Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

A. Kudulytė-Kairienė: „Antikinė literatūra padeda suprasti pasaulį“

Vertėja Audronė Kudulytė-Kairienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro rengiamas pokalbių ciklas kviečia susipažinti su Šv. Jeronimo premijos laureatais, šį apdovanojimą gavusiais už vertimus į lietuvių kalbą. Premijos steigėjai – Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

AUDRONĖ KUDULYTĖ-KAIRIENĖ Šv. Jeronimo premija buvo apdovanota 2017 m. už neprilygstamą indėlį į lietuvių kultūrą – senosios graikų poezijos vertimus, pamatinius skirtingų žanrų (įvairių epochų epo, tragedijos, lyrikos) bei įvairiais metrais sukurtų antikinės literatūros šedevrų vertimus, be kurių mūsų kultūra galėjo tik pasvajoti apie platesnių senosios klasikinės civilizacijos ir visos Vakarų kultūros kontekstų suvokimą, apmąstymą ir įsisavinimą.

Su vertėja kalbėjomės galimybes, kurias antikinės literatūros vertėjams atveria lietuvių kalba, apie autoritetus ir paraleles tarp senovės pasaulio ir Lietuvos istorijos.

Kodėl pasirinkote būtent lietuvių filologijos studijas su klasikinės filologijos specializacija? Galbūt svarstėte ir kitus variantus? 

Kitų variantų nesvarsčiau, nes tikslieji mokslai manęs neviliojo. Gyvenime daug ką nulėmė mano mokytojai. Prisimenu juos su didžiule pagarba ir dėkingumu. Šiaulių J. Janonio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojas Vitoldas Švickis paskatino studijuoti lietuvių filologiją, o lotynų kalbos dėstytojas docentas Leonas Valkūnas įkalbėjo pasirinkti  klasikinės filologijos specializaciją, apie kurią neturėjau jokio supratimo. Jų dėka tapau tuo, kuo esu.

Pirmoji jūsų vertimo publikacija pasirodė 1991-aisiais – tais pat metais, kai tapote ir VU docente. Kodėl neužteko vien mokslinio darbo ir pasukote prie vertimo? 

Tuo metu buvo rengiamos įvairios antikinių autorių chrestomatijos, ir man buvo pasiūlyta išversti iš senosios graikų kalbos keletą prozos tekstų. Prozos vertimai manęs netraukė. Vertimo malonumą pajutau tik pradėjusi versti eiliuotus kūrinius.

Koks jūsų darbo ritmas? Dažnai girdime tokias klišes kaip „dienos, kai viskas slysta iš rankų“, „įkvėpimo trūkumas“. Ar tai tiesa?  

Vertimas niekada nebuvo mano tiesioginis darbas, pragyvenimo šaltinis. Tai vienas iš mano pomėgių, hobis, suteikiantis dvasinį pasitenkinimą. Neversčiau, jei man tai nepatiktų. Honorarai yra labai menki, jie neatperka įdėto triūso. Tomis dienomis, kai kasdieniai darbai slysta iš rankų ar kas nors sugadina nuotaiką, griebiuosi vertimo. Verčiant nuotaika pasitaiso savaime. Kadangi esu pelėda, dažnai verčiu vakare, o kai vertimas įtraukia, ir naktį. 

Verčiu eiliuotus tekstus, o jų vertimas gerokai skiriasi nuo prozos vertimo, nes būtina išlaikyti metrą. Kartais vieną eilutę verčiu labai ilgai, sugalvoju keliolika jos vertimo variantų. Koks būna atradimo džiaugsmas, kai galiausiai randu norimą žodį ar posakį!

Prieš imdamasi kūrinio vertimo, pirmiausia pasirenku leidimą, iš kurio ruošiuosi versti. Tai gali būti ne tik popierinė knyga, bet ir internete esantis tekstas. Paskui susirenku medžiagą apie autorių ir verčiamą veikalą, apie jo vertimus į kitas kalbas ir komentarus. Baigusi versti kelis kartus perskaitau, redaguoju ir tada vertimą keliems mėnesiams atidedu. Po ilgesnio laiko tarpo iš naujo kelis kartus perskaitydama vertimą lengviau pastebiu klaidas, netikslumus, vertimą pataisau ir paredaguoju. Kadangi nėra tobulo vertimo, tai vertimo taisymas gali trukti ilgą laiką.

Vertėja Audronė Kudulytė-Kairienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kurią savo išverstą knygą laikote svarbiausiu gyvenimo darbu?

Ko gero, Apolonijo Rodiečio „Argonautiką“. Ši poema atspindi esmingiausius helenistinės poezijos bruožus ir yra labai svarbi antikinės literatūros istorijai. Kūrinys kimšte prikimštas dialektinių formų, archajizmų, įvairiausių geografinių, etimologinių, etnografinių realijų. Sunku šią poemą skaityti, sunku buvo ją ir versti, bet kam nors reikėjo tai padaryti. Svarbūs man atrodo ir kiti mano išversti kūriniai: Hesiodo „Teogonija“, homeriniai himnai, Euripido tragedijos. Širdžiai mieliausios, ko gero, Teokrito idilės, nuo kurių ir prasidėjo mano, kaip vertėjos, kelias. 

Ar dar yra likę neišsipildžiusių svajonių, kurias knygas norėtumėte išversti?

Norėčiau išversti visas iki šiol neverstas antikines graikų tragedijas. Šiuo metu rengiu spaudai Aristofano komediją „Moterys tautos susirinkime“, pasakojančią, kaip Atėnų moterys, nusivylusios vyrų politikų valdymu, paima valdžią į savo rankas ir kas iš viso to išeina. Labai mėgstu Aristofaną. Svajonių turiu ir daugiau, bet geriau apie jas patylėti, nes kitaip neišsipildys.

Kai gavote Šv. Jeronimo premiją, komisija pabrėžė, kad jūsų tekstas puikiai dera su originalu. Kiek vertėjas yra ir kūrėjas? Ar tikrai svarbiausia kuo tiksliau atspindėti originalo prasmę? 

Kūrybinė vertėjo laisvė yra gana ribota. Vertėjas negali keisti ar savaip interpretuoti autoriaus minčių, tačiau nuo vertėjo kūrybiškumo priklauso autoriaus stiliaus, leksikos perteikimas, kūrinio pirmapradės formos atkūrimas. Man kūrybinio džiaugsmo suteikia eiliuotų tekstų vertimas, kai tenka ilgokai pasukti galvą, ieškant žodžių ar frazių, kurie derėtų metrui ir tiksliai išreikštų mintį. Užsienio vertėjai eiliuotus antikinius tekstus dažnai verčia pažodžiui, proza, nes ne visos kalbos tinka antikiniams metrams. Verčiantys į lietuvių kalbą vertėjai turėtų stengtis suteikti antikiniam kūriniui tokią formą, kuria jis buvo parašytas.

Antikiniai kūriniai sudaro pasaulinės literatūros aukso fondą. Jie leidžia mums pajusti istorijos tėkmę, padeda suprasti senovėje gyvenusius žmones, atskleidžia jų mąstyseną, pasaulio suvokimą, jų moralines nuostatas. „Nieko per daug“, „viskam yra saikas“, „pažink pats save“, „tramdyk pyktį“, – sakė senieji graikų išminčiai.

Ar verčiant visada įmanoma išlaikyti tiek autoriaus Raidę, tiek ir Dvasią?  

Tobulų vertimų nebūna. Vertėjas palieka savo pėdsaką vertime. To pėdsako turėtų būti kuo mažiau. Jis negali keisti ar savaip interpretuoti autoriaus minčių. Visos interpretacijos ar diskusijos turėtų likti komentaruose, kurie paprastai lydi antikinį kūrinį.

Kas jums yra vertėjo pavyzdys, jūsų, kaip vertėjos, mokytojas? Ar apskritai tokį turite ir ar jis vertėjui reikalingas? Nuo ko reikėtų pradėti norinčiam tapti grožinės literatūros vertėju?

Lietuvoje yra daug puikių vertėjų, kurio nors vieno išskirti negalėčiau. Versdama nuolat žvilgčioju į Jeronimo Ralio ir Antano Dambrausko išverstas Homero poemas, nes epinės leksikos randu ir helenistinėje poezijoje, ir tragedijose, ir lyrikoje. Žavi šių vertėjų asmenybės. J. Ralys, nepaisydamas silpnos sveikatos ir materialinių nepriteklių, prieš šimtą metų ėmėsi grandiozinio darbo ir pirmąkart į lietuvių kalbą išvertė Homero „Odisėją“. Kitam Homero vertėjui – Antanui Dambrauskui – teko iškęsti Sibiro lagerius, kurie nesugniuždė, nepalaužė jo kūrybingos dvasios. Grįžęs į Lietuvą A. Dambrauskas išvertė svarbiausius antikinės literatūros veikalus. Iš šių dviejų didžiųjų vertėjų turiu ko pasimokyti. 

Iš dabartinių antikos vertėjų išskirčiau kolegę Dalią Dilytę, kuri man – didžiulis autoritetas. Žavi jos begalinė erudicija ir darbštumas. Ši kolegė paskatino mane versti. Į D. Dilytę dažnai kreipiuosi patarimų, jos nuomonę laikau svarbiausia savo vertimų aprobacija. Na, o norintis versti turėtų gerai išmokti abi kalbas – tą, iš kurios verčiama, ir tą, į kurią verčiama. Pradedančiam vertėjui iš pradžių reikėtų versti paprastesnius tekstus, nesigriebti sudėtingų fundamentalių veikalų. Kadangi aš verčiu tik eiliuotus tekstus, labai svarbus ir taisyklingas kirčiavimas.

Dažnas kūrėjas sako, kad poezija apskritai yra neišverčiama ir bergždžias reikalas tuo užsiimti. Jūs savo pavyzdžiu įrodote, kad galima puikiai versti senąją poeziją. Ar antikos poezija yra palankesnė versti nei šiuolaikinė? O galbūt jūsų darbą kiek palengvina lietuvių kalbos bruožai?

Yra įvairių antikinės poezijos žanrų. Epinės ir didaktinės poemos, himnai, dramos gerai pasiduoda vertimui. Šių kūrinių metrai, grįsti ilgųjų ir trumpųjų skiemenų kaita, lietuvių kalboje pakeičiami metrais, paremtais kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaita. Metras suteikia kūriniui melodingumo, ritmiškumo ir priartina vertimą prie originalo. Formoje glūdi poetinio kūrinio savitumas. 

Eiliuotų antikinių tekstų vertimus palengvina tai, kad senoji graikų ir lietuvių kalbos yra panašios, abi turi linksnius, šokinėjantį kirtį, abi yra išlaikiusios kelias nuosakas ir t. t. Sunku versti subtiliausią poezijos žanrą – lyriką, kai reikia perteikti kūrinyje vyraujančią nuotaiką, emocijas, aliteracijas, sudėtingas metaforas. Dažnai tai tiesiog neįmanoma. Iki šiol antikinės graikų lyrikos išversta labai nedaug, pavyzdžiui, iš 45 išlikusių Pindaro odžių į lietuvių kalbą išverstos tiktai trys. 

Aš pati lyrikos išverčiau labai mažai. Neseniai buvo rasti du nauji Sapfo eilėraščiai. Išverčiau juos, bet tie vertimai toli gražu neatspindi kūrinių poetiškumo, tik informuoja Lietuvos skaitytoją, kad yra tokie kūriniai ir kas juose rašoma. Problemų kelia ir tarmių vartojimas senovės graikų poezijoje. Kiekvienas poezijos žanras buvo rašomas vis kita tarme. Sapfo rašė ajolėnų tarme. Jos eilėse žodis „mūza“ skamba „moisa“. Chorinės lyrikos kūrėjas Alkmanas šį žodį perteikė dorėniškai: „mosa“. Tragedijų chorų kalba turi dorėnų tarmės bruožų. Helenistinėje poezijoje pramaišiusi vartojami visi dialektai. Verčiant atspindėti dialektų neįmanoma, nes aukštaitiškų, žemaitiškų, dzūkiškų formų mišrainė šiuolaikiniam skaitytojui atrodytų labai keistai. Tenka visus poezijos žanrus versti bendrine kalba. 

Antikiniuose tekstuose dažnai susiduriame su realijomis, kurių mes nesuvokiame. Nuo epochos, kai buvo sukurtas kūrinys, mus skiria tūkstantmečiai, todėl mes daug ko nežinome ir nesuprantame, o juk su tų tekstų autoriais nepasitarsi. Dažnai lieka nesuvokiamos įvairios užuominos, mitologinės, istorinės, buitinės reminiscencijos. Kartais atsakymų, kurie iškyla verčiant kūrinį, tenka ieškoti vadovėliuose, studijose, moksliniuose straipsniuose, tačiau ne visada jie surandami. Kad antikinis tekstas būtų suprantamas šiuolaikiniam skaitytojui, vertimą turi lydėti komentarai. Dažniausiai tuos komentarus rašo vertėjas, jų rašymas kartais būna sunkesnis ir užima daugiau laiko nei pats vertimas.

Antikinė literatūra nėra masinio skaitymo objektas, nedaug kas domisi ir antikine kultūra. Ką žmogui gali suteikti antikos kultūros pažinimas? Ką prarandame taip menkai ją išmanydami?

Antikiniai kūriniai sudaro pasaulinės literatūros aukso fondą. Jie leidžia mums pajusti istorijos tėkmę, padeda suprasti senovėje gyvenusius žmones, atskleidžia jų mąstyseną, pasaulio suvokimą, jų moralines nuostatas. „Nieko per daug“, „viskam yra saikas“, „pažink pats save“, „tramdyk pyktį“, – sakė senieji graikų išminčiai. 

Prisimindami drąsų Antigonės poelgį, kai ji, nepaisydama draudimo, palaidoja savo brolį, prisimename ir pokarinę Lietuvą, kai artimiesiems nebuvo leidžiama laidoti žuvusių partizanų. Odisėjo klajonės ir jo nenumaldomas siekis rasti kelią į tėvynę primena mūsų išeivių ir tremtinių norą po daugybės metų sugrįžti į tėvų žemę. Iš antikos herojų galima daug ko pasimokyti, nes bendražmogiškos vertybės yra amžinos. Antikinė literatūra padeda šiuolaikiniam skaitytojui suprasti aplinkinį pasaulį, atsirinkti, kas jame svarbiausia, o kas nepastovu ir greitai praeina.

Kaip jūs suprantate vertėjo misiją? 

Vertėjas atveria skaitytojui platesnį pasaulio vaizdą, perkelia jį į tolimus kraštus ir epochas, supažindina su kitų žmonių gyvenimu ir jų pasaulėžiūra. Antikinės literatūros vertėjas yra tarpininkas tarp daugiau kaip prieš du tūkstančius metų gyvenusio autoriaus ir šių laikų skaitytojo. Tai labai įpareigoja. Retas žmogus moka senąją graikų kalbą ir gali skaityti antikinius kūrinius originalo kalba, todėl viliuosi, kad mano vertimai turi šiokios tokios prasmės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien