinolu? […] Kaip tai įvyko? Atvažiavot į Vilnių, buvot arkivyskupas. Ir kodėl tapote kardinolu? Parašėte pareiškimą?..

Pareiškimo nieks nerašo, popiežius renkasi, ką jis nori. Taip įvyko todėl, kad popiežius mane pažinojo, manim pasitikėjo. Aš ilgai dirbau Vatikane – tegu ir ne aukščiausiose pareigose, bet vis tiek Jonas Paulius II dažnai mane matė, teko pabendrauti. Todėl, kai atėjo laikas… Be to, aš ilgai dirbau su geru draugu prelatu Giovanni’u Battista Re, – su juo dirbome kartu Valstybės sekretoriate, jis daugiau bažnytinėje, o aš – politinėje srityje. Taigi pakėlė į kardinolus mano draugą, pakėlė ir mane. Vatikane mudviejų pozicijos buvo lygios. Toks išeities taškas. Kai tapau nuncijumi Olandijoje, o vėliau atvažiavau į Lietuvą, galėjau būt užmirštas, bet popiežius prisiminė. Jis taip pat prisiminė, jog lietuviai liko nepatenkinti, kad į kardinolus anais laikais buvo pakeltas ne lietuvis, o latvis Julijanas Vaivodas. Aš popiežiui tada sakiau, kad lietuviai sunkiai tai priims. Jis norėjo kardinolo Lietuvai. Tačiau tuo metu Vyskupų konferencijos pirmininkas buvo Liudvikas Povilonis, kuris jau sirgo diabetu ir kurio atmintis silpo. Tas kandidatas popiežiui atrodė truputį, sakykime, netinkamas…

Atsimenu, kad persilaužimas įvyko, kai Sladkevičius grįžo į Kaišiadoris. Tada popiežius pakėlė jį į kardinolus. Taip parodyta pagarba garbingam vyskupui tremtiniui ir Lietuvai. Gal popiežius atsiminė ir savo kelionę į Lietuvą, Kryžių kalną, – viskas jam buvo brangu. Mirė kardinolas Sladkevičius, panoro pagerbti Lietuvą… Lietuvą jis brangino. Durnysčių, jo nuomone, nebuvau pridaręs (juokiasi). Taigi taip parodomas ir pasitikėjimas asmeniu, bet sprendžia tik popiežius. Nieks tavęs neatsiklausia, nieks nieko nesako. Tik aš šį tą supratau iš vieno pokalbio. Popiežius paklausė: kiek laiko tu ten jau vyskupas? Jeigu taip klausia, vadinasi, jau kažką galvoja. Sakau, jau aštuoneri metai… Tai gerai, jeigu tik tiek, tada dar gali palaukt. Tąkart man siūlyta perimti Rytų apeigų kongregacijos prefekto pareigas. Siūlyta netiesiogiai, bet buvau vienas iš kandidatų. Mano buvęs viršininkas Silvestrini buvo Rytų apeigų kongregacijos prefektas ir dėl amžiaus jau turėjo pasitraukti, taigi žinau, kad jis mane siūlė.

Sulaukėte tokio pasiūlymo?

Netiesiogiai, bet popiežius apie tai man užsiminė. Per tą susitikimą aš atsakiau: kaip panorėsi, jeigu liepsi, eisiu. Be to, popiežiui pasakiau, – itališkai yra toks posakis, – Vilniuje esu per daug mėsos ant ugnies uždėjęs, todėl gaila būtų šiuo momentu viską palikti.

Ar galima sakyt, kad atsisakėt geros karjeros?

Galima sakyt, kad tuo momentu atsisakiau užtikrintos kardinolystės, nes būdamas Romos kongregacijos prefektu, automatiškai tapsi kardinolu.

Juk ne tik kardinolystės, bet ir šiaip šiltos vietelės?

Šiltos? Aš su Rytų apeigų Bažnyčia turėjau tiek reikalų, kad žinau visų tų mūsų katalikų patriarchų daugiausia arabų kraštuose rietenas, ambicijas. Truputį pažinojau tą pasaulį, taigi nelabai simpatizavau tai vietai. Tai tas pat, kaip mane, nebuvusį kariuomenėj, skirtų krašto apsaugos ministru. Iškart sakyčiau, kad čia ne man… Kardinolas Silvestrini jautė man simpatiją, jis tikriausiai ir pasiūlė popiežiui mane kandidatu. Bet popiežius mane aptakiai paklausė. Atsakiau, kad eisiu ten, kur jis paprašys, bet man dabar gaila palikt Lietuvą. Per daug dalykų pradėta.

Tai tos mėsos pagailo… Vilniaus mėsa atrodė skanesnė negu Vatikano?

Ne skanesnė, bet gal įdomesnė. Minkai tešlą, iš kurios gali šį tą padaryti. Tai buvo dar pradžioje. Neatsimenu, kuriais metais. Gal 2000-aisiais? Negalėčiau pasakyt. Tada, žinoma, būčiau įėjęs į Vatikano nomenklatūrą, bet man buvo gaila… Dar buvau Vilniuje įsismaginęs. Nesakau, kad jaučiausi čia reikalingas, bet buvau daug ką pradėjęs ir gailėjau viską palikti. Tada gal dar kaip tik vyko visos derybos dėl sutarčių. Tvarkėm daug reikalų, reikėjo sukurti Bažnyčiai juridinę bazę. Man atrodė, kad ne visi vyskupai gal dar buvo tam pasiruošę ar ne tas jiems rūpėjo. Maniau, kad labai trumparegiška politika mėginti viską atgaut, turėt, atkurt. Gerai, kad šį tą ir atkūrė, bet nebuvo perspektyvos, kokiu pagrindu visa tai kuriama.

Bet smagu buvo, kai paskyrė kardinolu? Ar iš anksto žinojote?

Buvo gana netikėta. Kai vyko tie skyrimai, buvau nuvažiavęs su kažkokiais reikalais į Romą. Tada sužinojau iš savo draugo Re. Tai buvo dar paslaptis, bet Kurijoj visi žinojo, kad bus naujų kardinolų. Atsimenu, sutikau jį ir sakau: kas čia daros, kad vis dar neskelbia? O jis buvo paskirtas labai artimu popiežiaus bendradarbiu. Vyskupų kongregacijos prefektu. Jis atsakė, kad popiežius abejoja, svarsto, nes turi iš kai kurių žmonių pasirinkti, norėtų ir šitą, ir šitą, bet turi rinktis. Bet, sako, būk ramus, mudu sąraše ten esam. Tas pokalbis vyko jau visiškai prieš skyrimą. O prieš tai manęs nei kas atsiklausė, nei ką pasakė.

Kadangi viešėjau Romoje, nieko nesakęs pabėgau rekolekcijoms į vieną vienuolyną, kad nereikėtų susitikinėti su lietuviais ir draugais, kad nereikėtų lankstytis ir priiminėti sveikinimų, kad niekas manęs nesurastų. Pačioj Romoj radau tokį ispanių seselių Gailestingumo Motinos vienuolyną. Viena mano pažįstama prirodė. Aš jai pasakiau, kad norėčiau kelias dienas kur nors užsidaryti. O ji sako: o, žinau vieną vienuolyną, kur dideli namai ir didžiulis parkas, ten žmonės rekolekcijas atlieka. Ji skambtelėjo, ten buvo tuščia, tad ir nuvažiavau. Atsimenu tas seseles ispanes, aš su jomis ispaniškai kalbėjausi, nueidavau Mišias paaukoti. Jos jautėsi patenkintos. Paskui sekmadienį susirinko daugiau žmonių, ir jos išgirdo apie kardinolų paskyrimą. Jos žinojo tik tiek, kad esu lietuvis. Man ir sako: ar žinai, kad nauji kardinolai paskirti ir kad tarp jų vienas lietuvis, gal pažįsti jį? Sakau, pažįstu. Tik paskui seselės susigaudė: a, tai tu? Apie skyrimą sužinojau tikrai netyčia. Žinojau apie tokią galimybę. Tai rodė faktas, kad man prieš metus siūlė kongregacijos prefekto vietą. Pasirinkau likti Lietuvoj, ir pasirodė, kad popiežius gerbė mano pasirinkimą.

Stovi grupė dvasininkų.
Jonas Paulius II Lietuvoje. Popiežiaus kairėje – Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis, dešinėje – Vatikano valstybės sekretorius, kardinolas Angelo Sodano. Už jų – kardinolas Vincentas Sladkevičius. Larisos Dmuchovskajos / LCVA nuotrauka

Nežinau, ar teisybė, bet mane buvo pasiekęs gandas, kad Jonas Paulius II yra pasakęs: atiduodu Lietuvai geriausia, ką turiu?

Nežinau, kas tai išgalvojo, aš nesu girdėjęs.

O aš esu.

Aš tai ne. Nemanau, kad būtų taip pasakęs. Juokiamės, kad mane paskyrė Vilniaus arkivyskupu Kalėdų išvakarėse, kai kurie mane vadino dovanėle Lietuvai. O gal? Gal kam nors sakė, aš negirdėjau. Gal čia viskas pagražinta. Nebent tas pasakymas išėjo iš lenkų, gal kokiam pažįstamam yra taip kalbėjęs. Kai kurie mano draugai Vatikane stebėjosi, atsimenu, po to, kai į tą Rytų Bažnyčios kongregaciją buvo paskirtas kitas, mano nuomone, nelabai tikęs. Achille’as Silvestrini paklausė manęs: o kodėl tu atsisakei? Tu turėjai būti. Atsakiau, kad neatsisakiau. O jis – atsisakei! Taip jis inerpretavo mano pokalbį su Šv. Tėvu. Iš tiesų Šv. Tėvas aiškiai nepareiškė savo valios – aš gi popiežiaus visada klausiau. Bet jis manęs atsiklausė ir aš pasirinkau likti Lietuvoj.

Bet juk tai tam tikras ženklas, jeigu atsiklausia?

Taip, bet Jonas Paulius II visados rodė didelę pagarbą kiekvienam žmogui. Manau, kad jis visų atsiklausdavo. Kardinolą Josephą Ratzingerį net prikalbėjo dirbti drauge. Nebuvo iš tų, kurie tiesiog įsakymą parašo. Matė reikalą pasižiūrėt, kaip tas žmogus reaguos. Žinoma, jei jam labai reikia, gali ir paspaust. O gal toje kongregacijoje manęs nelabai ir reikėjo, atsirado ir kitų kandidatų. Kiek žinau, mano viršininkui net kažkas sakė, kad gal būtų geriau imti ką nors Rytų apeigų. Kai tos kongregacijos prefekto pareigas ėjo Silvestrini, jo sekretorium dirbo Miroslavas Marusynas, ukrainietis. Taigi trumpai su popiežiumi šnektelėjome. Net negaliu pasakyt, ar jis tikrai paminėjo tą kongregaciją, ar tik apskritai užsiminė apie tarnybą Romoje. Jis manim pasitikėjo ir būtų mielai mane skyręs vienu iš savo bendradarbių. Bet taip išėjo, kaip išėjo.

Nesigailėjote?

Ne. Teko ilgiau palaukti.

Nesigailite, kad likote Vilniuje?

Ne, visai nesigailiu.

[…]

Kard. Audrys Juozas Bačkis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt  nuotrauka

Grįžkim truputį ten, kur pabaigėm praėjusį sykį. Buvote Romoje, gavote žinią, kad esate pakeltas į kardinolus, ir pabėgot į vienuolyną, užsidarėt, kad niekas jūsų nerastų.

Kad nebūčiau tą dieną, kai žinią paskelbė, o paskelbė sekmadienį. Nenorėjau…

Kodėl nenorėjot? Taigi smagu. Garbė.

Smagu? Ne. Garbė… Man buvo nesmagu. Esu per ilgai dirbęs Vatikane, per gerai pažįstu visą aplinką, per daug žmonių pažįstu. Jei būčiau ten pasirodęs, – ir šitas tavęs ieškos, ir anas norės susitikti. O reikėjo grįžt į Lietuvą ir žiūrėt, kaip pasiruošt. Norėjau išvengti visų tų baliukų lietuvių kolegijoje. Tuoj pat prisistatys ir ambasadorius prie Šv. Sosto. Taigi aš sau ramiai likau incognito. Vis tiek paskui kolegijoj lankiausi, pasisveikinom, susėdom visi, mandagiai vieną dieną paviešėjau ir viskas. Paskui grįžau į Vilnių. Reikėjo ruoštis. Nežinau, čia mano toks… Net neatsimenu, dėl ko tada važiavau į Romą. Kelionė nebuvo susijusi su pakėlimu į kardinolus, o kitus savo reikalus jau buvau atlikęs.

Man tiesiog įdomu, kodėl bėgote į vienuolyną? Kodėl pasislėpėte?

Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet aš nenorėjau… Romoj turiu daug draugų, nenorėjau sveikinimų karuselės. Plojimai, kvietimai… Būtų suorganizavę ką nors.

Na, gerai, pasislėpėte, bet pasislėpti galite tris, gal keturias dienas, o tada vis tiek reikalas pasivys…

Aš grįžau į Lietuvą.

Bet visi tie sveikinimai vis tiek buvo.

Ne visi kartu… Be to, pagal tradiciją naujas kardinolas sveikinamas nuo tos dienos, kai popiežius per konsistoriją įteikia vadinamąją kardinolo skrybėlę cappello cardinalizio. Visų pirma nauji kardinolai prisistato kitiems Kardinolų kolegijos nariams. Po to visiems suteikiama galimybė Vatikane asmeniškai pasveikinti naujus kardinolus. Man rūpėjo ramiai pabūt, kol bus paskelbta. Jau žinojau, kad bus, bet dar neoficialiai. Planavau grįžti į Lietuvą, bilietus jau kišenėj turėjau. Tai buvo kelių dienų klausimas. Be to, gyvendamas Lietuvoj, dažnai dvasines rekolekcijas atlikdavau Romoje. Nuvažiuodavau į Subjaką. Bet tą kartą nenorėjau važiuot pas benediktinus, susiradau naują vietą, kur niekas manęs nepažįsta. Pasimeldžiau, pamąsčiau, pabuvau ir viskas.

Kard. Audrys Juozas Bačkis. Tomo Lukšio / „Fotobanko“ nuotrauka

O ką Jums ta žinia daugiau reiškė? Smagu, kad pripažįsta? Ar baisu, kad bus…

Baisu nebuvo. Galėjau nujausti, kad popiežius anksčiau ar vėliau tai padarys, nes jis buvo prisirišęs prie Lietuvos. Jau minėjau pokalbį su juo, kai jis mane klausė, kiek laiko esu vyskupas. Be to, neseniai, 2000 m., buvo miręs kard. Sladkevičius. Taigi popiežius mane paskyrė ne norėdamas pamalonint, bet parodyt prieraišumą Lietuvai. Prieš tai jis paskyrė mane į Vilnių, sukūrė Vilniaus bažnytinę provinciją, – viską padarė. Tai buvo tarsi priedas. Taigi galėjau nujaust, bet dėl to nesisielojau. Džiaugiausi kaip kvailelis dėl Lietuvos. Žinoma, kardinolo titulas suteikia tau daugiau autoriteto žmonių akyse. Pažinojau tiek daug kardinolų ir mačiau jų visokių, todėl nebuvau susidaręs įspūdžio, kad jie visi – nepaprastos asmenybės (juokiasi). Vieni labai paprasti, kiti mokslo žmonės, treti buvo geri Šv. Tėvo tarnautojai.

Manau, save galėčiau priskirti prie tų žmonių, kurie ištikimai tarnavo tose misijose, į kurias buvo skirti. Siuntė mane į visokius kraštus, ir aš ten vykau, skyrė į Vatikaną, išdirbau Valstybės sekretoriate keturiolika metų, paskui pasiuntė į Olandiją, dar vėliau – į Lietuvą. Tai irgi buvo Šv. Tėvo aiškus noras. Lietuvą jis brangino, ją prisiminė net šventindamas mane vyskupu. Nors buvau siunčiamas į Olandiją, bet Jonas Paulius II paminėjo Lietuvą. Lietuva jam rūpėjo. Jis neužmiršo, iš kur aš kilęs. Prisiminė, kai po Steponavičiaus mirties reikėjo vyskupo Vilniui. Prisiminė ir vėliau. Užtat pakėlimas į kardinolus man nebuvo nelauktas dalykas. Aš to tikrai per daug nesureikšminau.

Bet tai labai aukštas išskyrimas. Juk kardinolų tik kokie 150 ar 160 visoj Bažnyčioj…

Tvarkoj. Čia karjeros požiūriu… (Juokiasi.) Yra tokių, kurie iki gyvenimo galo tikisi gauti tą kepurę ir, vargšeliai, nesulaukia.

Suprantu, ką sakot. Nebūtina tikėtis, bet tai juk reikšmingas gyvenimo įvykis.

Reikšmingas. Bet man, palyginti su kunigyste ir net su vyskupyste, tai tėra popiežiaus parodytas palankumas Lietuvos Bažnyčiai. Išryškina tai, ką padarei ir ką darai. Žinoma, esi įpareigotas gal dar atsakingiau ginti Šv. Sosto ir Bažnyčios interesus. Toks titulas suteikia svorio ir prieš civilinę valdžią. Visi labiau pripažįsta tokį autoritetą. Atsakomybė truputį didesnė. Man svarbiau, kad buvau Vilniaus arkivyskupas, o kardinolystė – manau, kad tai panašu į blizgučius, apdovanojimus, kuriuos dalina prezidentai. Įvertinimo ženklas. Gali būt patenkintas, padėkot Šv. Tėvui, kad jis tavęs neužmiršo ir toliau tavim pasitiki. Jaučiau padėką ir tiems, kurie mane tam keliui ruošė. Galvojau ir apie tėvus. Tėvelis būtų jautęsis patenkintas. Jo jau nebebuvo gyvo. Mama nelabai susigaudė, ką tai reiškia.

Tikrai nesusigaudė?

Gal susigaudė. Bet jai pirmiausia labai nepatiko raudona spalva.

Suknelės?

Taip. (Juokiasi.) Bet jai tai nebuvo labai… Tėvelis buvo labai jautrus tokiems dalykams. O mama… Ji vis, kaip sesuo Aldona pasakoja, klausinėjo: kas jo viršininkas? Ses. Aldona sakydavo: popiežius. O aštuonioliktasis pašnekesys 392 mama: ką čia tu dabar sakai? Jai būt Bažnyčioj – tai ko nors klausyti. Bet kad tik popiežius mano viršininkas – to ji negalėjo suprasti. Kiekvienas turi savo viršininką, ko nors klauso.

Kardinolai A. J. Bačkis ir S. Tamkevičius Vatikane 2019 m. spalio 6 d. Kauno arkivyskupijos nuotrauka

O kaip Lietuva sutiko grįžusį? Žinia juk Lietuvą jau buvo pasiekusi…

Žinia tai jau atėjo. Šventė buvo ruošiama po konsistorijos. Duoda kelias savaites, nes reikia pasiruošt žmonėms… Neprisimenu, kada tai įvyko, bet žiemą. Konsistoriją paskelbė vasario 21 d. Tad žinia atėjo veikiausiai kada nors sausio mėnesį. Žmogus juk turi drabužius pasisiūt. Tai irgi užtrunka. O grįžus irgi – sveikinimai, džiaugsmas. Neatsimenu, kad būtų buvę kokių didelių interviu. Ingresas įvyko grįžus iš konsistorijos, tada surengėm šv. Mišias Katedros aikštėje, o ne pačioje bazilikoje, kad kuo daugiau žmonių galėtų dalyvauti. Reikėjo pasiruošt, paruošt žmones, sugalvot, kaip spaudai pristatyti.

O kaip spauda? Juk spauda tikrai karštai sureagavo. Turbūt net labiau, negu tada, kai buvot paskirtas vyskupu. Ir ta raudona spalva labai krinta į akis. Kiek mačiau, mūsų žiniasklaida, nors ir nelabai supranta, kas tai yra…

Nesuprato. Jie žiūrėjo kaip į žmogų, kuris gavo aukštą premiją. Džiaugėsi, kad tą premiją gavo lietuvis. O gal kas nors liūdėjo: kodėl jis, o ne kitas. Taip irgi galėjo būt. Pirmiausia susitikom su Vyskupų konferencija, paskui su mūsų kunigais. Vėliau su visais. Koncelebracija Katedros aikštėje, lauke. Prieš tai nuėjau į Šv. Kazimiero koplyčią atsidavimo akto atlikt. To reikalaujama iš kardinolų: usque ad sanguinis effusionem, iki kraujo praliejimo aukotis dėl Bažnyčios. Raudona spalva, ištikimybė Šv. Sostui, Popiežiui. Vis tiek didesnė atsakomybė. Norėjau labiau pabrėžt dvasinį aspektą, o ne išorinius dalykus. Žinoma, bažnytiniuose sluoksniuose esu pasiekęs aukščiausią vietą. Bet man tai nėra… Per daug gyvenau ir dirbau su kardinolais Romoje, mačiau ir jų žmogiškumą, ir kitų dalykų. Mačiau ir tokių, kurie turi nepaprastą galvą, ir tokių, kurie buvo paprasti, į kardinolus pakelti vien dėl to, kad Kardinolų kolegijoje būtų narių iš skirtingų kraštų. Žinoma, vis tiek garbingi žmonės. Tačiau aš nesijaučiau aukštesnis už kitus ar ką nors ypatinga nuveikęs, kad man būtų reikėję duot Nobelio premiją. Buvau paprastas Bažnyčios tarnautojas. Tarnystę įvertino mano tiesioginis viršininkas, popiežius.

O Lietuvoje ką labiau pajutote: pagarbą, meilę, džiaugsmą ar, kaip sakėt, gal ir pavydą…

Pagarbą ir džiaugsmą… Aš ir pats primygtinai kartojau, kad tai – ne tik man, bet visai Lietuvai padarytas gestas, norėjau, kad žmonės tai suprastų. O čia daugiau žiūrėjo į asmenį, – kad žmogus pagerbtas. Pagarba – taip, buvo justi iš visų pusių, iš Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus ir kitų. Sakyčiau, daugiau pagarba žmogui, nusilenkimas aukščiau stovinčio asmens titului. Bet didelio džiaugsmo gal nepajutau… Mūsų vyskupijos kunigai, – turime kardinolą, ne paprastą vyskupą, – gal šiek tiek ir didžiavosi. Tie, kurie prisirišę prie manęs, ar klierikai tikrai džiaugėsi. Ir pasauliečiai, tikintieji. Bet kad būčiau pajutęs ypatingą džiaugsmą Bažnyčioje… Nesakyčiau. Kai kas truputį nustebo, dėl ko nepaskirtas iš kentėjusių vyskupų, iš tokių, kaip Vincentas Sladkevičius, – jie turėjo omeny Sigitą Tamkevičių. Gal čia kaip visada vyko varžybos tarp Vilniaus ir Kauno, senoji sostinė būt mieliau priėmusi. Dėl to gal ne visi džiaugėsi… Bet nieks to neišreiškė viešai. Vis tiek jautėsi pagarba ir dėkingumo jausmas Šv. Tėvui, kad jis taip padarė… Gal tik daugiau įžvelgė čia išorinius dalykus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

O pareigos nesikeičia. Kardinolai yra Popiežiaus patarėjai, tad mane įrašė į kelias Romos kurijos kongregacijas ir komisijas: į Bažnyčios kultūrinio paveldo komisiją, kur tikrai nedaug nusimanau, ir į Katalikiško auklėjimo ir seminarijų kongregaciją, kuri man labiau prie širdies, nes dėsčiau Laterano universitete, įkūriau seminariją Vilniuje, padėjau įkurti „Versmės“ katalikišką mokyklą… Paskui dar įtraukė į Visuomenės komunikavimo priemonių tarybą, – tai irgi sritis, kur nesu labai pasižymėjęs. Bet kardinolai visada kur nors skiriami. Kodėl skiria? Todėl, kad tos kongregacijos vadovas mane pažįsta. Kai atsiranda naujų kardinolų, kongregacijų ir komisijų viršininkai prašo, kad jiems paskirtų. Taip ir išėjo. Bažnyčios kultūros paveldo komisijoje dalyvavau gal du tris kartus, bet esu laimingas, nes jaučiau pareigą ką nors toje srityje padaryti. Tuo metu kovojau, rūpindamasis atgauti Vilniaus katedros lobyną, ir net buvau pasikvietęs tos komisijos pirmininką atvažiuot į Lietuvą. Įvyko susitikimas pas Romualdą Budrį. Popiežiaus komisijos pirmininką paprašiau, kad jis truputį paspaustų, mane paremtų, bet jis kalbėjo tik apie meną ir nenorėjo leistis į kovą.